Valdas Sutkus. Apie didelį juodą šunį arba kodėl Vakarų civilizacijai reikia, kad Ukraina laimėtų karą

„Suteik man laisvę arba mirtį!“ (Give me liberty, or give me death) – tai citata iš legendinio amerikiečių politiko ir oratoriaus P. Henry kalbos, kurią jis pasakė Antrajame Virdžinijos konvente 1775 metais. Šios kalbos klausėsi ir suvažiavimo delegatai T. Džefersonas ir D. Vašingtonas – būsimieji Jungtinių Valstijų prezidentai. P. Henry pasiūlė nedelsiant kurti vietinės milicijos būrius, nepriklausomus nuo Britanijos karališkosios valdžios, aiškiai pabrėždamas, kad karas dėl nepriklausomybės su Britų imperija yra neišvengiamas. Atsakydamas į nuosaikiųjų konvento narių abejones, P. Henry kalbėjo: „Ar mes stiprybe laikysime neapsisprendimą ir neveiklumą? Ar ramiai gulėsime apsikabinę apgaulingą vilties regimybę, kol priešai mums suriš rankas ir kojas? Kovoje laimė lydi veiklius ir drąsius. Džentelmenai gali šaukti: Taika, taika, taika, bet taikos nebėra. Karas jau prasidėjo! Mūsų broliai jau yra mūšio lauke! Kodėl mes čia stovime be darbo? Ar taika tokia saldi, kad ją verta nusipirkti grandinių ir vergijos kaina? Dieve, nežinau, kaip elgsis kiti, bet man suteik laisvę arba mirtį!“.

Tie drąsūs ir veržlūs Amerikos žmonės vėliau sukūrė klestinčią laisvų žmonių šalį, pastatė „Spindintį miestą ant kalvos“ (The shining city upon a hill) ir buvo pavyzdžiu visam Vakarų pasauliui. Visi žinojo, kas yra „amerikietiška svajonė“ ir kad JAV kūrybingiems ir darbštiems žmonėms ta svajonė išsipildo.

O šiais laikais, Putinui pradėjus karą, tos kadaise didžios šalies lyderiai sako Ukrainos prezidentui, kad duos jam lėktuvą pabėgti iš užpultos šalies. Ir kas dabar sako „suteik man laisvę arba mirtį“? Tai Ukrainos prezidentas, kuris, vietoj pavėžėjimo paslaugos, prašo ginklų apsiginti nuo priešo. Dabar Ukraina savo pavyzdžiu suteikia šansą Vakarų civilizacijai apsiginti ir išlikti. Nes pati Vakarų civilizacija jau yra laisvės idėją iškeitusi į komforto siekimą.

Hedonizmas, komforto kultas istorijoje jau ne vieną civilizaciją yra privedęs prie žlugimo. Nes ateidavo barbarai, kurie buvo drąsūs ir veržlūs. Ir jie nušluodavo tas sočias tingias sutrūnijusias hedonistines kultūras. Tokia tapo dabartinė Vakarų civilizacija, sėdinti kavinėse ir besiginčijanti apie tai, kiek yra žmogaus lyčių ir kokius narkotikus reikia įteisinti. Mananti, kad chuliganai ir veltėdžiai yra aukos, o žodžiai yra baisesni už veiksmus, nes žodžiai gali labai sužeisti jų jautrias sielas. Kadangi veiksmo jau kaip ir nebėra, likę tik žodžiai, tai savimi patenkinti aktyvistai socialiniuose tinkluose žūtbūtinai kaunasi su „neapykantos kalba“.

Visas tas kultūrinis šlamštas rodo, jog civilizacija yra gilioje krizėje. Keletas tą iliustruojančių faktų iš nūdienos JAV gyvenimo. Šioje šalyje kasmet 100 tūkst. žmonių (dažniausiai – jaunų) miršta nuo narkotikų perdozavimo. Ir tas skaičius auga. Šis skaičius yra daug didesnis, negu žuvusių JAV karių skaičius bet kuriuose karuose nuo II Pasaulinio karo laikų. 100 tūkst. žmonių kasmet patys save nužudo šioje šalyje. Kitas faktas. Ateina į mokyklą koks depresuotas gyvenimo nevykėlis su šautuvu ir sušaudo mokinius kartu su mokytojais. Tai tapo įprastu dalyku. Ir didžiulė valstybė niekaip nepajėgia su tuo susitvarkyti. O juk ta didžiulė turtinga valstybė galėtų padaryti taip, kad kiekvienoje mokykloje budėtų bent po vieną ginkluotą apsaugininką. Tai paprastas sprendimas. Bet tai juk būtų „smurto eskalacija“, todėl vietoj to bandoma uždrausti legaliai turėti ginklus normaliems žmonėms, ir ginkluoti lieka tik nusikaltėliai, kurie ginklus įsigyja juodojoje rinkoje.

San Francisko miestą užplūdus smurtaujančių benamių gaujoms, miesto valdžia pagaliau pabandė bent kažkiek nuo jų apvalyti miesto centrą, tačiau susidūrė su teisinėmis kliūtimis. Valstijos mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamos benamių globos organizacijos dėl to padavė miesto valdžią į teismą, teigdamos, kad valdžia negali apriboti žmonių teisių laisvai stovyklauti valstybinėje žemėje. Byla nagrinėjama teisme. Didžiausio JAV miesto Niujorko meras kaip humanizmo apraišką šlovina nelegalią migraciją, didžiuojasi, kad miestas yra pasiskelbęs nelegalių migrantų prieglobsčiu (sanctuary city) , o po poros metų jau verkšlena, kad užplūdę nelegalūs migrantai tuoj sunaikins jo miestą. Dabar šis meras važiuos į kelionę po Pietų Amerikos šalis įkalbinėti tų šalių žmones, kad jie nustotų plūsti į JAV miestus – migrantų prieglobsčius, kur juos nemokamai maitina ir apgyvendina. Ar šitas meras mokykloje mokėsi elementarių logikos dėsnių? Nes ką jis daro? Ar stoja į kovą prieš nelegalią migraciją, gal siūlo nelegalus deportuoti ar pastatyti koncertinos tvorą pasienyje? Ne, jis kaulija daugiau pinigų iš JAV vyriausybės tiems nelegalams išlaikyti. Juk miesto biudžete lėšų jau nepakanka.

Europos miestuose siautėja islamo teroristai, o narsūs Vakarų aktyvistai – „socialinio teisingumo kariai“ (social justice warriors) vaikštinėja gatvėmis su plakatais ir kreidutėmis ant asfalto rašo šūkius, kad „nepavyks mūsų įbauginti“. Vakarų šalių politikai skanduoja, girdi, „ginsime kiekvieną NATO teritorijos colį“, o tuo tarpu generolų stalčiuose guli kariniai planai, pagal kuriuos rusų kariauna be rimto pasipriešinimo užima NATO teritorijas iki Vyslos. Bet jokių NATO divizijų prie Rusijos sienų nereikia, nes juk tai būtų karo eskalacija – negražus smerktinas dalykas šiuolaikiniam Vakarų žmogui. Ir be to, anot popiežiaus, juk „NATO lojo prie Rusijos durų“. Girdi, ne viskas taip vienareikšmiška, ir Putiną reikia suprasti. Taip veikia į „stabilumo išsaugojimą“ ir komfortą orientuota hedonistinė kultūra.

O senaisiais šaltojo karo laikais Vakarų Vokietijoje prie sienos su Sovietų imperija buvo sutelkta arti 300 tūkst. vien tik JAV karių ir niekas nedrebėjo dėl konfrontacijos ir eskalacijos. Bet dabar kiti laikai. „Lojimas prie Rusijos durų“ – sužeidė jautrią Putino sielą ir štai Prancūzijos prezidentas bando raminti Rusijos diktatorių nesibaigiančiais telefono skambučiais, kol Putinas padeda telefono ragelį, pareiškęs kad jam jau metas eiti ledo ritulį žaisti. Sakysite, Rusija turi branduolinį ginklą. Bet juk ir šaltojo karo laikais Sovietų Sąjunga jį turėjo. O tuometė Sovietų Sąjunga su visomis satelitinėmis socialistinėmis šalimis buvo daug galingesnė imperija, negu dabar yra Rusija.

Ką matome karo Ukrainoje fone? NATO blokas pagal karių ir ginkluotės kiekį daug kartų yra stipresnis už Rusiją. Ir suminė Europos Sąjungos ekonominė galia (bendrasis vidaus produktas – BVP) apie 10 kartų didesnė už Rusijos. Čia dar nepriskaičiuojant JAV, kurių BVP net kiek didesnis už Europos Sąjungos. Ir šita Vakarų civilizacijos galybė vengia suerzinti Putino barbarų Moskoviją. Kodėl? Nes naiviai bando iš Putino nusipirkti sočią ramybę ir pigių dujų komfortą, kadangi yra orientuota ne į laisvės, o į komforto siekį. Net juokaujama, kad jei Putinas užpultų kurią nors NATO šalį, tai turbūt tą šalį nedelsiant kokiu nors pretekstu pašalintų iš NATO ir paskelbtų, kad NATO išliko stipria ir vieninga kaip niekad. Vakarų politikai prašneko apie tai, kad, girdi, ginklų sandėliai tuštėja, nebelieka ką duoti Ukrainai. Tai ko verta toji didžiulė ekonominė Vakarų civilizacijos galia ir ko gi čia trūksta – ar tik ne politinės valios ir drąsos? Toks lenkiantis prie žemės komformizmo ir baimės mišinys. Ką šiais laikais atsakytų Vakarų šalių politikai į tiesų ir aiškų V. Čerčilio raginimą kautis visur: pajūryje, laukuose, kalvose bei gatvėse ir niekada nepasiduoti (we shall fight on the beaches, we shall fight on the landing grounds, we shall fight in the fields and in the streets, we shall fight in the hills. We shall never surrender)? Tokių klausimų niekas garsiai net neužduoda. Nes eskalacija nūnai nemadinga, dar gali būti palaikyta kokia „neapykantos kalba“, ką gali žinoti.

Kadaise JAV prezidentas R. Reiganas nuosekliai laikėsi principo „taika per galią“ (peace through strength). Tai požiūris, kad taiką gali išsaugoti stipri valia kartu su karine ir ekonomine galia. Tuo būdu R. Reiganas laimėjo šaltąjį karą ir sugriovė Sovietų „blogio imperiją“. Bet po to kai kurie filosofai paskelbė apie „istorijos pabaigą“, kai jau nebebus karų ir visi taps baltais ir pūkuotais kačiukais. Vakarų šalys tuo komformizmo keliu ir nušlepsėjo. Tai stebėdamas, Putinas laikėsi kitokio požiūrio apie „istorijos pabaigą“.

Yra tokia labai išraiškinga kalba parašyta rusų literatūros klasiko K. Čiukovskio pasaka vaikams „Tarakonas“ apie tai, kaip visi gyvūnai, įskaitant vilkus, dramblius ir tigrus, išsigando šlykštaus juodo ūsuoto tarakono. Jis jiems atrodė didžiulis ir labai baisus, šiurpiai krutino savo ilgus ūsus. Gyvūnų tarpe pasklido panika. Tačiau atskrido žvirblis, ir sulesė tarakoną. Gyvūnams buvo didžiulis džiaugsmas… Putinas gal skaitė tą K. Čiukovskio pasaką, ir gal vadovavosi savo vaikystės patirtimi su muštynėmis sovietinio Leningrado kiemuose. Nes jis elgiasi, kaip tas chuliganas mokykloje, kuris po vieną pradeda stumdyti psichologiškai silpnesnius vaikus ir įbaugina visus likusius, kurie traukiasi jam iš kelio, vengdami su juo prasidėti. O tai tik skatina mokyklos chuliganą, kuris siautėja tol, kol kažkuris mokinys (nebūtinai fiziškai stipriausias) duoda jam atkirtį. Toks mokinys (arba K. Čiukovskio pasakos žvirblis) Europoje šiuo metu yra Ukraina.

Nuotraukose: A. Merkel ir Putino šuo. G. Bušas su savo šuniu Barney

Mokyklos chuligano triuką Putinas dar 2007 m. išbandė su tuometine Vokietijos kanclere A. Merkel. Susirinkęs informaciją apie tai, kad kanclerė buvo užpulta ir sukandžiota šuns ir todėl paniškai bijo šunų, į oficialų susitikimą su A. Merkel (kad visi matytų) Putinas atsivedė savo didžiulį juodą šunį, kurį Putinui padovanojo (kaip simboliška!) Rusijos gynybos ministras S. Šoigu. Vokietijos kanclerė sėdėjo įsitempusi, stengėsi būti mandagi ir net bandė nevykusiai juokauti, kad „gal šis šuo bent žurnalistų neėda“. O vėliau ji pasakojo, kad suprato, jog Putinas tokiu būdu siekė ją įbauginti, bet ji nusprendusi tai iškęsti. JAV prezidentui G. Bušui 2006 m. taip pat teko pabendrauti su Putino šuniu. Putinas tada Bušui aiškino, kad jo šuo „didesnis, stipresnis ir piktesnis“ už Bušo šunį. G. Bušas vėliau papasakojo šią istoriją Kanados ministrui pirmininkui S. Harperiui, kuris atsakė: „Tau pasisekė, kad jis tau parodė tik savo šunį“. Priminsiu, G. Bušas buvo tas Vakarų lyderis, kuris, jo paties žodžiais, „pažvelgė Putinui į akis ir pamatė jo sielą“. O tas didelis juodas Putino šuo vėliau tapo rusų leidinio „Ogoniok“ komiksų serijos herojumi, kur buvo pavaizduotas kaip Putino patarėjas užsienio politikos klausimais.

Vėliau A. Merkel tiesiogine ir perkeltine prasme viešai glėbesčiavosi su Putinu, ir Vokietija su Kremliumi plėtojo dujų biznius. Rusijoje steigėsi Mercedes ir BMW gamyklos, rusai gaminosi ginklus vokiškomis staklėmis. Tuo pačiu metu A. Merkel sparčiai naikino Vokietijos kariuomenę. Tai nebuvo „taika per galią“. Tai buvo „taika per nuolankumą“. Grįžtant prie P. Henry, Vakarai „ramiai gulėjo apsikabinę apgaulingą vilties regimybę“. Buvęs KGB karininkas, Rusijos federalinės saugumo tarnybos vadas Putinas tą puikiai suprato ir pagal tai skaičiavo ateities scenarijus. Ir tebeskaičiuoja.

Antikos laikais į Romą atėjus nuožmių barbarų pulkams, drąsą ir ryžtą iškeitusi į komfortą, didžiulė turtinga civilizacija žlugo. Nes nenorėjo ir jau nebemokėjo kovoti, o tik siekė be eskalacijos kažkaip susitarti su barbarais, išsipirkti ramų gyvenimą pinigais ir kad „verslas vėl vyktų, kaip įprasta“ (business as usual). Jei Ukraina bus palikta pralaimėti, Moskovijos barbarai imsis kareiviškais batais spardyti sočios hedonistinės Europos vartus.