Algis Krupavičius. Akademinės etikos Frankenšteinas, arba etikos ir teisėtumo Marianų įduba (II dalis)

I  dalis ČIA
Be ilgų įžangų ir aiškinimųsi tiesiog reikia griebti jautį, o tiksliau vietinę akademinę etiką, už ragų.

II dalis. Lietuviškasis etikos Frankenšteinas

Lietuviškas akademinės etikos Frankenšteinas. Lietuvoje akademinės etikos kontrolieriaus nuostatuose kaip esminė veikla nurodoma nagrinėti „skundus ir inicijuojant tyrimus dėl galimo akademinės etikos ir su akademinės etikos nuostatų įgyvendinimu susijusių procedūrų pažeidimo […], atliekant administracinių nusižengimų tyrimą bei neetiško elgesio prevenciją.“ Logika čia aiški. Tarnyba yra skundų tyrimų kontora, o visi akademinėje bendruomenėje yra potencialūs nusikaltėliai. Juos reikia prižiūrėti ir kontroliuoti. Gulagų mąstymas apie akademiją! Ne kitaip. Bet palyginus su kitų Europos šalių normomis ir praktikomis čia yra akademinės etikos stovėjimas ant galvos, o ne ant kojų.

Aukštųju mokyklų autonomija. Išskirtas esminis etikos tarnybos tikslas ne tik neatitinka kitų Europos taisyklių ir praktikų, bet yra aiškiai problemiškas ir Lietuvos kontekste. Pirmiausia, kad toks teisinis sutvarkymas prieštarauja LR Konstitucijai, kurios 40 str. nurodo, kad „aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“. Ši teisė yra visapusiška ir yra pakartota Mokslo ir studijų įstatyme, aukštųjų mokyklų, bet pirmiausia – visų be išimties universitetų, statutuose. Autonomijos teisė pirmiausia veikia akademinių, o toliau ir kitų aukštųjų mokyklų reikalų tvarkyme. Akademinė ir tyrimų etika yra integrali akademinių reikalų dalis. Tad jei realiai veikia aukštųjų mokyklų autonomija, tai jokia išorės institucija, įskaitant etikos kontrolierių, jokių privalomų intervencijų (prižiūrėti, kontroliuoti, tirti ir taip toliau) čia daryti negali, nes tokie įsikišimai konstituciškai yra neteisėti.

Bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dar 2021 metais Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS) paskelbė išsamią akademinės etikos kontrolieriaus veiklos analizę. Jos išvada buvo daugiau nei aiški, kad tarnybos veikla turėtų būti stabdoma ir svarstomas jos likvidavimo scenarijus vien dėl akivaizdaus jos įgaliojimų prieštaravimo aukštųjų mokyklų autonomijai.

Diskrecija. LAMPSS kaip vieną esminių problemų pažymėjo šios tarnybos diskreciją etikos konfliktų srityje, nes ji skundus gali tirti pati, juos grąžinti tirti mokslo ir studijų institucijoms, ar inicijuoti tyrimus savarankiškai. Jokių taisyklių, kaip turėti elgtis kontrolierius, nebuvo ir nėra. Veikiausiai sprendimus tarnyba čia priima pagal orą.

Teisinis pagrindas. Einame toliau. O koks tarnybos tyrimų teisinis pagrindas? Nacionalinio akademinės etikos kodekso nėra ir nesugebėta sukurti nuo 2013 metų. Tuomet kaip yra vykdomi tyrimai ir pagal ką priimami sprendimai? Kontrolierius, pasirodo, yra kelių dešimčių universitetų, kolegijų ir institutų/ centrų, tarp jų ir nevalstybinių (šių yra bent kelios dešimtys!), kodeksų ekspertas ir pagal juos priima sprendimus. Kad išmanyti ir juos taikyti, tai šalia tarnybos reikėtų steigti teisinių konsultacijų ar paslaugų firmą. Bet dar tokios ten nėra. Tačiau rimtesnė problema yra ta, kaip kontrolierius, nebūdamas tos ar kitos aukštosios mokyklos narys, laisvai jų etikos kodeksus interpretuoja ir taiko jų nariams?

O jei etikos konflikte dalyvauja dviejų skirtingų mokyklų atstovai, kurių kodeksai skiriasi ar net prieštarauja tarpusavyje, tai kurios mokyklos kodeksą sprendime naudos kontrolierius? Niekas rišlaus atsakymo čia nežino. Bet sprendimai priimti dešimtimis be jokio vieno ir aiškaus teisinio pagrindo, tai yra faktas. Nėra nacionalinio kodekso, bet nacionalinė etikos institucija sprendžia…. NĖRA kitos viešosios institucijos šioje šalyje , kuri savo sprendimus priimtų neturėdama specialaus įstatymo ar bent etikos kodekso, veikiančio nacionaliniu mastu. Tad čia teisinis nihilizmas, savivaliavimas ir savivaldžiavimas, o etikos Frankenšteino sprendimai be teisinio pagrindo yra nepagrįsti ir neteisėti.

Dar geriau, kad tie aukštųjų mokyklų kodeksai gali būti istoriniai, t.y. šiandien neveikiantys, bet jie yra kontrolieriaus tyrimų ir galimų sprendimų pagrindas. Gal ši tarnyba, kad visiems būtų krištoliškai skaidru, galėtų savo tyrimuose remtis Anglijos 1215 m. Magna Carta ar gerokai vėlesne 1936 m. Stalino konstitucija? O „geriausia“, ko gero, yra tai, kad kai kontrolieriui neužtenka išorės kodeksų, tai savo sprendimus jis pagrindžia abejotinos kilmės žodynais, gairėmis, kurios neturi jokio teisinių dokumentų statuso, bet patys turi plagiato, prisirašymo, netinkamo citavimo požymių.

Tyrimai. Dabar apie skundų tyrimų procesą. Pirmiausia skundą gali parašyti bet kas iš gatvės. Tarnyba netikrina ir neturi taisyklių, kaip patikrinti skundų pagrįstumą. Tad melagingai, suklastotai apkaltinti per tokią tarnybą – vienas du ir yra. O toji „sprendžia“, ar tirti, ar ne, nors tam taisyklių nėra. Tyrimų trukmė šiais laikais yra net ne mėnesiais, o jau metais matuojama. Priešingai nei kitose Europos šalyse, teisės susipažinti su tyrimo medžiaga prieš sprendimą gali ir nebūti. Kita 180 laipsnių priešinga praktika Europos šalių normoms – viešinti ne tik sprendimus, bet net pradėtus tyrimus į kairę ir dešinę. Ar bus nustatytas etikos pažeidimas, tai visai neaišku, bet per profesinę reputaciją tai kirtis tikrai paskelbtajam bus. Kad ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas tą kategoriškai draudžia, tai čia juk etikos tarnyba be etikos ir jai tai negalioja. Tad tiesiog akademinės etikos Marianų įduba.

Fundamentalus Europos praktikų ignoravimas yra tai, kad sprendimą dėl etikos konflikto priima vienasmeniškai kontrolierius, kai kitur jie pagal nutylėjimą yra kolektyviniai ir kolegialūs. Net stalinizmo metais formaliai buvo geriau, nes ten „troikos“ sprendė. O čia vienas vienintelis, nors jo sprendimai de facto yra imperatyvūs ir teisiškai įpareigojantys, bei gi universitetai ir kitos organizacijos dar turi pranešti jam apie sankcijas pagal juos. Jei jos netenkintų kontrolieriaus, tai jis gali tyrimą pats organizuoti iš naujo…. Tiesiog be komentarų… „etiška etika“. Sprendimų vienasmeniškumas kelia ne tik nesuderinamumo su akademinės etikos standartais, bet ir jų teisėtumo klausimus. Bet virš kontrolieriaus, matyt, tik dangus.

Sankcijos. Šitai, beje, labai gerai iliustruoja ir sankcijų nelygybė. Kad ji neteisėta, matyt, nekyla abejonių. Bet tegul čia kalba profsąjungų tyrimo išvados: „Kai tyrimas atliekamas Tarnyboje, pažeidimo atveju taikomos sankcijos, pirmiausia suspenduojant pažeidusiųjų teisę gauti LMT [Lietuvos mokslo taryba] paramą tyrimams penkerių metų laikotarpiu (nors nepažeidus etikos, bet kai LMT tyrimo projektas nėra įvykdomas, analogiška sankcija taikoma tik trejus metus). Tokios ilgalaikės sankcijos adekvatumas yra kvestionuotinas. Šių sankcijų LMT nėra, kai sprendimą dėl pažeidimo priima institucija, o ne Tarnyba. Tad sankcijų srityje yra įtvirtinti ir taikomi dvejopi standartai. Priimant sprendimus taip pat taikomi dvejopi standartai, nes etikos pažeidimai jau kurį laiką skirstomi į esminius ir neesminius, o vienarūšiai pažeidimai kvalifikuojami skirtingai, t. y. esant dviem iš esmės analogiškiems pažeidimams, vienas jų gali būti traktuojamas kaip neesminis arba mažareikšmis, o kitas – jau kaip esminis“.

Ekspertai ir kompetencija. Kartais tuose tyrimuose atsiranda ekspertai. Bet jiems apibūdinti geriausia yra pasitelkti aktoriaus Rolando Kazlo pastebėjimą: „Ekspertas, tai tas, kuris, kai visiems viskas aišku, paaiškina, kad taptų neaišku. O kai visiems viskas tampa neaišku, tada ekspertas vietą užleidžia specialistui, kuris nieko neaiškina, nes tai ne jo specializacija. Tam yra ekspertai.”
Kompetencija yra kitų šalių etikos institucijų veiklos pagrindas. Lietuviškos tarnybos ekspertai/ specialistai yra dažnai be jokios mokslinės patirties, be mokslinių laipsnių ar kokie nors disertacijos negebėję parašyti buvę doktorantai. Pastaraisiais metais kontrolieriaus tarnautojai tiesiogine prasme išsilakstė į visas įmanomas puses. O skelbiamų konkursų rezultatas įprastai yra toks, kad „konkursas neįvyko“, nes nebuvo pretendentų ar jie neatvyko. Nekompetencijos dramą dar sustiprina faktai, kad tarnybos vadovą tiek 2013 m., tiek ir 2019 m. pavyko surasti tik po trečio konkurso. Bet pirmąjį LR Seimui teko atstatydinti nebaigus kadencijos.

Pusiau teisminė institucija. Tad kokį bendrą to etikos Frankenšteino, kuris dar voliuntaristiškai dr. Mengelės eksperimentus gali daryti, rezultatą turime?

Trumpai, šis etikos Frankenšteinas yra pusiau teisminė, arba kvaziteisminė be jokios atsakomybės veikianti institucija. Paskendusi teismų bylose, nes vien pastaraisiais metais, kaip rodo LAMPSS surinkti duomenys, kontrolierius daugybę kartų pats pažeidė LR mokslo ir studijų bei LR viešojo administravimo įstatymą, jo priimti sprendimai pripažinti netinkamai motyvuotais, t.y. nepagrįstais, neišsamiais, paviršutiniškais, pasižymėjo vertinimo šališkumu, nes tariamai nukentėjusiu pripažino asmenį, kurio interesai niekaip nebuvo pažeisti, o kitus mokslininkus pripažino pažeidusius etiką vertindamas juodraščius. Bet šį etikos Frankenšteino kvaziteisminį statusą įtvirtina keista kontrolieriaus teisė „informuoti teisėsaugos institucijas, jeigu nustatoma nusikalstamos veikos požymių“.

Profsąjungų tyrime tiksliai pasakyta, kad į teisėsaugos institucijas turi kreiptis asmeniškai suinteresuotos šalys, bet ne tarnyba, kuri neturi kompetencijos pasisakyti ir vertinti nusikalstamos veikos požymių. Praktikoje, deja, yra atvirkščiai. Dar daugiau ši įstaiga faktiškai sau prisiima ikiteisminio tyrimo institucijos įgaliojimus, kurių ji neturi ir negali turėti. Galiausiai LR Baudžiamajame kodekse nėra numatyta sankcijų ar bausmių dėl etikos konfliktų, bet etikos Frankenšteinas nusikaltimus gali įžvelgti visur…. Nors etika nėra baudžiamosios teisės dalis, o šio Frankenšteino itin mėgstamų plagiato ar plagijavimo net kaip terminų joje nerasite.

Tačiau mokslininkams šios tarnybos veiklos praktinės pasekmės yra gerokai liūdnesnės. Jie įveliami į bylinėjimąsi teismuose, žlugdoma jų profesinė veikla ir reputacija. Tad tokios tokelės.

Ką daryti? Kodėl dabar kalbame apie šį akademinės etikos Frankenšteiną? Kaip tik šiuo metu Lietuvos mokslo taryba yra paskelbusi naują kontrolieriaus konkursą. Ar tas konkursas yra teisėtas, tai irgi kyla ne vienas klausimas vien dėl pasikeitusio LMT pavaldumo iš LR Seimui į atskaitomybę Vyriausybei, nors kontrolierių turės skirti LR Seimas. Bet svarbiau čia yra kita. Dabar itin tinkamas laikas atsakyti į jau kuris laikas iškeltus klausimus dėl tokios institucijos konstitucingumo ir teisėtumo. Taip pat atsakyti į 2021 m. profsąjungų tyrimo klausimą dėl šios tarnybos likvidavimo, nes „Lietuvoje neveikia taisyklė, kad kontrolierius turėtų būti įsipareigojęs laikytis pagrindinių savo veiklos principų, įskaitant nepriklausomumą, nešališkumą, konfidencialumą ir neformalumą“. O kol šie klausimai nėra atsakyti, tol jokie kontrolieriaus konkursai neturėtų vykti.