Ramūnas Aušrotas. Lytiškumo ugdymas tarp laisvės ir diktatūros

Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (GĮUP) kritikai manipuliuoja visuomenės emocijomis. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, tą darantys politikai siekia politinės naudos. O štai Laisvės partijos pirmininkės Aušrinės Armonaitės žodžiais, GĮUP kvestionavimas yra pataikavimas tamsai. Tokiame politiniame fone rizikuoja paskęsti bet kokia racionali pastanga kalbėti apie programos tikslingumą, jos metodologinį ir mokslinį pagrįstumą, kaip ir apie suderinamumą su tarptautiniuose dokumentuose įtvirtinta tėvų teise parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.

Mano žiniomis, nė viena iš šių politikių nėra susitikusi su tėvams ir šeimoms atstovaujančiomis organizacijomis ir nėra jų išklausiusi. Jų atstovaujamoms politinėms jėgoms tikrai nepakenktų išgirsti tėvus ir šeimoms atstovaujančias organizacijas ir iš pirmų lūpų sužinoti, kas ir kodėl programoje kliūva tėvams. Bent jau tam, kad priimant sprendimus būtų vadovaujamasi informacija, o ne stereotipais ar žiniasklaidos formuluojamomis antraštėmis.

Dėl klausimo platumo renkuosi aptarti tik vieną, labiausiai ginčų keliantį programos aspektą: lytiškumo ugdymo komponentą.

Dvi skirtingos lytiškumo ugdymo koncepcijos

Lytiškumo ugdymo klausimas nėra naujas. Jau po Nepriklausomybės atkūrimo pertvarkant švietimo sistemą buvo pradėta diskutuoti dėl lytiškumo ugdymo konceptualių pagrindų. Klausta, ar reiktų jį mokykloje apeiti, nes už tai tradiciškai atsakinga šeima, ar sekti daugelio Vakarų šalių pavyzdžiu pasirenkant konkrečią lytiškumo ugdymo kryptį. Svarstyta, ar teikti pirmenybę mokymui, kaip apsisaugoti nuo nėštumo ir lytiniu keliu plintančių infekcijų (LPI), ar rengti jaunimą tėvų, kaip ugdytojų, vaidmeniui.

Dar 2008 m. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu atliktoje Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimo galimybių studijoje buvo įvardinta, jog Lietuvoje dėl skirtingų vertybinių nuostatų lytiškumo klausimu susiformavo du požiūriai/dvi kryptys: rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo bei lytinio (seksualinio) švietimo.

Jos išreiškia dvi skirtingas lytiškumo ugdymo koncepcijas, mokslinėje literatūroje apibūdinamas pilnutinio lytiškumo ugdymo ir dalinio lytiškumo ugdymo (dar žinomo kaip lytinis švietimas) terminais (Lytiškumo ugdymo etika, mokslinė monografija, VDU, 2008).

Skirtinga paskirtis

Pilnutinis lytiškumo ugdymas turi dvi glaudžiai susijusias ir viena kitą papildančias paskirtis: ugdomąją (ugdyti brandžią ir dorovingą asmenybę, gebančią kurti brandžius tarpasmeninius santykius, kurti šeimą) ir prevencinę (vykdyti ankstyvų lytinių santykių bei su jais susijusių problemų, lytinio išnaudojimo bei priekabiavimo, diskriminacijos dėl lyties prevenciją).

Lytinio švietimo paskirtis siauresnė – sumažinti paauglių nėštumų ir lytiškai plintančių infekcijų (LPI), įskaitant ir ŽIV/AIDS, plitimą bei mažinti rizikingų lytinių santykių skaičių, didinant kontraceptinių priemonių suvartojimą. Kaip vienas iš lytinio švietimo tikslų išskiriamas ir siekis padėti žmonėms pasiekti kiek galima daugiau lytinio pasitenkinimo ir malonumo (S. Ustilaitė, 2008). Tokia prieiga atitinka PSO lytinės sveikatos apibrėžimą, apimantį „galimybę patirti malonią ir saugią seksualinę patirtį be prievartos“.

Žvelgiant į Lietuvos socialinę ir demografinę situaciją, verta paklausti, ar tikrai valstybinės politikos požiūriu mums pakanka tik lytinio švietimo ir nereikia lytiškumo ugdymo?

Skirtinga metodologija

Lytiškumo ugdymo tikslas yra ugdyti asmenybę, gebančią prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, atsisakyti rizikingo elgesio, o lytinio švietimo tikslas – suteikti žinių ir įgūdžių, kaip sumažinti rizikingo elgesio pasekmes, nekvestionuojant paties rizikingo elgesio pobūdžio.

Tikslas suponuoja metodologiją: lytiškumo ugdymo programos yra paremtos rizikos vengimo, o lytinio švietimo – rizikos pasekmių mažinimo strategija. O kalbant paprastai, lytiškumo ugdymui rūpi, kad vienuolikmetė neturėtų lytinių santykių, o lytiniam švietimui – kad jie būtų savanoriški ir saugūs.

Abi koncepcijos turi teisę egzistuoti. Tačiau praktinio taikymo prasme, reikia žinoti, jog lytiškumo ugdymo programos, akcentuojančios rizikos valdymą, remiasi pirminės prevencijos modeliu, o lytinio švietimo, akcentuojančio pasekmių valdymą – antrinės prevencijos modeliu (Lytiškumo ugdymo etika, 2008).

Pirminė prevencija (dar vadinama pedagogine) taikoma bendrai populiacijai, o antrinė prevencija – rizikos grupėms. Pirminės prevencijos kontekste kalbama, pvz., apie rūkymo žalą, tačiau nekalbama apie tai, kaip mažinti cigarečių skaičių ar mesti rūkyti. Tai antrinės prevencijos tikslas.

Lytinis švietimas, kurio tikslas – antrinė prevencija (pasekmių kontrolė) yra reikalingas tik lytiškai aktyviems paaugliams. Jo nereikia kitai moksleivių, nepraktikuojančių lytinių santykių ankstyvame amžiuje, populiacijos daliai. Kitaip sakyti, reiškia sutikti su mintimi, jog nerūkantiems reikia kalbėti apie tai, kaip mesti rūkyti. Ekspertai sako, jog šių vaikų atžvilgiu ankstyvas lytinis švietimas mokyklose turės seksualizacijos efektą, t. y. jis tik padidins seksualinio debiuto amžių ir moksleivių, ankstyvame amžiuje turėjusių lytinius santykius, procentą.

Kokio lytiškumo ugdymo nori tėvai?

Vienintelė reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa šiuo klausimu buvo daryta 2018 m., kurią Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos užsakymu atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“. Apklausos duomenimis, du trečdaliai (68,5 proc.) respondentų pritarė, kad mokyklose nepilnamečiams būtų diegiama pamatinė lytiškumo ugdymo nuostata vengti lytinių santykių be ilgalaikių įsipareigojimų. Tam nepritarė tik 10,1 proc. respondentų, o 21,4 proc. respondentų šiuo klausimu nuomonės neturėjo. Į klausimą „Ar pritariate, kad rengti jaunuolius darniems šeimos santykiams ir tėvystei yra svarbiau nei supažindinti su kontracepcija?“ tuo metu teigiamai atsakė 61,9 proc., neigiamai – 14,1 proc. respondentų, nuomonės neturėjo 24 proc. respondentų.

Taigi, apklausa parodė, kad dauguma tėvų nori rizikos vengimu, o ne rizikos pasekmių mažinimu grįsto lytiškumo ugdymo. Tokį lytiškumo ugdymo modelį numatė 2016 m. priimta Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa (SLURŠ). O štai 2022 m. patvirtinta GĮUP įtvirtina kitą – rizikos pasekmių mažinimu grįstą lytiškumo ugdymo modelį.

GĮUP tėvams kliūva ne lytiškumo ugdymas kaip toks, bet pasikeitęs lytiškumo ugdymo modelis. O ypač tai, kad sprendimas jį keisti buvo priimtas nesusitarus su socialiniais partneriais, kaip tai buvo padaryta 2016 m.

Atkreiptinas dėmesys, kad Švietimo, sporto ir mokslo ministerija, priimdama sprendimą keisti lytiškumo ugdymo modelį, neatliko jokios reprezentatyvios apklausos, kuri rodytų apie pasikeitusias visuomenės (tėvų) preferencijas šiuo klausimu.

Kuris lytiškumo ugdymo modelis yra efektyvesnis?

Viešojoje erdvėje kartojama, kad GĮUP remiasi mokslu. Teiginiais – „pagrįstas įrodymais“, „įrodytas veiksmingumas“, „pagrįstas naujausiais moksliniais įrodymais“, „aiškūs ir įtikinami naudos įrodymai“ yra grįsta visuminio lytinio švietimo programų sklaida Vakaruose.

Visgi, kyla klausimas, kaip ir kokiu būdu patikrinti šių programų efektyvumą? Nors lytinio švietimo programų pavadinimai apeliuoja į visuminį (holistinį) lytiškumo aspektą, tačiau geros reprodukcinės ir lytinės sveikatos rodikliais nurodomi tik tie, kurie susiję su biologiniu lytiškumo aspektu – lytiškai plintančių infekcijų atvejų ir nėštumo dažnumo tarp nepilnamečių skaičiaus sumažėjimu; prezervatyvų, kontraceptinių piliulių naudojimu lytinių santykių metu (S. Ustilaitė, 2008). Tai negatyvūs, nors ir išmatuojami parametrai.

Tačiau socialine prasme ne mažiau reikšmingas yra gebėjimas kurti tvarius santykius, įsipareigoti tėvystei ir motinystei. Didėjantis skyrybų, šeimų, kuriose vaiką augina tik viena iš tėvų, skaičius, smurto (ypač seksualinio) artimoje aplinkoje rizika netiesiogiai byloja, jog visuomenės nariams vien tik lytinių santykių technikos ir kontracepcijos vartojimo išmanymo nepakanka.

Akademinėje literatūroje nesutariama, kuris modelis yra geresnis, tai priklauso ir nuo šalies specifikos, kultūrinių veiksnių ir pan. Be to, egzistuoja subjektyvi tendencija parodyti ir įrodyti vienos kurios nors lytiškumo ugdymo sistemos privalumus. O štai palyginamųjų studijų, kurios leistų palyginti du požiūrius į lytiškumo ugdymą, beveik nėra, nes iš esmės skiriasi jų siekiniai.

Visgi, reiktų paminėti 2019 m. JAV atliktą lytiškumo ugdymo programų metaanalizę. Ji svarbi tuo, jog joje patikimomis (veiksmingomis) lytinio švietimo programomis buvo laikomos tik tos, kurios turėjo ilgalaikį poveikį (t. y., yra efektyvios praėjus bent 12 mėnesių po programos), pasireiškiantį bent viename pagrindiniame apsauginiame rodiklyje (pvz., padidėjęs susilaikymas arba prezervatyvų naudojimas, ypač nuoseklus naudojimas, sumažėjęs nėštumas ar lytiniu keliu plintančių ligų skaičius), rodiklis atspindėjo visą tikslinę populiaciją, o ne tik rizikos grupę, ir nebuvo neigiamo programos poveikio (pvz., ankstesnio seksualinio debiuto), nes tai paneigia programos „veiksmingumo“ etiketę.

Remiantis šiais parametrais buvo nustatyta, kad iš 120 lytiškumo ugdymo mokyklose programų studijų, vykdytų 1990-2018 m. efektyviomis galima laikyti tik 6 iš 103 lytinio švietimo programų: vienoje buvo nustatytas teigiamas poveikis susijęs nepilnamečių nėštumų ir vienoje su lytiškai plintančių infekcijų skaičiaus mažėjimu, dviejose su padidėjusiu prezervatyvų naudojimu ir jų reguliarumu bei dviejose su vėlesniu seksualinių santykių debiutu. O štai iš 17 taip vadinamų abstinencijos (susilaikymu grįstų) programų efektyvios buvo 7, jų efektyvumas pasireiškė vėlesniu seksualinių santykių debiutu.

Tik 47 iš 103 lytinio švietimo programų efektyvumo studijų matavo bent vieno apsauginio rodiklio ilgalaikį poveikį, kuris rastas tik 6 programose (t. y., 13 proc. programų laikytinos efektyviomis). Iš 17 abstinencijos programų toks poveikis buvo matuotas 15-oje, ir rastas 7 programose (t. y., 43 proc. programų laikytinos efektyviomis). Tyrėjai daro išvadą, jog lytinio švietimo programos mokykloje daro kur kas daugiau žalos, negu jų šalininkai yra linkę pripažinti, o duomenys labiau byloja apie šių programų žalą, o ne naudą (S. Weed, I. Ericksen, 2019).

Reikia pastebėti, jog keičiant lytiškumo ugdymo programą, nebuvo atliktas iki šiol galiojusios programos galiojančio teisinio reguliavimo poveikio ex – post vertinimas. Kitaip tariant, rengiant naują programą, ir pereinant prie naujo lytiškumo ugdymo modelio, nebuvo jokių empirinių duomenų, leidžiančių pagrįsti, kad senasis modelis neveikia.

Esami duomenys, pvz., mažėjantis paauglių gimdyvių skaičius Lietuvoje (2018 – 173 naujagimiai, 2019 – 136, 2020 – 109, 2021 – 98, 2022 – 88) atrodo, byloja priešingai, kad ankstesnė programa veikė sėkmingai.

Daryti hipotetines prielaidas, kad nauja lytiškumo ugdymo programa veiks geriau, be tai pagrindžiančių tyrimų (pilotinės studijos), akademine prasme yra mažų mažiausiai nesąžininga

Kuris modelis labiau tinka smurto prevencijai?

Neteisingai teigiama, jog jokios seksualinio smurto prevencijos švietimo sistemoje nebuvo. 2016 m. patvirtintos SLURŠ programos lytiškumo ugdymo dalyke, tarp formuotinų gebėjimų 4–5 klasėse nurodoma ugdyti mokinių gebėjimą nustatyti priimtino bendravimo ribas, atpažinti lytinį priekabiavimą, smurtą, formuoti gebėjimą jam atsispirti.

Tačiau kalbėti tik apie seksualinio smurto prevenciją nekalbant apie lytinio potraukio valdymą, reiškia problemą spręsti tik iš dalies. Būtent tokiu daliniu požiūriu į smurto prevenciją remiasi GĮUP įtvirtintas lytiškumo ugdymo modelis, kuriame nėra lytinio ugdymo dalies.

SLURŠ programos stiprybė buvo visuminio atsparumo rizikingam elgesiui ugdymas, apimantis ne tik gebėjimą pasakyti „ne“ netinkamam elgesiui, bet ir gebėjimą valdyti prigimtines fizines lytines galias (lytinį potraukį). Todėl programoje kalbėta apie gebėjimą savo jausmus ir lytinį potraukį išreikšti tinkamu būdu, nepasiduoti impulsyviam geismui, aistrai, kontroliuoti savo veiksmus, numatant elgesio pasekmes.

Būtų naivu manyti, kad asmuo, neturintis valios vengti rizikingų lytinių santykių, turės įprotį kiekvieną kartą užsimauti prezervatyvą ar išgerti tabletę. Beje, praktika sako priešingai. Asmenims, turintiems ankstyvus ir atsitiktinius lytinius santykius, yra būdingas kontracepcijos vartojimo nedrausmingumas.

Šis programos trūkumas atsilieps seksualinio smurto prevencijai, nes jai svarbus ne tik ugdymas pasakyti „ne“ netinkamoje situacijoje, bet ir tokių situacijų nebuvimas, kas yra susiję su atsakingu asmenų elgesiu, gebėjimu valdyti savo impulsus.

Priešingai, negu teigiama, rizikos vengimu grįstas modelis neeliminuoja ir kalbėjimo apie rizikingo elgesio pasekmių kontrolę. Pagal SLURŠ programą 9–10 klasėse buvo numatytas toks siekinys: „Atsakingai elgiasi (susilaiko nuo lytinių santykių, žino, kaip prireikus pasinaudoti apsisaugojimo nuo nenorimo nėštumo, lytiškai plintančios infekcijos (toliau – LPI) priemonėmis – prezervatyvais, kontraceptikais ir kt.).

Taigi, rizikos vengimu grįstas modelis neeliminuoja lytinio švietimo, tačiau tikslo prasme, kitaip tai prioritetizuoja, akcentą dėdamas ant asmens valinių savybių, o ne techninių įgūdžių ugdymo.

Lytinio švietimo programų prevencinis ribotumas

Pasisakant už rizikos pasekmių valdymu grįstą lytinio švietimo programą dažnai skamba paauglių nėštumų argumentas. Laikoma, jog kontraceptinių priemonių nenaudojimas ar nesistemingas jų naudojimas yra pagrindinis paauglių nėštumų rizikos faktorius, kurį lytinio švietimo programa efektyviai mažina.

Koncentruojantis į kontracepcijos nevartojimą kaip rizikos faktorių, yra ignoruojami kiti, individualūs (alkoholio ir narkotikų vartojimas, neigiama savigarba), socialiniai (aplinkos spaudimas turėti lytinių santykių), šeimos (blogi santykiai šeimoje) faktoriai, kurių lytinio švietimo programa nesprendžia.

Pats kontracepcijos naudojimo tikslas yra išvengti rizikingo elgesio pasekmių. Taigi, tai ne rizikos, o apsauginis faktorius. Jis neeliminuoja su socialine ir šeimine padėtimi, išsilavinimu susijusių rizikos faktorių.

Dar daugiau, šio apsauginio faktoriaus įtaka paauglių nėštumų skaičiui gali būti pervertinama. Užmirštant, kad koreliacija dar nerodo priežastingumo, yra piktnaudžiaujama trečiojo pasaulio šalių, kuriose yra mažas kontracepcijos vartojimas ir didelis paauglių nėštumas, duomenimis. Didelį paauglių nėštumą kultūriškai ten lemia šeimos kūrimas ankstyvame amžiuje. Todėl ryšio tarp lytinio švietimo ir paauglių nėštumų reikia ieškoti Vakarų šalyse.

Šiuo aspektu yra svarbi 2007 m. Europos Komisijos užsakymu atlikta sisteminė tyrimų apžvalga, kuria siekta nustatyti veiksnius, susijusius su paauglių nėštumu 25 Europos Sąjungos šalyse. Atlikta analizė patvirtino, jog su paauglių nėštumu nuosekliai susiję tokie tradiciniai rizikos veiksniai kaip nepalanki socialinė ir ekonominė padėtis, suirusi šeimos struktūra, žemas išsilavinimo lygis ir žemi siekiai. Kalbant apie kitus veiksnius, tyrėjau sako: „Nors tyrimuose ir pranešama apie sąsajas su įvairia rizikinga elgsena ir gyvenimo būdu, lytinės sveikatos žiniomis, požiūriu ir elgsena, šių veiksnių poveikis nepilnamečių nėštumui lieka neaiškus.“ Kitaip tariant, galime kalbėti apie koreliaciją, bet ne apie priežastingumą,.

Tik prevencinėmis programomis, kad ir kokia būtų jų forma ir kad ir kokia būtų jų metodologija, neapsaugos nuo tokių atvejų, jei bus nesprendžiamos socialinės seksualinio smurto ir nepilnamečių nėštumo prielaidos.

Vienas iš rizikos veiksnių yra ankstyvi lytiniai santykiai. Nustatyta (S. Ustilaitė, 2001), jog keturis kartus padidėja tikimybė, kad mergaitės įgis ankstyvos seksualinės patirties, jei jos nepatenkins bendravimo su motina poreikio; daugiau nei du kartus – abiejų tėvų pasitikėjimo jomis kaip asmenybėmis ir teigiamų vertinimų poreikių; pusantro karto ir berniukams, ir mergaitėms didesnė tikimybė turėti lytinių santykių, jei nepatenkinamas bendravimo su tėvu poreikis.

Tyrimai rodo, kad nepilnoje ar nefunkcionalioje šeimoje gresia didesnė smurto (įskaitant ir seksualinį) rizika. Štai 1993 m. JK atliktas tyrimas nustatė, kad vaikams, gyvenantiems su nesusituokusiais tėvais, gresia dvidešimt kartų didesnė tikimybė tapti smurto aukomis (Wheelan, 1993)

Todėl vienareikšmiškai teigti, jog lytinis švietimas automatiškai išspręs nepilnamečių nėštumų klausimą, nėra galima.

Viena koncepcija visiems

2016 m. priimta Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa numatė bendradarbiavimo principą, kylantį iš geros mokyklos koncepcijos. Remiantis juo mokyklos bendruomenė galėjo susitarti, kokio lytiškumo ugdymo jiems reikia. O štai GĮUP nustato pareigą įgyvendinant lytiškumo ugdymą remtis tik viena lytiškumo ugdymo koncepcija. Tėvų požiūriu, tai yra nesąžininga.

Pripažįstant, kad tiek rizikos valdymu grįstas lytiškumo ugdymas, tiek rizikos pasekmių kontrole grįstas lytinis švietimas turi mokslinį pagrindą, tik skiriasi jo metodologija (kas, kada, kaip ir kokiu būdu bei tikslu yra pasakoma), nėra jokio įtikinamo pagrindo teigti, jog turi būti vienas, o negali būti kito.

Taip pat nėra jokių įtikinamų motyvų neleisti tėvams pasirinkti tą lytiškumo ugdymo programą, kuri, jų nuomone, geriausiai atitinka jų vaikų interesus.

Visi tarptautinės teisės dokumentai, remdamiesi JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatomis, pripažįsta tėvų pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą. (26 str. 3 d.). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolas sako, kad valstybė turi užtikrinti, jog švietimo programose būtų pateikta „objektyvi, kritiška ir pliuralistiška informacija“, tačiau švietimo organizavimas turi nepažeisti tėvų teisės parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus“. O Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija įpareigoja gerbti ir tėvų pedagoginius įsitikinimus (14 str. 3 d.).

Lytiškumo ugdymas ir lytinis švietimas yra dvi skirtingos pedagoginės koncepcijos. Tėvai turi teisę pritarti vienai ir nepritarti kitai, kaip ir rinktis tarp jų.

Šiame kontekste yra nesuprantamas Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos nenoras eiti į bent kokį kompromisą. Jis reiškia ne ką kitą, kaip valstybės sankcionuotą moralinį diktatą, tuo pačiu ignoruojant net tėvų prigimtinę teisę auklėti vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus.

Lytiškumo ugdymas kaip pasaulėžiūrinis dalykas

Lytiškumo ugdymas neprilygsta jokiai kitai disciplinai, nes lytiškumas nėra kokia nors atskira žmogaus veikla, bet esminis asmenybės bruožas, jos būties, raiškos ir bendravimo su kitais pagrindinė sąlyga. Tai pasaulėžiūros dalykas.

Pedagogikos teorija vienareikšmiškai pasisako, kad su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kažkokiu mokomuoju dalyku be tėvų žinios ir sutikimo. Todėl gera pedagoginė praktika reikalauja tiek sudaryti tėvams galimybę pasirinkti lytiškumo ugdymo programą, tiek būti informuotiems apie jos turinį, tiek ir teisę jos atsisakyti.

Šioje srityje valstybė turėtų pasimokyti iš Katalikų Bažnyčios. Katalikiško lytiškumo ugdymo gairės numato, kad prieš vaikui pradedant dalyvauti bet kokioje lytiškumo ugdymo programoje, turi būti gautas tėvų sutikimas, o programai prasidėjus tėvams taip pat turi būti numatyta galimybė nebeleisti vaikui toliau dalyvauti programoje ar tam tikrose jos dalyse. Tėvams (globėjams), jei jie neduoda sutikimo arba nebeleidžia vaikui dalyvauti programoje, negalima taikyti jokių baudžiamųjų priemonių.

Jeigu Katalikų Bažnyčia, pripažindama, kad mokyklos vaidmuo ugdant lytiškumą visada yra antraeilis, leidžia tėvams pasirinkti, tai kodėl to neleidžia sekuliari valstybė, kurioje nėra ir negali būti vadovaujamasi viena pasaulėžiūra ir ideologija?

Kito atsakymo apart to, kad norima visuomenei primesti viena pasaulėžiūrą grįstą lytiškumo ugdymą, aš neturiu.