Praeitame rašinyje kritikavau užmačias sujungti I ir II lygius. To pasėkoje I lygyje dirbantys šeimos gydytojai, dėl palengvėjusio (specialistas bendradarbis) pagalbos prieinamumo dar lengviau imtų naudotis specialistų / konsultantų paslaugomis. Vadinasi galėtų dar labiau nedirbti platesnio šeimos gydytojo darbo, ir natūralu pradėtų dekvalifikuotis. Visiškai sutriktų referatyvinis darbo principas (pacientų rūšiavimas) ir užuot darbo krūvis pasislinktų link šeimos gydytojo institucijos, tik padidėtų specialistams. Ir lengvus ligonius imtų gydyti brangesniame lygyje. Kadangi gydytojų specialistų skaičiaus negalima taip greitai padidinti, o ir labai brangu, eilės užuot sumažėję dar padidėtų.
Taigi, o šiandien paanalizuokime kitą numatomos pertvarkos elementą – ambulatorinės slaugos tarnybos sukūrimą. Tiesa, formaliai ji jau seniai veikia, tačau dėl netikusios organizavimo formos yra labai formali. Kamufliažinė – drąsiai galima sakyti.
Uždarant mažose ligoninėse chirurginius skyrius, jų neatliktas darbas turi būti perskirstytas kitoms grandims. Šiek tiek jo teks didesnėms ligoninėms. Turi būti vystoma ir plečiama dienos stacionaro pagalba. Pvz.: dar ne taip seniai Kauno klinikose po kataraktos operacijos ligonis gulėdavo tris, keturias dienas arba ilgiau. Ligoninė turėjo per 400 vien akių ligų lovų. O dabar ligonis ryte išoperuojamas ir pavalgydintas pietumis, jau paleidžiamas į namus. Dar būdamas studentu stebėdavausi, kad JAV net po apendicito pašalinimo operacijos ligonis tą pačią dieną išrašomas namo.
Taigi, turės atsirasti ir rimtesnė medicininė pagalba ligonio namuose. Visų pirma turiu galvoje ambulatorinę slaugos pagalbą. Ji ir šiaip labai reikalinga senyviems ligotiems žmonėms. Daugiau negu kas antram ji reikalinga sulaukus 65 m. amžiaus. O ką jau kalbėti apie vyresnius. Tačiau, būtina žinoti, kad panašiai jiems reikia ir įvairių socialinių paslaugų. Todėl ši pagalba turi teikti ne tik medicinos bet kartu ir socialines paslaugas. Turtingesnėse šalyse prie šių dviejų specialistų jungiami ir kitų paslaugų specialistai – kineziterapeutas, masažistas, erogoterapeutas ir net dvasininkas. Pas mus vienintelius pasaulyje planuoja dar ir sveikos gyvensenos specialistą čia ar bent jau kabinete įdarbinti. Tiesa, sveikatos raštingumas pas mus tragiškas, tačiau atskira kalba ar tai reikia daryti tokiu būdu. Ar tai bus nors kiek efektyvu? Reiktų diskutuoti. Su kuo?
Išvystyta, efektyviai dirbanti pagalba ne tik 6 kartus pigesnė už stacionarinę slaugą (buvo tokių straipsnių), bet ir leidžia oriai žmogui kuo ilgiau gyventi savo namuose išvengiant gydymo ligoninėse. Didelė dalis tokių dabar ir guli mažose ligoninėse. Todėl neišsprendus jų slaugos namuose negalima mažinti ir mažų ligoninių. Ar pradėti mažinti slaugos ir palaikomojo gydymo ligonines. Vasarą girdėjome tokių signalų. Taigi dėl tokios tarnybos būtinumo niekas ir nesiginčija, vienok keičiasi vyriausybės, o jokių praktinių judesių nėra. Deja, teko patirti besikalbant, o ir šiame tekste rašau, kad vargu ar turimas reikiamas supratimas.
Ši reforma irgi, būtent tokį kreivą ir numato. Atrodo, kad ta reikalinga tarnyba bus neefektyvi, net jos nepradėjus įgyvendinti. Kodėl?
Kažkodėl reformatoriai nori šią tarnybą žūt būt „prilipdyti“ prie šeimos gydytojo kabineto. Matyt veikiami dar XIX a. Anglijos sveikatos modelio, kur ne tik visa šeima, bet ir visas miestelis dirbo kokioje nors anglies kasykloje ar ūkyje ir turėjo vienodas gyvenimo sąlygas, vienodus rizikos veiksnius. Panašu, kad pernelyg pervertinamas dabartinės mūsų šeimos gyvenimo specifiškumas. Tokiam dideliam kabineto prielipui reikia ir didesnio prisirašiusių pacientų kiekio. Prisimenate kaip buvo bandoma apriboti (įvesti grindis) minimaliam prisirašiusių pacientų skaičiui. Net bandė, kaip tarybiniais metais, įvesti teritorinius prisirašymo apribojimus (kad vieno kabineto pacientai gyventų ko glausčiau. Būtų mažiau išsibarstę). Būtent tai ir atskleidė, kad ir reformatoriai supranta susiklosčiusios situacijos netinkamumą siūlomam modeliui. Šeimos nariai dirba labai skirtingus darbus, net skirtingose vietose. Prisirašę prie skirtingų šeimos gydytojų. Kabineto pacientai labai išsibarstę plačioje apylinkėje. Dažnai net gyvena skirtingose savivaldybėse negu veikia įstaiga. Ar įsivaizduojate kokį kilometražą per dieną privalės prisukti ta ambulatorinės slaugos tarnyba. O juk kai kuriuos ligonius reikės lankyti net kelis kartus per dieną. Tai sąlyga, kuri iki absurdo gali padaryti tarnybos darbą neįmanomu. Antras dalykas, kuris neleidžia kurti tarnybos prie kabineto, yra komandos sudėtis. Tiksliau kitai žinybai priklausantis socialinis darbuotojas. Manau jis ir turi išlikti tos sistemos dalimi, net dirbdamas šioje komandoje. Pernelyg yra dalykų spręstinų savivaldybės lygyje. Jis juk nemažiau svarbi figūra negu medicinos slaugytojas. Lietuvoje buvo vykdyta keletas pilotinių projektų ir pademonstravo, kad nei Vilniaus centro poliklinika nei Alytaus poliklinika, įdarbinę savo, „nuosavus“ socialinius darbuotojus taip ir nerado bendros kalbos su savivaldybių socialinės rūpybos skyriais. Viena iš priežasčių buvo skirtingi jų finansavimo šaltiniai.
Kur kas protingiau šią problemą išsprendė Ryga. Ambulatorinės slaugos komandos buvo iš karto steigiamos prie savivaldybės socialinio skyriaus. Papildomai įdarbinti ir slaugytojai gavę finansavimą iš miesto sveikatos skyriaus (tas pats biudžetas). Panašus modelis beje veikia kai kuriose savivaldybėse, kai prie savivaldybių socialinių paslaugų skyrių dirba sunkių ligonių slaugos tarnybos. Jie įsidarbina slaugos specialistus ir jokių problemų dėl to nekyla. Rygoje buvo įsteigta apie 200 tokių komandų, dirbusių griežtai teritoriniu principu. Dirba savarankiškai. Šeimos gydytojai su jais palaiko tik telefoninį ryšį ir to visiškai pakanka kokybiškam darbui. Tokia sistema dirba apie 25 metai. Beje, to projekto autorius iš Lietuvos ir yra žinomas. Mūsų ministerijos atstovai ten lankėsi. Su sistema susipažino, labai žavėjosi ir ketino įdiegti Lietuvoje. Deja.
