Linas Karpavičius. Ar daug mirties mūsų gyvenime?

Mirtis.

Ar daug mirties mūsų gyvenime?

Mano rankose nuotrauka, kurioje tėvai stovi prie mano krikštamotės karsto. Mus su broliu laiko ant rankų. Man 4 metukai.

Tėvai visada mus imdavo į laidotuves. Pats mirties faktas nuo mažens man buvo dėsningas ir neišvengiamas reiškinys, keliantis pagarbą, bet ne baimę. Kartais netikėtas ir todėl skaudus, bet neišvengiamas.

Pamenu karštą birželio dieną. Tą dieną turėjome vykti į tėčio draugo vestuves, bet vykome į laidotuves. Tėčio draugas penktadienį po darbo nutarė išsimaudyti Rubikių ežere. Deja, viskas baigėsi kitaip nei planuota.

Tą dieną pamenu taip, kad, rodos, viskas buvo vakar. Pamenu karštį, žmonių susigrūdimą, eglišakių kvapą ir net tą vaikiško sandalo nutrintos vietos skausmą.

Visą vaikystę (gal iki 14 metų) miegojau lovoje, kurioje mirė mano močiutė. Tėvai to nuo manęs neslėpė. Mama kartais perklausdavo, ar nebijau. Ko man bijoti? Močiutės, kuri mane labai mylėjo?

Kita močiutė taip pat mirė artimųjų rate. Šeši jos vaikai paeiliui budėjo prie jos lovos. Tą naktį eilė budėti buvo dėdei Aleksui (jauniausias močiutės sūnus). Močiutė paprašė valgyti. Pavalgydinęs ją, uždegė žvakę, paėmė ją už rankos… ji giliai atsiduso ir išėjo. Išėjo palydėta savų.

Mano mama ir tėtis išėjo ligoninėse. Aš nemačiau jų paskutinio žvilgsnio ir negirdėjau paskutinio atodūsio. Gerai tai ar blogai? Nežinau. Aš daug ko nežinau. Ieškau atsakymų. Linkęs manyti, kad blogai. Tiek išėjusiems, tiek likusiems.

Kaip išeisime mes? Gulėdami valdiškų namų lovose, kurių patalai dvokia šlapimu? Išeisime nužmogintos visuomenės nugalėti ir išsunkti, tapę niekam nebereikalingu ir išnaudotu resursu? Išeisime po padidintos raminamųjų dozės?

Visiems tik palengvės – vaikams, giminei, valstybei, sistemai.

Rašau apie mirtį, nes Vėlinės. Prisiminsime išėjusius artimuosius. Ugnimi tiesime „tiltus“ tarp jų ir mūsų. Nežinau, kam to reikia labiau – ar išėjusiems, ar pasilikusiems. Galbūt visiems. Esame amžiname gyvybės ir mirties cikle. Ryšys sujungia ciklus ir leidžia įminti dar neįmintas mįsles.

Kyla klausimas, kokį vaidmenį vaidina taip brukama mums siaubo ir baimės Helovino „šventė“. Ar tik ne tai, kad galutinai sunaikintų mūsų ryšį su išėjusiais? Sakysite, tai didelis biznis, ir tiek. Taip, tai biznis, bet ne tik.

Niekas šiame gyvenime nevyksta šiaip sau. Viskas, kas vyksta aplink mus ir su mumis, turi paslėptą prasmę, kurią mums ne visada pavyksta suprasti. Senoji keltų mirusiųjų pagerbimo šventė buvo iškraipyta neatsitiktinai.

Šioje vietoje norėčiau dar kartą pacituoti Rusijos Sberbanko vadovo G. Grefto pasakytus žodžius Sankt Peterburgo ekonomikos forumo tribūnoje:

„…negalime leisti žmonėms save identifikuoti ir suprasti savojo „aš“ pagrindus. Tada jais manipuliuoti ir juos valdyti taps be galo sunku. Žinių turintys žmonės nesileidžia manipuliuojami. Kaip valdyti tokią visuomenę, kuri turi lygias galimybes gauti informaciją, kur visi turi galimybę daryti išvadas savarankiškai, o ne gauti adaptuotą jiems informaciją per vyriausybių apmokytus analitikus, politologus ir didžiules ant jų galvų nuleistas masinių informavimo priemonių mašinas.“

Mirties demonizavimas sukuria puikų įrankį valdyti visuomenę ir pasisavinti jos narių energiją. Tai dar viena baimė, su kuria kaip kokie Don Kichotai mes narsiai kariausime. Pirksime vaistus, leisime mums daryti keistas injekcijas, valgysime visokį šlamštą tik tam, kad atitolintume lemtingą susitikimą su amžinybe.

Būtent toks žmogutis užaugs veikiamas Helovino. Paniškai bijantis mirties, suprantantis ją kaip baisią, demonišką ir gąsdinančią, todėl pažeidžiamas ir lengvai manipuliuojamas.

Bet tai dar ne pabaiga. Kai tik bus pasiekta visuotinė mirties baimė, bus galima diegti ir kitas baimes. Pavyzdžiui, senatvės.

Lygiai taip, kaip mūsų gyvenime yra demonizuojama mirtis (natūralus ir neišvengiamas reiškinys), turės būti demonizuota ir senatvė. Pradžioje bus imtasi tų, kuriems 65 ir daugiau. Jiems bus sukurti atskiri getai tam, kad likusi žmonijos dalis nematytų, kad ir senatvė gali būti įdomi ir prasminga. Asmeniškai aš manau, kad mano tikrasis gyvenimas prasidėjo tik nuo 50-ties, kai visi buities, giminės pratęsimo, vaikų auginimo ir pinigų „kalimo“ rūpesčiai liko praeityje, ir aš turiu daugiau laiko savišvietai ir dvasiniam augimui.

Vyresnius bus galima atskirti nuo jaunų tam, kad savo išvaizda neliūdintų seksualizuotos visuomenės gyvenimo. O likusią visuomenę bus lengva įvelti į nesibaigiančias lenktynes su savo paties biologiniu ciklu ir parduoti jaunystės pratęsimo paslaugas: daugiausia kosmetinės chirurgijos. Jos jau sėkmingai įvedamos į mūsų gyvenimą, tačiau norimas rezultatas bus pasiektas tik tada, kai senatvę pavyks padaryti tokiu pačiu baubu kaip ir mirtį.

O senolis bus paimtas iš visuomenės ir atgal grąžintas artimiesiems pelenų pavidalu nedidelėje urnoje. Taip bus patogiau visiems. Todėl „broilerių fermos“ gyventojai tai priims kaip naują, jų gyvenimą fermoje pagerinantį elementą.

Paprieštarausite man? Gerai, tada įsivaizduokite save visiškai nebijantį mirties. Įsivaizduokite visus mus nebijančius mirties. Visa nereikalinga mums vaistų ir chemijos pramonė žlugtų per savaitę. Jei toks žmogus ir netaptų visiškai laisvas (gyvybės išsaugojimo instinktai mums duoti su gimimu), tai jį valdyti taptų žymiai sudėtingiau.

Helovinas yra ne kas kita kaip mūsų vaikams skirta baimės kultūros indokrinacija.

——————————————————————————-

Kyla teisėtas klausimas, kur ieškoti tiesos ir atsakymų į klausimus. Visi atsakymai yra šalia mūsų. Jie užkoduoti mūsų pasakose, sakmėse, padavimuose, papročiuose ir kalboje.