Šių metų spalio 29 d. „Radio svoboda“ ne vieną laidą skyrė temoms, susijusioms su šia Rusijai ypatinga data: tą dieną Rusijoje prisimenamos politinių represijų aukos.
Buvo metai, kai ši diena buvo patekusi net į valstybei svarbių atmintinų dienų sąrašą, bet tokia laisvės šventė, atminties laisvė tęsėsi neilgai, tad manau, verta prisiminti visą jos neilgą istoriją.
1974 metų, brandaus socializmo Sovietų Sąjungoje klestėjimo metų, spalio 30 dieną grupės Mordovijos ir Permės lagerių politinių kalinių iniciatyva buvo suorganizuotas bado streikas, taip siekiant priminti šaliai ir pasauliui apie Sovietų Sąjungoje vykdomas politines represijas ir paminėti „Politinių kalinių dieną“. Tą pačią dieną Maskvoje visiems lietuviams (tikiuosi) žinomas žmogaus teisių gynėjas, Andrejaus Sacharovo draugas ir bendražygis, fizikas Sergejus Kovaliovas Sacharovo bute sukvietė spaudos konferenciją, kurioje buvo pranešta apie šitą akciją. Ir nuo tada politinių kalinių bado streikai spalio 30-ją dieną vykdavo kasmet.
Nuo 1987 m. akcija būdavo papildoma ir demonstracijomis, kurios vykdavo Maskvoje, Leningrade, Lvove, Tbilisyje, kituose miestuose.
Beje, Leningrade įspūdingiausi paminėjimai vykdavo užmiestyje, Levašovo dykvietėje, kuri jau buvo spėjusi apaugti miškeliu. Čia buvo palaidotos 1937-1939 m. stalininių represijų aukos. Į paminėjimus netruko įsijungti ir lietuviai, atsikūrusios Leningrado lietuvių kultūros draugijos nariai. Juolab, kad greit paaiškėjo, jog ten palaidotas ir dviejų mūsų, Lietuvių draugijos narių, brolių Masaičių tėvelis, irgi tapęs politinių represijų auka. Vaikai, kaip valstybės priešo vaikai, užaugo vaikų namuose (mama sėdėjo lageryje…).
Represuotųjų sąrašuose, kuriuos reguliariai skelbė Sankt Peterburgo „Memorial“ skyrius, galima rasti daug daugiau lietuviškų pavardžių. Buvo metas, kai aš mėginau išrinkti lietuvius iš to bendro sąrašo ir paskelbti jų pavardes Lietuvoje, tačiau susidūriau su tam tikrais keblumais. Pavyzdžiui, žmogaus ir pavardė, ir vardas gražiai lietuviški, bet sąrašuose jis užrašytas lenku ar baltarusiu; kitoje vietoje vardas ir pavardė rusiški, tačiau užrašytas lietuviu.
Mano geriausius ketinimus sužlugdė ir situacija su žinomu lietuvių kilmės asmeniu, kuris atsidūrė tarp pačių pirmųjų Levašovo dykvietėje palaidotų represijų aukų. Tai buvo Jurgis Jurkūnas, Lietuvoje praktiškai nežinomas, tačiau Rusijoje gerai žinomas kaip Jurij Ivanovič Jurkun, rusų rašytojas, priklausęs „Sidabrinio amžiaus“ poetų grupei. Kadangi jis pats Rusijoje bevelijo neprisiminti savo lietuviškos kilmės, kaip gi būčiau galėjusi aš po jo žūties „grąžinti“ jį lietuvių tautai? Todėl savo sumanymo sudaryti Leningrade represuotų lietuvių sąrašą atsisakiau…
1991 m. spalio 18 d. Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo buvo įsteigta valstybinė atminties diena, „Politinių represijų aukų atminties diena“. Mat, sugriuvus sovietinei sistemai, (deja, neilgam) Rusijoje nebeliko politinių kalinių, tad ir atminties dienos pavadinimas buvo kiek paredaguotas. Tačiau eilę metų spalio 30-sios dienos išvakarėse, spalio 29 dieną vyko sukrečianti akcija „Sugrąžinti vardai“ (“Vozvraščenie imion“). Žmonės rikiuodavosi į ilgiausią eilę, kad galėtų perskaityti po keletą vardų iš neįsivaizduojamai ilgo nekaltai represuotų, kalintų, nužudytųjų sąrašo.
Šiandien, 2023 m. nebėra – valstybė likvidavo – žinomiausios, populiariausios Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“, kuri eilę metų rūpinosi represijų aukų atminimo įamžinimu, mitingų organizavimu, materialine, teisine pagalba represuotųjų palikuonims, artimiesiems ir pan. Užtat politinis Rusijos laukas vėl pasipildė politiniais kaliniais, ir jų vis gausėja. Todėl neseniai grupė žinomiausių politinių kalinių, tarp kurių Lietuvos visuomenei tikriausiai įsiminė Vladimiro Kara-Murzos, Iljos Jašino ir Aleksejaus Navalno vardai, paragino visus, kurie remia politinius kalinius, grįžti „prie šaknų ir tradicijų“ ir spalio 30-ai dienai grąžinti pavadinimą „Politinių kalinių diena“, paskelbus tarptautine diena ir pažymint ją bado streiku, į kurį turėtų įsijungti ne tik politiniai kaliniai, bet ir visi, kurie jaučia pareigą, norą išreikšti savo solidarumą su politiniais kaliniais.
Kartu vėl buvo sugrįžta prie ankstesnės tradicijos politinių represijų aukų atminimą paminėti Politinių kalinių dienos išvakarėse, spalio 29 dieną.
Šių dviejų spalio mėnesio pabaigos dienų politinė istorija nebūtų pilna, jei neprisimintume, jog Rusijos Federacijos Švietimo ministerijos sprendimu „Politinių represijų aukų atminties diena“ buvo pašalinta iš 2021/2022 Švietimo paskirtį turinčių įvykių kalendoriaus („Kalendar‘ obrazovatel‘nyx sobytij na 2021/2022 gody“), ir neįtraukta į panašų kalendorių, skirtą šiems, 2023 metams.
Tad visai pagrįstai periodą Rusijoje nuo 1988 metų iki 1999 metų ne vienas demokratas, žmogaus teisių gynėjas pavadina ATMINTIES LAISVĖS metais. Esu dėkinga likimui, kad tuos be galo turiningus metus praleidau Rusijoje ir išnaudojau progą pilna krūtine kvėpuoti tokiu retai pasitaikančiu atminties laisvės oru. Bet dar labiau džiaugiuosi, kad 2000 m. atsirado galimybė (ačiū Rimantui Gučui, sugalvojusiam mane pakviesti…) grįžti į Lietuvą ir jau čia, Lietuvoje, dalintis prisiminimais, kuriems, deja, labiau tinka pavadinimas „Requiem…“
