Jonas Jasaitis. Ar Lietuvoje yra akademinė bendruomenė?

Besidarbuojant mokslinėje akademinėje veikloje, tenka sutikti labai įvairiai besielgiančių asmenų. Būtent elgsena, gebėjimas spręsti aktualias, nors neretai ir labai sudėtingas, net prieštaringai vertinamas problemas, gebėjimas išsakyti savo principinę poziciją ir atskleidžia asmens dvasinę kultūrą. Likimas lėmė galimybę sutikti labai aukštos kultūros atstovus, kuriuos be jokių abejonių galima priskirti prie dvasios aristokratų, kuriems būdingas platus išprusimas, pastovus domėjimasis ir aktyvus dalyvavimas, sprendžiant aktualiausias valstybės kultūros problemas ir nepalaužiama dorovinė pozicija. Su šiais asmenimis nelengva, bet labai įdomu ir malonu bendrauti. Ir jie patys noriai dalinasi sukaupta patirtimi, pataria, kaip elgtis konfliktinėse situacijose, bet savo nuomonės neprimeta. Dažniausiai pasako, kaip patys pasielgtų ir glaustai, bet tvirtai pagrindžia savo poziciją.

Tokie žmonės traukia geranoriškai nusiteikusių aplinkinių dėmesį. Jie tikrai nesiekia dominuoti, bet pirmiausia išklauso tuos, kurie į juos kreipiasi ir, jeigu reikia, pasiūlo nesavanaudišką pagalbą. Vengia arogantiškų, perdėm save vertinančių asmenų, tačiau neatsisako ir galimybės juos perspėti. Tiek mokslinėje, tiek administracinėje veikloje išreiškia labai tvirtą ir gerai argumentuotą požiūrį. Tokius žmones apibūdiname kaip neformaliuosius lyderius, dorus ir teisingus, jais pasitikime, į juos noriai kreipiamės. Svarbu ir tai, kad jie patys nebijo prisipažinti suklydę.

Labiausiai taiklus žodis, kuriais juos pavadiname, yra asmenybė. Savo buvimu jie praturtina aplinkinius, skleidžia gėrį ir tiesą. Tikriausiai daugelis galime pasidžiaugti, kad savo gyvenime tokių žmonių sutikome ir ilgam jutome jų įtaką. Gerai žinome, kad asmenybė nenuskriaus, neįkyrės, bet visada padės. Tačiau ir patys privalome juos pastebėti bei įvertinti. Net kai likimas juos pasiima, jie lieka mūsų emocinėje atmintyje kaip nepakartojami švyturiai.

Dar bendrojo lavinimo mokykloje savo erudicija ir dvasine šiluma atkreipė dėmesį keli mokytojai. Mėgome juos, mėgome ir jų dėstomus dalykus. Ne vienas padėjo ir profesiją pasirinkti, ir sudėtingose situacijose apspręsti net tada, kai jų jau net nebebuvo greta. Dirbant Pedagogikos mokslinio tyrimo institute (toks ilgiausiai buvęs jo pavadinimas), buvo tikra laimė sutikti profesorius Joną Laužiką, Leoną Jovaišą, Juozą Vaitkevičių, o plačiojoje akademinėje veikloje – akademiką Zigmą Zinkevičių, profesorių Bronių Balčytį. Laimei, tokių tikrų inteligentų, dvasios aristokratų sutinkame ir dabar. Juos ir šiandien be jokio svyravimo priskirtume akademinei bendruomenei.

Formaliai vertinant, taip turėtume vertinti absoliučią daugumą mokslininkų, nes juk būtent jie skatina žmonijos pažangą, daro mūsų gyvenimą prasmingesniu, šviesesniu ir gražesniu. Deja, dabar apžvelgiant bendrą mokslininkų diplomus turinčių asmenų įtaką valstybės raidai, tenka labai rimtai nusivilti. Tų keliolikos tūkstančių mokslo daktarų diplomais pasidabinusių asmenų daugumą tenka priskirti vidutinybėmis. Nors jie – kvalifikuoti specialistai, bet jie yra tik „tarnautojai“ – techninės aparatūros ir kompiuterių klaviatūros „priedėliai“. Tarsi „dirbtinio intelekto“ įrenginiai jie atlieka pavestas funkcijas, savo požiūrį į supančią aplinką išreikšdami nebent privačiuose pokalbiuose prie kavos puodelio, prieš tai gerai apsidairę, ar šalia nesėdi koks viršininkėlis ar ilgaliežuvis, kuris kažkam greitai perduos, apie ką kalbėjai.

Ar šie diplomuoti asmenys žinomi plačiajai visuomenei, ar jie dalyvauja, rengiant valstybės strategiją ir kuriant jos ateitį? Nors tikimės, kad jų tiriamoji veikla turėtų pasitarnauti žmonijos pažangai, bet ar tikrai pasitarnauja? Ar jie patys geba atskirti, kas yra vertinga ir dora? Ir dar: jeigu jie mato viršininkėlių ar net bendradarbių skriaudžiamą kolegą, akivaizdžias mobingo apraiškas, ar bent bando užpultajam padėti ir neteisėtą veiklą nutraukti? O gal kaip tik viduje džiūgauja, vedami pavydo: „Štai dabar ir man nereikės pergyventi, kad dirbčiau daugiau ar efektyviau…“? O gal dažniausiai jų elgseną lemia toks motyvas: „Manęs tai neliečia, man tai nerūpi, tai – ne mano reikalas…“ ir pan.?

Pasidomėkime bene skaudžiausiai Lietuvos mokslininkų veiklą trikdančiomis aferomis. Jau bene penkti metai absurdiškai puolamas vienas žymiausių viešosios politikos analitikų – profesorius Algis Krupavičius. Jis apkaltintas kito tyrėjo medžiagos pasisavinimu, nors toks kūrinys niekada nebuvo nei paskelbtas, nei pristatytas publikuoti. Dar daugiau: jokia tariamai pasisavinto teksto autorystės analizė niekada nebuvo atlikta. Bet ar profesoriaus kolegos prisidėjo, kad būtų atšauktas šio mokslininko engimas? Ar bent pasidomėjo, kas čia taip suinteresuotas, kad prof. Algio Krupavičiaus mokslinė veikla būtų nutraukta, o į mobingą įsivėlę asmenys nebūtų sustabdyti? Kaip Lietuvos viešosios politikos tyrimų raidai atsilieps ši absurdiška mokslininko šmeižto kampanija? Pagaliau, kam taip norisi, kad Lietuvos politinių partijų dabartinė veikla nebūtų moksliniu požiūriu analizuojama? Nuo kada tokie „politikai“ ir „turto vystytojai“ gali kištis į mokslo raidą?

Atkreipkime dėmesį į procesus, kurie betarpiškai susiję su visos mūsų valstybės raida ir jos ateitimi. Deklaruojama, kad Seime šiuo metu vyksta „Valstybės vizijos – 2050 svarstymas“. O kiek mokslo laipsnius ir vardus turinčių asmenų šį, atsiprašant, dokumentą perskaitė? Įdėmiai, nuo pradžios iki paskutinio puslapio? Kiek jų pasidomėjo, ką šį vadinamoji vizija reikš jo paties sričiai? Ar jau patikėjo tuo, ką pliurpia televizijos laidų dalyviai, kad esą „šiaurinė žvaigždė“ lems visuomenės aktyvumą ir demokratėjimą, o rūpinimasis gimtąja kalba arba gyventojų tautinės struktūros pokyčiais liktų tik nereikšmingu „kapanojimusi“ arba net „amžinuoju įšalu“? Ar tikrai jau patikėjome, kad mums net Lietuvoje nebereikia lietuvių kalbos, o valstybinė kalbos inspekcija tėra tik atgyvenusi struktūra, nes „kaip noriu, taip ir šneku“? Ar „išmanaus telefono“ ekrane kišami teiginiai, kad dabar yra „debesuoti“ ar net “sulaužyti debesys“ nebepiktina? Gal jau įtikėjome, kad toks kalbėjimas yra naujųjų laikų bruožas?

Kam kitam, jei ne mokslininkams labiausiai turi rūpėti švietimo, jaunimo rengimo gyvenimui ir jų pilietinio ugdymo turinys? Štai nuo šių metų pradžios bendrojo ugdymo procese pasirodė nauja vadinamoji „gyvenimo įgūdžių ugdymo programa“. Tokio dalyko vadovėlių nėra ir dar neaišku, kada jie bus parašyti. Dalyko dėstymo metodika neparengta, mokymo priemonių nėra, o ir šio dalyko specialistus atseit tik dabar pradės ruošti. Tačiau mokymo plane šis dalykas jau paskelbtas privalomu. Kada tokie atvejai yra buvę švietimo sistemoje? Bet ar mokslininkai tuo pasipiktino?

Atkreipkime dėmesį į šio, taip solidžiai pavadinto dalyko turinį? Kristina Zamarytė-Sakavičienė „Pozicijoje“ klausia: „Ar jie puoselėja vyro ir moters santuoką kaip šeimos idealą? Ar siekia ugdyti jaunimą, kad seksualinius santykius jie atidėtų, siedami su ilgalaikiu įsipareigojimu, meile ir šeimos sukūrimu?“ Pasirodo, kad šioje programoje nėra nieko panašaus: gyvenimo įgūdžiais joje laikomi net vaikams brukami „saugaus sekso“ (tame tarpe ir oralinio) metodai. Tai kokiam gyvenimui ruošiami mūsų jaunoji karta? Kokios rūšies „malonumus“ perša ši programa? Ar šeimos gyvenimą jos sudarytojai laiko jau atgyvenusia prievole ir atvirai tyčiojasi iš žmogaus pareigų žmonijai? Nejaugi mums jau tenka pripažinti, kad dabartiniai valdantieji pasiekė, kad padugnės paskelbtos elitu, o aukštoji kultūra – tik saujelės konservatyvių inteligentų rūpestis? Nejaugi šiandien tik saujelė inteligentų dar gali būti laikoma akademine bendruomene?

Kaip tai atsitiko? Dr. Vytautas Sinica atsako: „Mokiniai iš namų atsineša naują požiūrį į pagarbą, tvarką, drausmę, paklusnumą, hierarchiją ir pareigas apskritai. Negavę šių dalykų kaip normos namie, jie jų nepriima ir mokykloje. <…> Lyg pareigos turi linksminti ir patikti, kad būtų atliekamos.“

Ką apie tokius visuomenės struktūros ir elgsenos pokyčius mano dabartinė Lietuvos mokslininkų karta? Nejaugi pritaria? Arba mano, kad „nieko nebepakeisi“ arba „man tai nerūpi“?