Witold Jurasz, ilgametis Lenkijos diplomatas ir ambasadorius, dabar rašytojas ir nepriklausomas apžvalgininkas
Jei į šalia mūsų vykstantį karą žvelgsime be emocijų, taps aišku, kad jei ne nuo pirmos dienos, tai bent jau nuo pirmos karo savaitės, t. y. nuo tos akimirkos, kai tapo aišku, kad Ukrainos valstybė nepalūžo nuo Rusijos smūgių, Vakarų ir, žinoma, visų pirma Jungtinių Valstijų tikslas buvo, kad Ukraina karo nepralaimėtų, bet kartu, jo ir nepralaimėdama, nepasiektų lemiamos pergalės.
Kad taip iš tiesų yra, įrodo tai, jog JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris, šiaip ar taip, vienareikšmiškai remia Ukrainą, niekada nepritarė tokių ginkluotės sistemų ar ginklų kiekių tiekimui, kurie galėtų lemti staigų Rusijos pajėgų pralaimėjimą.
Kita vertus, respublikonų kongresmenas Maikas Džonsonas (Mike Johnson), žinomas tuo, kad balsavo prieš tolesnį ginklų tiekimą Ukrainai, nepraėjus nė 24 valandoms po to, kai tapo JAV Atstovų Rūmų pirmininku, interviu „Fox News” pareiškė, kad JAV negali leisti Vladimirui Putinui laimėti karo su Ukraina.
Kitaip tariant, JAV elitas, tiesa, skirtingai vertina, kiek ir kokios pagalbos jis pasirengęs suteikti Ukrainai, tačiau nei tie, kuriuos galima laikyti Ukrainos šalininkais, nežada absoliučios Kijevo pergalės, nei tie, kuriuos galima laikyti skeptikais, nesiekia jos pralaimėjimo.
Tai savo ruožtu verčia kelti klausimą, ar Ukrainos kontrpuolimo nesėkmė, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, nėra pageidautina ir optimali būsena, galbūt net suplanuota Vašingtono. Nes ši nesėkmė veda į aklavietę, t. y. situaciją, kai tiek Maskvai, tiek Kijevui nebėra prasmės tęsti karą. Tai savo ruožtu priartina karo pabaigos perspektyvą (nors, žinoma, reikia manyti, kad Maskva stengsis tęsti karą pakankamai ilgai, kad sulauktų galimo Donaldo Trumpo sugrįžimo į valdžią, kuris – kaip mano Kremlius – leis jai išsiderėti geresnes paliaubų arba taikos sąlygas).
Deja, kodėl net ir vienareikšmiškai Ukrainą palaikantys Amerikos politikai visiškai nenori absoliučios, vienareikšmės Ukrainos pergalės, Lenkijoje beveik niekas nesupranta.
Taip yra todėl, kad Vakarų valstybės ieško atsakymo į visai kitą klausimą, nei tas, kuris domina mūsų politinę klasę ir daugumą publicistų bei komentatorių. Mus Lenkijoje kamuoja klausimas, ką daryti, kad karas baigtųsi teisingai. Klausimas, kuris domina supervalstybes, – kaip užtikrinti, kad po dabartinio, antrojo Rusijos ir Ukrainos karo nekiltų dar vienas.
Lenkijoje manoma – ir tai yra aksioma, kurios beveik niekas neginčija – kad tik Rusijos pralaimėjimas paskatintų ją pasikeisti į gerąją pusę ir taip išgelbėtų Ukrainą nuo dar vieno karo. Tik kad nėra jokių garantijų, jog pralaimėjimas sukels apmąstymus, o ne pasipiktinimą.
Dar daugiau, istorija rodo, kad dažniau pasitaiko pastarasis atvejis. Būtent dėl šios priežasties JAV, Vokietijoje ir likusioje Vakarų dalyje vyrauja nuomonė, kad didesnė tikimybė užbaigti dabartinį karą ir išvengti kito karo būtų, jei dabartinis karas baigtųsi taip, kad Rusija bent kiek išsaugotų savo veidą. Taip yra todėl, kad manoma, jog tai galėtų sumažinti revanšistines nuotaikas ateityje.
Lenkijoje net menkiausia užuomina apie Maskvos veido išsaugojimą traktuojama kaip Vakarų silpnumo Rusijos atžvilgiu požymis, o tai juk yra absurdiška. Juk jei ne Vakarai, Ukraina jau seniai nebegalėtų tęsti kovos, nes jai pritrūktų amunicijos.
Lenkijos sumanymas dėl karo baigties tėra įsivaizduojama tikrovė. Nes net jei mes, o ne Vakarai, esame teisūs ir Rusijai būtų geriau vienareikšmiškai pralaimėti karą, kadangi mums nepavyksta šiuo požiūriu įtikinti net palankiausių Ukrainai politikų (jau nekalbant apie tuos, kurie mažiau simpatizuoja Ukrainai), nėra jokios prasmės kurti scenarijus, pagrįstus mažiausiai tikėtina arba visiškai nerealia įvykių eiga.
Tai ne tikrovės, o svajonės išraiška. Užsienio politikoje svajoti, Talleyrand’o žodžiais tariant, yra blogiau nei nusikaltimas. Tai klaida.
Svajoti apie prarastą veidą ir pralaimėjimą (ne tik apie Maskvos pergalės nebuvimą) – tai ignoruoti žiaurias pasaulio politiką lemiančias taisykles. Realizmas diktuoja, kad kadangi Rusijos valdžia, kitaip nei demokratinėje valstybėje, savo valdžios legitimumą kildina ne iš rinkimų, o tik iš autoriteto, nėra jokių galimybių, kad ji baigtų karą, jei tai reikštų kartu ir jos pažeminimą, taigi ir valdžios praradimą. Tokio scenarijaus, ne tik dėl Rusijos branduolinio potencialo, nenori nė viena Vakarų galybė.
Maskvos pralaimėjimo ar veido išsaugojimo klausimas neišsemia problemos, kaip užkirsti kelią naujam karui. Galima daryti prielaidą, kad ne mažiau nei tai, kaip baigsis dabartinis karas, svarbu, ar Ukraina bus stipri valstybė su stipria kariuomene ir kokias saugumo garantijas ar galbūt karinę pagalbą jai suteiks Vakarai.
Optimaliu atveju šios garantijos galėtų reikšti, kaip siūlo legendinis buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, narystę NATO.
Antrasis galėtų būti Suomijos scenarijus be finliandizacijos, t. y. karo pabaiga, kai Ukraina – sekdama Suomijos pavyzdžiu po 1939-1940 m. Žiemos karo – vis dėlto išlaikytų savo nepriklausomybę teritorinių nuolaidų kaina, tačiau kartu išvengtų prievartinės neutralizacijos ir išsaugotų ne tik nepriklausomybę, bet ir realų suverenitetą. Ilgainiui ji vis tiek būtų įstojusi į NATO, sekdama Suomijos pavyzdžiu (tik daug anksčiau).
Jei Lenkija nori realiai padėti Ukrainai, ji turėtų galvoti apie tai, o ne apie idealius ir kartu nerealius scenarijus. Juk žaisdami už nerealius, tik atimsime iš savęs įtaką realiems dalykams.
Klausimas, į kurį nežinome atsakymo, – ar akivaizdus pastarojo meto prezidento V. Zelenskio nervingumas nėra išvestinė iš to, kad Vašingtono akyse ne jis, o generolas A. Zalužnyj tampa kandidatu į ukrainietiškąjį Mannerheimą.
Prisiminkime, Žiemos kare Suomijos pajėgoms vadovavęs maršalas Carlas Gustafas Mannerheimas tapo šalies prezidentu ne prieš karą, o po jo.
