Asmens mintys, skelbiamos idėjos ir veiksmai – labai konkretūs ir aiškūs dalykai. Jie yra žmogaus sielos atspindys ir veidrodis. Į jį pažvelgus be galo lengva atpažinti, kas ir koks yra tame veidrodyje išvystamas tikroviškasis originalas. Įmanoma ne tik tiksliai apibūdinti tokio asmens pasaulėžiūrą ir vertybes, bet ir atpažinti, iš kokių laikų jis yra atėjęs ir kokioje santvarkoje iš tiesų gyvena. Net jeigu fiziškai sukiojasi tarp mūsų ir prisistatinėja esąs dabartinės Lietuvos pilietis ir XXI a. universiteto profesorius.
Perskaičius šį žmogaus teisių organizacijų kreipimąsi į VDU bendruomenę aplanko neįveikiamas deja vu jausmas. Sovietmečiu teko sutikti ne tiek jau daug tokių profesorių kaip VDU Teisės fakulteto dekanas D. Žalimas – aršių savo tautos nekentėjų ir uolių Lietuvos valstybingumo idėjos griovėjų. Ideologinių fanatikų, pasiruošusių sutrinti į dulkes kiekvieną jų kelyje pasipainiojusį sovietinės santvarkos ir pačios SSRS priešą. Tokie fanatikai išsiskirdavo net iš okupaciniam režimui lojalių, tikėjusių komunizmo idėjomis, bet vis dėlto ne tokiems entuziastingiems kolegoms ir apskritai kitaminčiams šiek tiek pakantesnių bet atlaidesnių šviesaus rytojaus statytojų. Tokių idėjinių komunistinio režimo sarginių šunų kaip „profesoriai“ M. Burokevičius, J. Jermalavičius ar K. Navickas, reikalavusių geležine ranka šluoti kenkėjus ir diversantus, buvo ne tiek jau daug.
Skaitant D. Žalimo pasisakymus ir jo skundą prieš publicistą E. Čiuldę, https://www.pozicija.org/edvardas-ciulde-svelnusis…/ praktiškai neįmanoma pasakyti, kuo skirsis VDU nuo LSSR laikų aukštųjų mokyklų, jeigu jame toliau skleisis ir įsitvirtins Teisės fakulteto dekano nešama vienintelė tikroji tiesa ir kitaminčių persekiojimo praktika. Juk tai, kad D. Žalimo puolimų taikiniais yra nebe SSRS, o ES tariami priešai, ir jis triuškina nebe pažangiausių istorijoje komunizmo idėjų, bet tiksliai neįvardijamos „demokratijos“ ir abstrakčių „žmogaus teisių“ kritikus, reikalo esmės nei kiek nekeičia.
Na, o VDU vadovybei ir akademinei bendruomenei teks išsiaiškinti, kokia dvasia tvyro jų universitete ir kokiais laikais norėtų iš tiesų gyventi. Nes, kaip liudija D. Žalimo pavyzdys, laikas ir gyvenamoji epocha egzistuoja ne metų, mėnesių ir dienų kalendoriaus lapelyje. Kada, kur ir kaip gyventi – savo laisva valia renkasi patys žmonės. Kas yra VDU – atkurto anos Lietuvos Respublikos laisvo universiteto dvasios nešėjas ar LSSR nelaisvos aukštosios mokyklos reinkarnacija? Į šį klausimą gali atsakyti tik pati VDU bendruomenė. D. Žalimo istorija – tiesiog lakmuso popierėlis, kuris taps visos bendruomenės tikrosios dvasios veidrodžiu.
