Svarbu pažymėti, kad įrašo, kuriuo dalinuosi autorius, yra žinomas nuoširdus žaliosios energetikos entuziastas.
Įdomūs laikai. Grįžtama į realybę su imigrantų iš egzotiškų kraštų (ir ne tik) integravimu Europoje ir jų keliama grėsme nacionaliniam saugumui, su „taikiais“ palestiniečiais, su lyčių kaitaliojimu kelis kart per dieną, įskaitant sportą, persirengimo kambarius, tualetus, kalėjimus ir t. t.
Dėl tų mokesčių mokėtojų pinigų žaliosios energetikos paramai apie kuriuos rašo Martynas, tai manau greitai irgi grįšime į realybę kur juos dėti, kai paskaičiuosime kiek reikia lėšų tokiai gynybos sistemai, kuri iš tiesų atgrasintų Rusiją.
Tuo tarpu dėl kovos su klimato kaita grįžkime į realybę ir pažiūrėkime kokios investicijos į ribinius CO2 sutaupymus šiuo metu yra reikalingos Kinijoje, Indijoje ir t. t. ir ES.
Visada sakiau, kad 100 proc. energijos iš atsinaujinančių šaltinių yra neprotinga, o esant tokiai geopolitinei situacijai kaip dabar, pavojinga.
Pasinaudodamas proga primenu apie savo įrašą dėl Vilniaus m. savivaldybės iniciatyvos gaminti žaliąjį vandenilį ir mano pasisakymą VMS taryboje. Nuoroda į jį ČIA.
„Apie tą mintį, kad gaminsime „žalią“ vandenilį iš pigios (nemokamos / neigiamą kainą turinčios?) „perteklinės“ elektros, esant perteklinei gamybai vėjo ir saulės elektrinėse.
Čia iš ties yra paradoksas, apie kurį kol kas kalba potencialūs vystytojai (pvz., Darius Biekša), bet kuris kol kas nelabai kliūva politikams, piešiantiems gražius „žalio vandenilio“ plėtros planus artimiausiai ateičiai.
Paradoksas yra tame, kad „perteklinė“ nieko nekainuojanti elektra gali atsirasti tik tada, kai yra perteklinės investicijos į vėjo ir saulės elektrinių plėtrą.
Tačiau jei vystytojas mato, kad, pastačius vėjo ar saulės elektrinę, daugiau nei pusę laiko ji gamins elektrą, neturinčią vertės (kaina artima nuliui), greičiausiai tas vystytojas tokios elektrinės ir nestatys.
Paprasčiausiai – elgsis racionaliai, kaip ir turi elgtis verslas.
O jei visi investuotojai į vėjo ir saulės elektrines elgsis taip pat racionaliai, to elektros pertekliaus nebus arba bus labai retai, išimtinais atvejais.
O tokiu atveju nebus ir prasmės investuoti į elektrolizės įrenginius, skirtus žalio vandenilio gamybai. Nes tai labai brangus įrenginys ir jei jis vandenilį gamins tik tais retais atvejais, kai rinkoje susiformuoja “perteklinė” elektra, tas žalias vandenilis gamins laaabai brangų vandenilį (jei norime kad retai gaminamas vandenilis padengtų brangias investicijas į elektrolizės įrenginius).
O jei elektrolizės įrenginys gamins vandenilį nuolat, tai didžiąja dalimi jis vartos ne „perteklinę“, o pakankamai brangią elektrą. Tiek brangią, kad apsimokėtų investuotojams į vėjo ar saulės elektrines.
Kaip šį paradoksą įveikti?
Manau kad vienintelis būdas – tiek ištobulinti elektrolizės įrenginius, kad jie pakankamai pigų žaliąjį vandenilį pagamintų ir iš pakankamai brangios elektros arba iš pigios elektros, bet dirbdami nedidelį laiko kiekį per metus.
Tačiau tai užtruks.
Ir tai daro mane kiek skeptišku, vertinant galimybę įgyvendinti politikų paišomus žaliojo vandenilio plėtros planus.
Nebent tie patys politikai mestų čia gerokai daugiau mokesčių mokėtojų milijardų subsidijoms ir tada taip – tada galima viską įgyvendinti. Tada galima ir net pvz., vandenilį gaminti iš itin brangios elektros, gaminamos specialiai tam statomose branduolinėse elektrinėse. Padengiant visus šios gamybos kaštus verslui (tiesa čia jau toks gautųsi mokesčių mokėtojų mokamų pinigų „gigasiurblys“).“
