Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) kreipimasis į ugdymo įstaigas kviečiant dėmesį skirti ne kultūriškai Lietuvai svetimam Helovinui, bet Lietuvoje nuo seno švenčiamai šventei – Vėlinėms (Ilgėms), susilaukė ne tik rezonanso (net 1,6 tūkstančiai EKGT FB įrašo pasidalinimų), bet ir mūsų visuomenės progresyvaus elemento užpuldinėjimų. Pirmu smuiku čia grojo Laisvės (nuo) partijos atstovai, siūlydami panaikinti šią LR Seimo instituciją, prikaišiodami jai iš LR biudžeto skiriamus varganus pinigus.
Ne pirmas kartas, kai Laisvės (nuo) partijos atstovai rodo pasyvią agresiją didžiosios visuomenės dalies išpažįstamų vertybių atžvilgiu (prigimtinės šeimos, skaistumo, o šiuo atveju ir tautinių tradicijų). Akivaizdu, kad be moralinio reliatyvizmo ir individualizmo, tapatybių politikos išpažinimo, LP elektoratui būdingas ir nihilistinis kosmopolitizmas.
O aš džiaugiuosi, kad EKGT parodė stuburą. Tai reta.
Prieš tai, kai miršta tauta, numiršta jos kultūrinė tapatybė.
O šiuo atveju buvo ir reikalinga. Prieš tai, kai miršta tauta, numiršta jos kultūrinė tapatybė. Helovino populiarumas Lietuvoje rodo itin sparčią kultūrinės tapatybės eroziją.
Taryba yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus.
Taigi, jai ir natūralu ir būtina reaguoti į visuomenėje vykstančius tektoninius mąstysenos pokyčius, ką rodo masinis Helovino šventimo paplitimas Lietuvoje.
Tarybos nuostatuose rašoma, kad jos tikslas – etninės kultūros valstybinės globos stiprinimas, tautinės savimonės išsaugojimas ir etninės kultūros tęstinumas bei lygiavertis Lietuvos dalyvavimas pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.
Neįsivaizduoju, kad Helovino šventimas yra Lietuvos lygiavertis dalyvavimas pasaulio tautų kultūriname gyvenime. Greičiau tai kitų tautų, visų pirma Amerikos pamėgdžiojimas.
Vėlinės, kurių tradicija siekia Senosios Lietuvos laikus, susipynusi su katalikiška tradicija yra unikali Lietuvos tapatybės dalis, verta didžiuotis ir parodyti kitiems.
Lygiavertė tauta turi ką parodyti kitoms tautoms. Vėlinės, kurių tradicija siekia Senosios Lietuvos laikus, susipynusi su katalikiška tradicija yra unikali Lietuvos tapatybės dalis, verta didžiuotis ir parodyti kitiems. To ir linkiu, bei dalinuosi Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos direktorės prof. Renatos Bilbokaitės įžvalgomis apie Vėlines (Ilges).
„Kultūriškai mūsų tradicija yra giluminės prasmės suteikimas mirusiesiems – nenubraukti brūkšnio tarp fiziškai gyvų ir fiziškai negyvų, bet išlaikyti ryšį pasikeitus žmogaus buvimui šiame pasaulyje, – pabrėžia profesorė. – Mums tai yra natūralu ir organiška – lyg kultūriškai įtvirtintas santykis su tais žmonėmis, kuriuos mylėjome, ir net tais, kuriuos mylėjome mažiau, nes prieš mirtį visi yra lygūs, todėl vienodai visiems linkime ramybės. Lietuviai stengėsi apmąstyti mirusiųjų išėjimą, įprasminti tai per ramybę, susikaupimą, meilę artimiesiems. Akivaizdu, kad Vėlinės nebuvo vien liūdesio diena. Tai buvo artumo, šilumos diena.“
Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis – išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino vien su liūdesio atspalviais.“