Spalio 21 diena – Lietuvoje ypatinga diena. Visi, kas norėjo, televizijos dėka galėjo tapti stebuklo liudininkais. LRT vos ne pusę dienos skyrė neeiliniam siužetui – vieno iš partizanų vadų atminties paminėjimui ir ypatingam pagerbimui.
Jau iš ryto LRT demonstravo Agnės Zalanskaitės filmą apie partizanų vadą, pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį, o iškart filmui pasibaigus vyko tiesioginė transliaciją iš Vilniaus Šventų Jonų bažnyčios, kur prie karsto su partizanų vado palaikais buvo aukojamos gedulingos Šv. Mišios, užsibaigusios gedulinga procesija ir laidotuvėmis Antakalnio kapinėse. Mišias koncelebravo, į kapines lydėjo ir prie kapo duobės meldėsi arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su būriu kitų vyskupų ir kunigų.
Šiandienos krikščionys, katalikai dažnai nusiskundžia, nusistebi, kad dabar mažai bevyksta Dievo dovanojamų stebuklų. Bet ar tai tiesa? Manau, kad ne. Tiesiog sekuliarizuotos visuomenės augintinių, peniukšlių akys užputo, užtino nuo besaikio malonumų vaikymosi ir nebemato to, kas pamatoma tik atsivėrus sielos akims.
Eilinis stebuklas – visa, kas susiję su Juozu Vitkumi, jam pasirinkus partizano kelią. Nuo tada Lietuvos karininko ir giliai tikinčio žmogaus gyvenimas, kova, žūtis, palaikų paieškos, jų atradimas ir, pagaliau, šiandieninės gedulingos iškilmės tapo iš mažų stebuklų karoliukų Dievo ranka suvertas didelio stebuklo vainikas.
Beje, panašūs stebuklai prasidėjo ne šiandien. Man atrodo, kad jie prasidėjo 1988 m. pabaigoje – 1989 m., kai iš Sibiro į Lietuvą giminių, draugų, Sąjūdžio pastangomis pradėjo grįžti tremtinių, politinių kankinių palaikai.
Prisimenu, kaip ką tik tikintiesiems grąžintoje Katedroje vyko gedulingos Šv. Mišios prie pirmųjų į Lietuvą sugrąžintų Laivės kankinių palaikų, kokia didžiulė minia suplaukė jų pasitikti ir išlydėti. Aš į pačią Katedrą net nepatekau, bet minios jaudulį, ašaras prisimenu iki šiol.
Kur šiandien tie žmonės? Taip, dauguma jų buvo vyresni už mane, tai buvo sugebėję išgyventi ir sulaukti laisvės Sąjūdžio tremtiniai ir politiniai kaliniai, kurie šios dienos jau nesulaukė. Bet buvo ir nemažai mano vienmečių, ir jaunesnių už mane. Kur jie šiandien? Ar tebesaugo širdyse ano stebuklo šviesą?
Kitas labai stiprus įspūdis, prilygstantis stebuklo pojūčiui – galiausiai sėkme pasibaigusios partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškos ir jo laidotuvės. Labai iškilmingos, labai jaudinančios, su gausia laidotuvių procesija. Bet ne iškilmės man prilygo stebuklui. O pats faktas, kad pavyko atrasti tai, ką mūsų priešai galvojo amžiams paslėpę, ir kad partizano duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pagaliau sulaukė galimybės pasimelsti prie savo tėvo palaikų, prie jo kapo.
O šiandien man nuolat prieš akis sukosi skaičius „77“. Septyniasdešimt septynerius metus šeši Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vaikai ir žmona vylėsi, tikėjo ir laukė, kada ateis ta diena, kai jie galės melstis prie savo vyro, tėvo kapo. Iškeliavo amžinybėn žmona, paskui ją ir trys vaikai. Bet štai – įvyko stebuklas: du sūnūs ir dukra sulaukė tos dienos!
Ir toji diena išaušo ne be Dievo palaiminimo. Ilgus metus archeologai, tyrėjai ieškojo Juozo Vitkaus palaikų, pasitelkę visokias technologijas. Ir nežinia, kiek dienų jie dar būtų ieškoję, bet vieną dieną pas juos atėjo vietinis gyventojas ir pirštu parodė: „Kaskit štai ten, už pusę metrų nuo tos vietos, kur kasate dabar“. Žinoma, žmogus nežinojo, kieno kaulus jis buvo pastebėję prieš daug metų, kai vykdant paruošiamus darbus kažkokio pastato statybai, jis aptiko žmogaus kaulus. Aptiko – ir tyliai užkasė, paslėpė nuo negerų akių, nes nujautė, kad tai gali būti kurio nors partizano palaikai.
Kas, jei ne Šventa Dvasia atvedė tą dieną tą žmogų į tą vietą, kur triūsė archeologai?!
Beje, pagarbos, mano nuomone nusipelno archeologas Linas Kvizikevičius, iš LRT studijos komentavęs palaikų paieškos istoriją. Ne tik dėl to, kad jo ir jo kolegų paieškos pagaliau buvo apvainikuotos sėkme, bet ir dėl to, kaip gražiai, taktiškai jis atsakė į žurnalisto klausimą: „O kieno palaikų jūs dabar ieškosite?“ Žurnalistas aiškiai turėjo galvoje kokio nors vado palaikus. O archeologas atsakė: „Visų. Ir eilinių partizanų, ir vadų“. Visų, kurie dar nesurasti…
Tikro mokslininko ir tikro Žmogaus atsakymas.
O šiandien akis turintieji galėjo paliudyti dar vieną ypatingą stebuklą – užaugusius partizanų vado anūkus, kurių vienas pasirinko kunigo kelią, ir šiandien jis, kunigas Gintaras Vitkus, patyrė ypatingą Viešpaties malonę: Šv. Mišiose sakė homiliją, žvelgdamas į savo senelio karstą. Norėčiau tos homilijos klausytis dar ir dar, nes ji be galo prasminga. Nekonspektavau jos, negaliu nieko pacituoti, bet kai kas įsiminė ypatingai ir tuo noriu pasidalinti: kunigui Gintarui, jo paties žodžiais tariant, senelio gyvenimas tapo Dievo sumanyto vyriškumo įsikūnijimu. Tikintis, darbštus, talentingas, narsus, ištikimas kario priesaikai visu gyvenimu ir mirtimi, šitas vyras įprasmino savo vyriškąjį pašaukimą dar ir gausia šeima, vaikais, anūkais, kurie, tikėkimės, geriausias savo senelio charakterio savybes bei vertybes, dėl kurių jis pasirinko kovotojo kelią, perduos ateities kartoms per savo ainius.
Pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis gyveno tik 45 metus. Jo palaikai savo laidojimo dienos laukė 77 metus.! Bet – sulaukė.
Viešpatie, pasitikiu Tavimi!
Labai jautrus tekstas. Ačiū.