Visuomenė neturėtų pastebėti, kad ruošiamasi įvykdyti pučą, kad Europos Sąjunga, kaip suverenių valstybių bendruomenė, naikinama ir be jokio žmonių sutikimo kuriama supervalstybė, sako Lenkijos europarlamentaras Jacekas Sariušas Volskis (Jacek Saryusz-Wolsk).
Spalio 25 d. Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komitetas priėmė rezoliuciją ir paskelbė pranešimą, kuriame numatyti plataus masto sutarties pakeitimai, parengti vadinamosios Verhofstadto grupės – grupės, vadovaujamos Belgijos eurofederalisto Gajaus Verhofstadto (Guy Verhofstad).
Balsavimas plenariniame posėdyje planuojamas lapkričio 22 d. ir juo bus oficialiai pradėta galiojančių sutarčių keitimo procedūra.
Lenkų europarlamentaras Jacekas Sariušas-Volskis, kuris iki liepos mėn. buvo minėtos Verhofstadto grupės narys, šiame išskirtiniame interviu portalui Remix News aiškina, kodėl šis naujausias bandymas paversti Europos Sąjungą nedemokratine supervalstybe, kurį jis apibūdina kaip tylų pučą su komunistinėmis šaknimis, turi realią galimybę pavykti, jei jis greitai nebus sustabdytas.
***
Lenkijoje įvyko rinkimai ir žinome, kad naująją vyriausybę tikriausiai formuos Pilietinė koalicija kartu su Trečiuoju keliu ir Naujaisiais kairiaisiais. Ar tai reiškia, kad Lenkija dabar rems toli siekiančius ES sutarčių pakeitimus, kuriuos Europos Parlamente siūlo kairieji ir centro dešinieji?
Norėčiau kalbėti tariamąja nuosaka, nes šiandien opozicijos vyriausybės suformavimas yra tikėtinas, bet ne neabejotinas. Vis dėlto, jei taip atsitiks, tikrai tiesa yra tai, kad nebebus galima tikėtis, jog Lenkija blokuos šiuos ES veikimo pokyčius.
Lenkijos opozicija parlamentinio darbo etape pritarė šiems pakeitimams tiek savo politinių frakcijų atstovų balsais pranešimo bendraautorių grupėje, kurią liaudiškai vadinama Verhofstadto grupe ir kurią liepos mėn. protestuodamas palikau, tiek savo balsais Konstitucinių reikalų komitete, tiek per balsavimą plenariniame posėdyje.
Kalbant apie balsavimus plenariniuose posėdžiuose, pranešime dėl parlamentarizmo, Europos pilietybės ir demokratijos, kuriame buvo pateiktas pakeitimas dėl valstybių narių veto teisės panaikinimo, opozicija balsavo už šios veto teisės panaikinimą.
Spalio 25 d. per balsavimą Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komitete šių Lenkijos partijų atstovai iš esmės pritarė šiam planui sukurti supervalstybę ir sumažinti valstybių narių vaidmenį iki Vokietijos tipo „žemių“.
Taigi beveik neabejotina, kad jei šios trys partijos Lenkijoje sudarys Donaldo Tusko (Donald Tusk) vadovaujamą vyriausybę, jos pritars šiems pokyčiams.
Ar darant prielaidą, kad taip ir bus, šiuos pokyčius gali blokuoti mažesnės šalys, pavyzdžiui, Vengrija ir Slovakija, kurios naujasis ministras pirmininkas Robertas Fiko (Robert Fico) griežtai pasisakė prieš veto teisės panaikinimą?
Turime atsižvelgti į Konstitucinės sutarties patirtį. Buvo daug besipriešinančiųjų, bet galiausiai, spaudžiama ir šantažuojama, sutiko net labiausiai besipriešinanti Didžioji Britanija. Šią sutartį sustabdė tik du referendumai – Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Tik tada šios sutarties buvo atsisakyta. Tačiau galiausiai ji buvo priimta sutrumpinta forma ir pervadinta Lisabonos sutartimi. Taigi Konstitucinės sutarties istorija įrodo, kad net patys atspariausi laikui bėgant atsitraukia ir pasiduoda spaudimui.
Šiuo atveju spaudimas yra labai didelis, o Europos Komisijos turimos priemonės yra daug galingesnės nei tais laikais, kai buvo bandoma prastumti Konstitucinę sutartį. Tuomet Komisija negalėjo blokuoti lėšų, kaip tai daro dabar. Ji negalėjo priremti valstybės narės prie sienos dėl išgalvotų kaltinimų, pavyzdžiui, dėl vadinamųjų teisinės valstybės principų.
Grasinimų ir šantažo priemonių arsenalas šiandien yra daug didesnis ir aktyviai naudojamas. Prancūzijos Marinė le Pen (Marine Le Pen) sakė, kad Italijos premjerė Džordžija Meloni (Giorgia Meloni) nenorėjo balsuoti už imigracijos ir perkėlimo paketą, manydama, kad reikia jūrų blokados, o ne tokios neveiksmingos priemonės. Tačiau jai buvo pagrasinta, kad bus užblokuota dalis Italijos ekonomikos gaivinimo lėšų, ir ji pasidavė spaudimui, nes, kaip žinome, rizikavo, kad Italiją atakuos finansų rinkos.
Italams tai iš tiesų pažįstama nuo 2011 m. Tačiau sakėte, kad protestuodamas palikote vadinamąją Verhofstadto grupę, t. y. komandą, kuri rengė pranešimą dėl Europos Parlamento pasiūlymų iš dalies pakeisti sutartis. Prieš ką nukreiptas protesto veiksmas?
Prieš šią galutinę formulę ir konsensuso principo nepaisymą. Prie ataskaitos dirbome nuo 2022 m. liepos mėn. iki 2023 m. liepos mėn. Tai buvo šimtai valandų derybų. Dalyvavo šešių politinių frakcijų atstovai, įskaitant mane nuo Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcijos. Tapatybės ir demokratijos frakcijai nebuvo leista dalyvauti.
Kodėl?
Tai vadinamoji „sanitarinio kordono“ politika, kurios laikosi kitos frakcijos, nuo centro dešiniosios Europos liaudies partijos iki kraštutinių kairiųjų. Kalbant apie šešis pranešėjus, Pirmininkų sueiga nusprendė, kad turi būti šeši bendrapranešėjai, t. y. turėjo būti taikomas konsensuso principas. Tai reiškia, kad buvo tikimasi, jog visi pritars galutiniam variantui.
Būdamas vienas iš tų šešių bendrapranešėjų, protestavau prieš įvairius sprendimus, deja, nesėkmingai. Siūliau kitus sprendimus, pavyzdžiui, ES Teisingumo Teismo Subsidiarumo kolegiją, sudarytą iš nacionalinių konstitucinių teismų pirmininkų, arba raudonos kortelės procedūrą, pagal kurią pusė nacionalinių parlamentų galėtų sustabdyti teisės aktų priėmimą Europos Komisijoje, ir t. t.
Visa tai buvo atmesta, o principas „šešių pranešėjų konsensusas“ buvo pakeistas į principą „konsensusas minus vienas“. Kitaip tariant, kitos penkios politinės frakcijos susitarė tarpusavyje, o ECR galiausiai taip pat atsidūrė už sanitarinio kordono ribų. Todėl savo frakcijos vardu užtrenkiau duris.
Rezoliucijos projekte, kuriame kalbama būtent apie šiuos pasiūlymus dėl sutarties pakeitimų, Europos Parlamentas nurodo vadinamąją Konferenciją dėl Europos ateities kaip šių idėjų šaltinį. Ar tai nereiškia, kad už šių siūlomų pakeitimų slypi demokratinė procedūra? Juk tai buvo konsultacijos su piliečiais, ar ne?
Visai ne.
Pirmiausia norėčiau perspėti, kad neskaitytume paties rezoliucijos projekto, nes savo ausimis girdėjau, kaip tarp bendrapranešėjų buvo kalbama, kad rezoliucija turi būti suformuluota taip, kad radikaliausi pasiūlymai būtų paslėpti ir kad jie būtų išdėstyti taip, kad net tų penkių politinių grupių nuo komunistinių kairiųjų iki Europos liaudies partijos stovykloje jie nesukeltų pasipriešinimo. Todėl pati rezoliucija yra „lengvasis“ variantas, sąmoningai suklastotas, kad būtų paslėptas tikrasis 110 puslapių pranešimo radikalumas.
Kalbant apie Konferenciją dėl Europos ateities, ji buvo tik renginys. Susirinko aštuoni šimtai vadinamosios pilietinės visuomenės atstovų. Juos mokė ir formavo Sorošo tipo NVO, kad į jų lūpas būtų įdėta žinia, Briuselio valdžia norima perduoti plačiajai visuomenei. Tai neturėjo nieko bendra su viešosiomis konsultacijomis. Tai buvo tik ekranas, dekoracija, Potiomkino kaimas, pastatytas tam, kad būtų kuo pasiremti. Iš tikrųjų konferencijos turinys buvo parašytas Europos Komisijos ir Spinelio (Spinelli) grupės biuruose.
Verta paminėti, kad Europos Parlamento rezoliucijoje jos autoriai remiasi italų trockisto komunisto Altjero Spinelio (Altiero Spinelli) Ventotenės manifestu. Jo manifestas cituojamas pirmas, o Šumano deklaracija – antra. Tai aiškiai rodo, kad ši idėja iš dalies pakeisti ES sutartį remiasi komunistine marksistine Europos vizija, kurioje naikinamos nacionalinės valstybės ir iš esmės neegzistuoja demokratija.
Tiesiog perskaitykite, ką šia tema rašė Spinelis. Šumanas skelbė, kad jo idėja nebuvo suburti šalis supervalstybei sukurti, o Europos Sąjungos kaip supervalstybės idėja kilo iš koncepcijų, kurias Spinelis atskleidė Ventotenės manifeste.
Jame teigiama, kad „savo viziją ir tikrumą dėl to, kas turi būti padaryta, ji kildina iš žinojimo, kad tai atspindi giliausius šiuolaikinės visuomenės poreikius, o ne iš bet kokio ankstesnio pripažinimo liaudies valia, kuri dar neegzistuoja. Taip ji skelbia pagrindines naujosios tvarkos gaires, pirmąją socialinę discipliną, nukreiptą į nesusiformavusias mases. Šia revoliucinės partijos diktatūra bus suformuota nauja valstybė, o aplink ją augs nauja, tikra demokratija“.
Tai grynas bolševizmas! Šiai būsimai demokratijai, kaip ir komunizmui, vadovaus revoliucinių partijų diktatūra. Ventotenės manifeste taip pat sakoma, kad tai bus stabili federacinė valstybė su Europos kariuomene ir t. t.
Aiškiai pasakykime: šis ES sutarčių reformos projektas yra komunistinis ir atmeta Šumano krikščioniškosios demokratijos koncepciją. Pasiūlymų bendraautorė Spinelio grupė yra neformali Europos Parlamento grupė, kurioje dirba kelios dešimtys Europos Parlamento narių. Jie skelbiasi esantys federalistai, tačiau iš tikrųjų jų projektas yra antifederalistinis.
Jei pažvelgtumėte į Vokietijos Federacinę Respubliką, Šveicariją ar Jungtines Amerikos Valstijas, federacijos sudedamosios dalys yra lygios arba beveik lygios. Kiekviena Jungtinių Valstijų valstija turi po du atstovus Senate. Vokietijos žemių (valstijų) atstovavimas Bundesrate yra beveik vienodas. Tas pats pasakytina ir apie Šveicarijos kantonų tarybą.
Tuo tarpu Europos Sąjungoje valstybių narių balsų svoris yra proporcingas jų gyventojų skaičiui. Taigi tai ne tik antidemokratinis, bet ir antifederalistinis projektas, nors jie save vadina federalistais. Iš tikrųjų jiems toli iki federalinės koncepcijos. Jie yra centralizatoriai.
Tai tam tikra politinių ideologų grupė, kai kuriuos iš jų net pavadinčiau fanatikais, norinčius ant nacionalinių valstybių griuvėsių sukurti supervalstybę, kurioje politinė oligarchija valdys neatskaitingai ir išvengs demokratinės piliečių kontrolės.
Tarp siūlomų ES sutarčių pakeitimų yra ir ši gana revoliucinė taisyklė, palyginus su iki šiol galiojusia: vėlesnės sutartys būtų priimamos 4/5 valstybių narių balsų dauguma. Kita vertus, ši pirmoji sutartis, kuri būtų naujoviška ir įvestų tokį principą, turės būti priimta vienbalsiai, tiesa?
Taip. Ir kai ji bus priimta, nebereikės prievarta išgauti kai kurių valstybių narių valios, ją bus galima apeiti. Tai kuriozas, nes niekur jokioje tarptautinėje organizacijoje nėra tokio dalyko, kad įstatyminis, konstitucinis organizacijos aktas būtų priimtas kitaip nei vienbalsiai.
Kitas revoliucinis pokytis susijęs su tuo, kaip skirstomos Sąjungos kompetencijos. Iki šiol – bent jau teoriškai, nes praktiškai yra šiek tiek kitaip – naujus įgaliojimus Sąjungai suteikdavo valstybės narės. Tuo tarpu pagal šią naujai siūlomą sutartį, kurią šiuo metu svarsto Europos Parlamentas, Sąjunga oficialiai galėtų pati sau suteikti naujų kompetencijų ir spręsti dėl valstybių narių kompetencijų.
Šiuo metu, bent jau popieriuje, pagal 5 straipsnį galioja vadinamasis suteikimo principas. Tai reiškia, kad Sąjunga turi tik tuos įgaliojimus, kuriuos jai suteikė valstybės narės ir kurie išvardyti sutartyse.
Tuo tarpu vadinamosios Verhofstadto grupės pranešime siūloma Sąjungai perduoti 10 kompetencijos sričių, iš kurių dvi būtų išimtinės kompetencijos klimato ir aplinkos srityse, o aštuonios – vadinamos bendrosios kompetencijos. Sutartyje teigiama, kad pasidalijamosios kompetencijos sritys – tai sritys, kuriose Sąjunga turi pirmenybę jas įgyvendinti, o valstybės narės gali veikti tik tiek, kiek Sąjunga nesinaudoja tomis kompetencijomis.
Trumpai tariant, būtent Sąjunga, o ne priešingai, nuspręs, kokios yra valstybių galios ir suvereniteto apimtys. Taigi suverenitetas Europos Sąjungoje priklausytų nebe valstybėms narėms, o pačiai Sąjungai, ir šios būtų jai pavaldžios.
Beje, euro valiuta taps privaloma visoms ES narėms. Taip pat dėl to kalbu apie grėsmę, kad valstybės narės taps paprastomis „žemėmis“: jos bus tik Europos Sąjungos valstijos, kaip yra Vokietijos žemės.
Teoriškai imigracija kol kas tebėra išimtinė ES valstybių narių kompetencija…
Šiuo metu pagal galiojančias Europos sutartis ekonominė imigracija iš tiesų priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai, tačiau praktiškai to nesilaikoma. Migracijos paktas, kuris šiuo metu baigiamas rengti, ir jo perkėlimo principas suteikia ES įgaliojimus, kurių valstybės narės nesuteikė.
O kalbant apie būsimas kompetencijas, jei peržvelgtume visas šias kompetencijas, kurias gautų ES – aplinkos, klimato, miškininkystės, visuomenės sveikatos, tarpvalstybinio transporto infrastruktūros, išorės sienų politikos, užsienio reikalų, vidaus saugumo, gynybos, civilinės gynybos, pramonės, švietimo… – valstybėms narėms liktų nedaug. Todėl valstybių narių kompetencija bus likutinė ir dalinė.
Prie to prisideda didysis kultūrinės revoliucijos skyrius arba lyčių ideologija, kai visur Sutartyje „vyrų ir moterų lygybė“ keičiama sąvoka „socialinė lytis“. O tai reiškia, kad žengiama į vadinamųjų europinių vertybių katalogą.
Ar tai reiškia, kad jei sutartys bus pakeistos pagal dabartinius Europos Parlamento pasiūlymus, ES galės oficialiai ir legaliai primesti tos pačios lyties asmenų santuokas visoms valstybėms narėms?
Iš tiesų, neleidimas valstybėje narėje sudaryti tos pačios lyties asmenų santuokas bus laikomas teisinės valstybės principo, kaip jis suprantamas pagal naują ES apibrėžtį, pažeidimu. Be to, 7 straipsnis, dėl kurio Lenkija ir Vengrija jau daugelį metų kankinamos, būtų iš dalies pakeistas taip, kad būtų galima konstatuoti, jog šalis negerbia teisinės valstybės principo, ir minėtą šalį būtų galima nubausti nebe vienbalsiai, o kitų valstybių narių balsų daugumos sprendimu.
Priėmus šiuos pakeitimus valstybės taps neįgaliomis šiuo klausimu. Bus lengviau nubausti valstybę narę ir užblokuoti jai priklausančias ES lėšas. Trumpai tariant, tai, ką dabar jie daro neteisėtai, nuo šiol galės daryti teisėtai, nes viskas bus įtvirtinta Sutartyje.
Kaip šie pakeitimai sulyginami su tais, kuriuos rugsėjo mėn. pasiūlė Prancūzijos ir Vokietijos paskirta ekspertų grupė? Ar šios dvi iniciatyvos kaip nors susijusios?
Ne, jos nėra susijusios. Parlamentinės grupės darbas prasidėjo 2022 m. liepos mėn. O čia kalbame apie Vokietijos ir Prancūzijos Europos reikalų ministrų iniciatyva sudarytą komandą. Jų pranešimo autoriai yra akademikai, kurie pagal užsakymą parašė kažką, kuo dabar šie du ministrai gali remtis. Temos panašios, ketinimai sutampa, tačiau tuo panašumai ir baigiasi.
Parlamento pranešimas yra ankstesnis, platesnis ir gilesnis, o svarbiausia, jis atlieka oficialų vaidmenį. Jis grindžiamas Europos Sąjungos sutarties 48 straipsniu ir juo pradedama Sutarties keitimo procedūra, o Vokietijos ir Prancūzijos pranešimas yra tik užsakomoji ekspertų nuomonė. Abiejų pranešimų svarba labai skiriasi.
Kokia jūsų prognozė? Ar naujoji sutartis turi pakankamai paramos didžiosiose ES valstybėse ir ar ji tiesiog bus primesta kitoms?
Pirmiausia ji bus priimta Europos Parlamente. Apytikriai vertinant ankstesnius balsavimus, prognozuoju, kad „už“ turėtų balsuoti apie 330, o „prieš“ – 170 narių. Tai rodo ankstesni balsavimai, pavyzdžiui, dėl visiško veto teisės panaikinimo, kuris numatytas kitame pranešime, dėl kurio Europos Parlamentas balsavo rugsėjo mėn.
Europos Parlamentui priėmus pasiūlymą iš dalies pakeisti ES sutartis, jis bus pateiktas ES Tarybai, į kurią susirenka 27 ES valstybių narių susiję ministrai. Jis bus perduotas Europos Tarybai, t. y. valstybių ir vyriausybių vadovų susirinkimui.
Tada Europos Vadovų Taryba paprasta balsų dauguma gali nuspręsti sušaukti Konventą, kas yra neįprasta. Būtent tokiam Konventui kadaise pirmininkavo Žiskaras d‘Estenas (Giscard d’Estaing), kuris parengė nepavykusią ES Konstitucinę sutartį. Toks Konventas yra dabartinėse Sutartyse numatyta institucija. Kitas žingsnis – sprendimas sušaukti tarpvyriausybinę konferenciją, kuri visa tai įteisina bendru susitarimu dėl Sutarties pakeitimų.
Mano atsakymas į jūsų klausimą yra toks: jei visuomenė ir politinės jėgos dabar neatsibus ir nesustabdys šio proceso ankstyvoje stadijoje, ES garvežys važiuos iki galo. Kita vertus, jei dabar tam bus paprieštarauta ir valstybių narių visuomenėse kils pasipriešinimas, kuris turės įtakos politinėms diskusijoms ir rinkimams, jei Prancūzijoje, kaip tikimasi, į valdžią ateis jėgos, kurios priešinasi šiam santvarkos pakeitimui, ir jei per kitais metais vyksiančius Europos Parlamento rinkimus politinė scena pasislinks į dešinę, jei tai taps svarbiu šių Europos Parlamento rinkimų klausimu, kaip tai turėtų būti, tada atsiras galimybė blokuoti šiuos sutarties pakeitimus.
Tačiau jei tai bus daroma patyliukais, kaip iki šiol, politikams ir žiniasklaidai tylint, šis procesas tęsis iki galo. Dabar darbas vykdomas žemiau nei siekia radaras. Jį pastebėjo tik ekspertai ir labai nedaug žurnalistų.
Beje, tai ketinama daryti organizacijos viduje, diskretiškai. Visuomenė neturėtų pastebėti, kad ruošiamasi įvykdyti pučą, kad Europos Sąjunga, kaip suverenių valstybių bendrija, naikinama ir kuriama supervalstybė be jokio žmonių sutikimo, o valstybėms narėms paliekamas Vokietijos žemių lygmens vaidmuo.
Todėl kaip Kapitolijaus žąsims šiandien būtina įspėti ir skelbti pavojų, kad šis perversmas netrukus įvyks. Būtų gerai, jei Europos visuomenės su tuo sutiktų. Jei žmonės iš tiesų nori nacionalinių valstybių panaikinimo, tuomet viskas gerai, net jei man tai nepatinka. Ar jūs, žmonės, norite supervalstybės, kurioje valdys eurokratų kasta, nekontroliuojama piliečių? Jei taip, išreikškite savo pritarimą.
Tačiau Briuselyje puikiai žino, kad tokio susitarimo nėra ir nebus. Todėl jie nori tai įvykdyti slapta, ir todėl aš tai vadinu sąmokslu ir puču. Tai išpuolis prieš demokratiją. Robertas Šumanas turi apsiversti kape. Jei jis būtų gyvas ir šiandien būtų Europos Parlamento narys, jis balsuotų prieš. Taip pat ir italas Alčidė de Gasperis (Alcide de Gasperi), dar vienas iš Europos tėvų įkūrėjų.
Problema ta, kad Europa buvo užgrobta, ji buvo pavogta. Kaip Dzeusas jaučio pavidalu pagrobė Europą, taip kairiųjų liberalų grupė pasisavino tai, kas buvo krikščioniškos kilmės sąvoka, kas buvo pagrįsta subsidiarumo principu, kuris, beje, yra kilęs iš Bažnyčios socialinio mokymo. Šį dalyką jie pavertė komunistinių šaknų turinčiu projektu. Europos Parlamento rezoliucijos projekto ir pranešimo autoriai to net neslepia.
***
Jacekas Sariušas-Volskis yra ekonomistas ir Europos studijų ekspertas. Jis buvo vienas iš pagrindinių Lenkijos derybininkų derybose dėl narystės Europos Sąjungoje ir buvo atsakingas už santykius su ES keliose vyriausybėse dešimtajame dešimtmetyje bei dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Nuo 2004 m. yra Europos Parlamento narys. Nuo 2004 iki 2007 m. jis buvo Europos Parlamento pirmininko pavaduotojas, o 2007–2009 m. pirmininkavo EP Užsienio reikalų komitetui. Jacekas Sariušas-Volskis taip pat buvo profesinės sąjungos „Solidarumas“ narys komunistų valdymo laikais devintajame dešimtmetyje. Nusivylęs tuo, kaip jo kolegos liberalai siekė Briuselyje prastumti sankcijas Lenkijai po jų pralaimėjimo 2015 m. rinkimuose, jis atsiribojo nuo Pilietinės platformos (PO), kur buvo vienas iš lyderių (tuo metu buvo Europos liaudies partijos vicepirmininkas), ir priartėjo prie Įstatymo ir teisingumo partijos (PiS), su kuria dabar priklauso Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcijai.
