Respublika.lt
Gediminas Navaitis mano, kad ir šiandien, nepaisant to, jog braunasi ar brukamos įvairios ideologijos, daug kam imponuoja drąsus, stiprus, energingas vyras ir išmintinga, graži moteris.
Turbūt pamenate istoriją, kaip prieš dešimtmetį buvo išimta iš prekybos Neringos Dangvydės pasakų knyga vaikams „Gintarinė širdis”, kurioje buvo pasakojama apie visas kliūtis įveikiančią homoseksualų „meilę”. Greičiausiai žinote ir tai, kad šis sprendimas buvo apskųstas Europos žmogaus teisių teismui, kuris šiemet, kaip ir reikėjo tikėtis iš LGBT ideologijos forposto, paskelbė, jog Lietuva, uždrausdama šią knygą, pažeidė saviraiškos laisvės principą.
Visas įdomumas tas, kad, kaip atvirai gundoma šios knygos anonse: „šios „pasakos sukurtos pagal tradicinį modelį, jose veikia stebukliniai personažai, sąmoningai naudojami motyvai, kuriuos skaitytojas turėtų atpažinti iš liaudies ar klasika tapusių Brolių Grimų, Š. Pero ar H. K. Anderseno tekstų, perteikiant šių dienų socialines realijas“.
Akivaizdu, kad lytinės utopijos skleidėjai taikosi įsiskverbti į vaikų sąmonę pasinaudodami populiarių klasikinių pasakų dėmenimis. Kuo jie yra ypatingi, klausiame psichoterapeutą profesorių dr. Gediminą NAVAITĮ, ką tik išleidusį knygą „Princesė ir karžygys: pasakų psichologija“. Kokį pavojų tradicinės pasakos kelia LGBT ideologijai?
Viena vertus, jos yra labai tikslios, nes per daugelį metų kone kiekvienas jų žodis, kone kiekvienas sakinys daug kartų kartotas ir tikslintas, – dėl to tam tikros idėjos jose išreiškiamos labai konkrečiai. Kita vertus, jos yra simbolinis pasakojimas apie gyvenimo taisykles ir pagaliau – vaikai jas mėgsta.
Pasakose užšifruotas ir drauge aiškus atsakymas į daugelį svarbių klausimų. Pasakos atkuria kolektyvinę pasąmonę, seniausius iš amžių gilumos atėjusius visuotinius vaizdinius – archetipus. Kita vertus, visuose mumyse yra vaikas, kuris nori ir žaisti, ir būti neatsakingas, kartais bijoti pats nežino ko… Vaikiška būsena, kai sugebam į ją sugrįžti, labiausiai sukelia gyvenimo džiaugsmą. Prisiminkite, kokį nors gimtadienio vakarėlį ar, sakysim, Kalėdų šventę, – tada mes visi truputėlį pasijuntame vaikais.
Tiesiog nusakoma, kad tai vaikiškas užsiėmimas. Priminčiau, kad istoriškai pasakos forma bei reikšmė gali keistis. Sakykime, Heraklis kadaise buvo laikytas pusdieviu ir jam buvo statomos šventyklos, vėliau jis tapo mitų, dar vėliau – pasakų herojumi.
Šiandien jis yra populiarus animacinių filmukų veikėjas, tačiau pasakojimo esmė išliko ta pati, nes Heraklis atitinka karžygio archetipą, o karžygio, kuriuo galėtume sekti, reikia visada. Žvelgdami į pasakų herojus, galime geriau suprasti save ir savo fantazijas. Daugelyje pasakų galima surasti daugybę prasmių – įdomu jas išsiaiškinti ir suprasti.
Sakyčiau, tai yra besikeičiančios mados ženklas. Visuomenėje paplitusios vertybinės nuostatos keičiasi arba bandoma jas pakeisti, tačiau neabejokite: vaikas, kuriam buvo perskaityta pasaka apie Raudonkepuraitę, labai aiškiai supranta, kad vilkas turėjo būti nubaustas.
Jeigu vietoj šios atomazgos kištume jam pseudohumanistinį variantą, esą vilkas persiauklėjo ir dabar graužia morkas, tokia pasaka vaikas nelabai tikėtų. Be to, pridurčiau, kad tai, kas atrodo baisumas, siaubas, vaikui yra galimybė susitvarkyti su jo baimėmis.
Gerai žinoma lietuvių pasaka apie Eglę, žalčių karalienę, joje irgi yra siaubo elementas, kai ji, laiminga, mylima, materialiai aprūpinta, tapusi karaliene, po devynerių metų su vaikais grįžta pas savus, jos broliai, klasta prisivilioję Žilviną, jį nužudo.
Mes, susigyvenę su šiuo siužetu, nebeklausiame kodėl, o kartais verta pagalvoti, paieškoti pasakiškos logikos ir atsakymo. Šiuo atveju vienas iš galimų atsakymų gana paprastas: Eglė gyveno po vandeniu, po vandeniu Saulė neteka ir nesileidžia, taigi ir laikas po vandeniu neina. Vadinasi, Eglė grįžo tą pačią dieną, kai ji buvo pagrobta, – broliai kaip gaudė Žilviną, taip ir gaudo.
Turbūt lengviausia šią pasaką perskaityti kaip netoleranciją kitokiam. Galbūt ji ir liudija vieną iš lietuvių kolektyvinės pasąmonės artefaktų – neprielankumą kitokiam? Galbūt dėl to lietuvių tauta ir gebėjo išlikti tokia homogeniška?
Paklausėte apie vieną iš populiarių šiuolaikinių politinių mitų – lietuvišką netoleranciją. Jis labai patinka Vakarų Europos politikams ir aklai jų teiginius kartojantiems.
Man atrodo, kad pakantumo Vakarų europiečiai turėtų pasimokyti Lietuvoje. Čia nebuvo deginami namai, kuriuose gyvena kurdai ar turkai, kaip kad Vokietijoje, Lietuva 30 metų nekariavo su kito tikėjimo savo piliečiais, kaip Anglija, nelietuviškos kilmės gyventojai nepuldinėjo miestų centrų ir nedegino ten mašinų, kaip arabų kilmės piliečiai Prancūzijoje, Lietuvoje nebūta rasinių riaušių kaip Jungtinėse Amerikos valstijose.
Bet grįžkime prie pasakų. Pasakoje apie Eglę galima rasti itin archajišką giminės irimo atspindį – broliai gindami seserį sunaikina kitos giminės atstovą, svetimą, jūroje gyvenančią būtybę, tačiau pasakos tuo ir žavios, kad jas galima aiškinti įvairiai. Pasakų pasaulis daugiaprasmis. Nėra vienintelio ir gero paaiškinimo, yra daugybė versijų, ir jūsų valia rinktis tą, kuri jums arčiau proto ar širdies.
Jeigu vaikams, linkusiems susitapatinti su skaitomų knygų herojais, peršamos pasakos su naujoviška karalaičio ir jaunikaičio „meile”, kas dedasi jų galvose?
Tai jūs ir atsakėte: tapatinantis su konkrečiais pasakos herojais bent jau mintyse, kuriami tam tikri elgesio modeliai. Šiuo atveju kuriamas kitokios „šeimos” modelis. Ar šitas modelis yra sėkmingas, galima labai ilgai diskutuoti, nes tokio tipo sėkmingų „šeimų” ar, tiksliau, porų labai mažai.
Jeigu, anot jūsų, pasakos ugdo asmenybę, tai kas, jūsų manymu, labiau pritiktų penktokui: pasakų nagrinėjimas ar lytiškumo ugdymo pamokėlės?
Negalima jų priešinti. Darnaus sugyvenimo, vyro ir moters bendravimo įgūdžius, dėl kurių šiandien smarkiai diskutuojama, iš tikro reikia ugdyti, tačiau klausimas, kokius įgūdžius ir kokiomis apimtimis. Jei vis dar kalbamės apie pasakas, galėčiau atsakyti, kad pasakos šia tema įdomios ir linksmos. Pasakos supažindina su gėriu ir blogiu, moko vaikus suprasti savo jausmus, juos įvardyti ir reikšti, ugdo jų kūrybinį mąstymą.
Visais atvejais vaikai yra skirtingi, todėl akivaizdu, kad jiems reikia skirtingų dalykų, tėvų galimybė ir net pareiga pasiūlyti jiems tam tikrus dalykus ir leisti pasirinkti. Vaikai labai aiškiai parodys, ar pasaka apie broliuką triušį jiems yra linksma ir įdomi, ar jis išaugo iš jos ir norėtų kokios nors pasakos apie Harį Poterį.
Galbūt legendos, pasakos ir mitai, kuriuose įtvirtinti tam tikri elgesio modeliai ir tam tikros, šimtmečių nugludintos vertybės, yra pavojingi naujos ideologijos skelbėjams?
Veikiausiai taip, nes jos remiasi ilga tradicija. Kai pasakote „nauja”, tai reiškia tradicijos neigimą, peržiūrėjimą, siūlymą kažką kita, negu tradicija. Todėl kai kurios iš jų gali prieštarauti šių dienų naujadarams.
Nemanote, kad jūsų knyga, patekusi į feminisčių akiratį, susilauktų griežtos kritikos? Jos palaikytų ją mėginimu palaikyti ir net stiprinti prigimtinį vyriškumą bei moteriškumą, juk dėl šių stereotipų jos vis dar nepaliaujamai kaunasi visais frontais…
Knygoje aptariamos tradicinės pasakos, jos atstovauja tradicinę vyriškumo ir moteriškumo sampratą. Tai yra akivaizdu. Kokią kitą sampratą jos galėtų atstovauti? Kartu jos rodo tam tikrą vyro ir moters sėkmingo buvimo kartu modelį. Galima siūlyti kitus modelius, bet, manau, ir šiandien daug kam imponuoja drąsus, stiprus, energingas vyras ir išmintinga, graži moteris.
Todėl ir šiandien leidžiamuose populiariuose meilės romanuose ir romantiškose istorijose, sentimentaliuose pasakojimuose, kuriuos pavadinčiau šiuolaikinėmis pasakomis, randame tuos pačius stereotipus – randame „karžygius” ir „princeses”. Vienos apklausos, atliktos Lietuvoje, duomenimis, net trečdalis meilės romanų skaitytojų mano, kad šios knygos yra ne vien tik pramoga, bet ir patarimas, kaip rinktis gyvenimo draugą, kaip įveikti meilės kliūtis ir nesusipratimus.
Mūsų dienomis, kai nemažai žmonių yra vieniši, juos galima laikyti ir paguodos šaltiniu. Gera tikėti, kad anksčiau ar vėliau ant balto žirgo atjos princas, kuris sugebės įvertinti ir mylėti, malonu žinoti, kad po didelių nelaimių ateis laimės valandos…
Vis dėlto, ar nėra taip, kad pasakos prasmė gali nušvisti tik drauge su jomis augant ir jas skaitant arba jų klausantis?
Kolektyvinė pasąmonė, anot šveicarų psichologo, analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung), yra žmonijos atminties pėdsakų saugykla. Ji atspindi mintis ir jausmus, kurie yra bendras dvasinis paveldas, bendras polinkis suvokti, vertinti ir reaguoti į aplinką.
Pavyzdžiui, mažas vaikas, o ir ne vienas suaugusysis, bijo tamsos ir gyvačių, nes daugelį tūkstantmečių pirmykščiams žmonėms tamsą gaubė daugybę pavojų, o gyvatės galėjo atimti gyvybę. Tie, kurie nekreipė dėmesio į šlamesius tamsoje ar piktai šnypščiančias gyvates, palikuonių nepaliko. Tie, kurie jau gimė su tamsos ar gyvačių baime – išgyveno. Šių dienų lietuviui tamsoje tykantis plėšrūnas ar žolėje pasislėpusi gyvatė didelės grėsmės nekelia, nors įgimtas atsargumas išliko.
Kiek stipriai pasąmonės archetipai ir, dar svarbiau, kokie archetipai konkrečiu atveju pasireiškia, jau kitas klausimas. Išankstiniai pasirinkimai ir nuostatos egzistuoja. Dalis jų, kaip pavyzdyje apie gyvatę, būdingas kone visiems, jis nėra vien lietuviškos kolektyvinės pasąmonės darinys, bet pamažu imdami sluoksnį po sluoksnio mes ateitume ir iki nuosavos lietuvio patirties.
Knygoje kalbate ir apie metaforišką pasakų pobūdį. Kokios metaforos – „trečiojo brolio“ ar „nuogo karaliaus“ – atitikmuo galėtų būti Lietuva?
Mes per toli nueiname nuo pasakų, bet norėčiau atkreipti dėmesį į kone pasąmoninius teiginius, kuriais prasideda Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Amerikos konstitucija prasideda žodžiais: „Mes, Jungtinių Amerikos Valstijų tauta…“. Lietuvos Konstitucija prasideda žodžiais „Lietuvių tauta prieš daugelį amžių… “ Tai tarsi smulkmena, tačiau tam tikras nuostatas valstybės ir jos piliečių atžvilgiu ji atskleidžia.
Na, ir vietoj „ilgai ir laimingai“, paklausiu, kokias pasakas siūlytumėt skaityti mūsų valdantiesiems, Seimo pirmininkei, premjerei ir ministrams?
Premjerė sakė, kad skaito vieną pasaką apie kareivį Šveiką. Galėtų paskaityti dar kartą, manau, tikrai praverstų. O atsakymas į šį klausimą aiškus. Jai ir visiems kitiems siūlyčiau paskaityti knygą „Princesė ir karžygys“ ir pamėginti savaip suvokti ten patariamų pasakų prasmę, nes vienoks ar kitoks pasakos aiškinimas tėra priartėjimas prie tiesos, kuri visada liks iki galo neatskleista.
Kiekviena pasaka – tarsi stebuklingas veidrodis, atspindintis nepakartojamą skaitantįjį ir visiems svarbius dvasinio pasaulio reiškinius, visų pirma sprendimus, kuriuos turime priimti, ir poelgius, dėl kurių tampame brandesni. Pasakos moko, kaip tapti laimingiems ir padaryti laimingus gyvenimo bendrakeleivius, gyventi darnoje su savimi, artimaisiais ir pasauliu.
