Praeitą vasarą turėjau įdomią diskusiją su kunigu iš Vokietijos. Užklausiau jo, kaip jis vertina Vokietijos sinodinį procesą. Teigiamai, atsakė jis. Tada atsargiai pasiteiravau, kaip jis vertina jame svarstomus LGBTQ klausimus. Mano nuostabai, atsakymas buvo jog teigiamai. Tada perklausiau, ar jo nuomone, Katalikų Bažnyčiai (KB) reiktų pakeisti savo mokymą homoseksualių asmenų atžvilgiu. Tikrai taip, patvirtino jis, ir nuo savęs pridėjo, jog dabartinis mokslas leidžia teigti, jog homoseksualumas yra iš esmės prigimtinis dalykas.
Diskusija šitoje vietoje ir nutrūko, nes nebuvau pasirengęs tokiam įvykių posūkiui. Todėl nepaklausiau, kaip tai paveiktų krikščionišką antropologiją. Bet ji gerai iliustruoja, kad įtraukties pastoracija veda tiesiu keliu į Katalikų Bažnyčios mokymo keitimą.
Priminsiu, jog dabartinis KB mokymas sako, jog „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“ (KBK 2357).
Balsai KB teigia, jog tokie stiprūs žodžiai atstumia ir stigmatizuoja, ir siūlo juos keisti jėzuito J. Martin nukalta fraze, jog jie „yra kitaip orientuoti“. Maždaug tokios pozicijos laikėsi ir mano pašnekovas.
Toks gailestingumo padiktuotas pokytis nėra nekaltas dalykas. Tai būtų antropologinė revoliucija, iš esmės keičianti krikščionišką antropologiją, paremtą Pradžios knygos eilute, jog Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį.
Ir čia derėtų pasakyti, jog galimybę tokiai perspektyvai atvėrė ne kas kitas, o pati Katalikų Bažnyčia. 1992 m. jos patvirtintame Katalikų Bažnyčios Katekizme atsiranda perskyra tarp homoseksualaus asmens ir homoseksualaus elgesio. Ji buvo skirta gailestingumui užtikrinti: homoseksualų polinkį turintis asmuo nėra kaltas, kad jį turi, todėl jo kaip asmens, smerkti negalima. Smerktini yra tik jo veiksmai. Tačiau pati KBK naudojama frazė homoseksualūs žmonės (KBK 2359), jau yra antropologinę tikrovę steigianti, bei leidžianti žmoniją skirstyti į heteroseksualius ir homoseksualius asmenis. Kaip pasakytų LGBTQ advokatai, leidžianti griauti heteronormą.
Ir tai ne mano, o garbaus teologijos profesoriaus ir lingvisto iš JAV mintis (atleiskit, pavardę pamiršau). Jo nuomone, sąvokų vartojimas formuoja mentalitetą. Pvz. sąvokos „tradicinė šeima“ vartojimas įteisina kalbėjimą apie netradicines, o sąvokos „tradicinė orientacija“ steigia „netradicinės orientacijos“ galimybę.
Apie tai kalbu todėl, kad matau pirmuosius ženklus bylojančius apie kitą artėjančią antropologinę dekonstrukciją, susijusią su translytiškumo fenomenu.
Spalio 31 dieną Tikėjimo ir mokslo dikasterija priėmė ir kiek vėliau paskelbė dokumente, kuriuo atsakoma į Santo Amaro (Brazilija) vyskupo José Negri klausimus, kuriuose klausiama, ar translytis asmuo gali būti pakrikštytas, ar jis gali būti Santuokos sakramento liudininku, krikšto tėvu ar motina.
Problema yra ne pats klausimas. Problema yra pats klausimo formulavimas ir sąvokų naudojimas.
Pirmiausia, kiekvienas asmuo, kuris pripažįsta KB mokymą ir įsipareigoja juo vadovautis, gali prašyti krikšto ir turi teisę jį gauti. Tačiau krikštijami yra vyrai ir moterys. O ne translyčiai.
Taip formuluojant klausimą suponuojama, jog yra trečia krikštijamų asmenų kategorija. O taip nėra.
Dokumente naudojama „translyčio“ sąvoka, jį apibūdinant kaip asmenį kuriam buvo atliktas hormoninis gydymas ir lyties keitimo operacija. Ši sąvoka yra ne medicininė, bet filosofinė (antropologinė). Socialiniuose moksluose ja iš esmės yra siekiama steigti antropologinę tikrovę, pagal kurią a) lytis yra kintanti bei b) egzistuoja daugiau negu dvi lytys.
Tačiau lytis nėra kintanti, ir jų nėra daugiau negu dvi. Medicinoje, nors ji ir stipriai ideologizuota, visgi niekas nepanaikino lyties tapatumo sutrikimo arba lyties disforijos termino, nuo kurios kenčia tiek vyrai, tiek moterys.
Tikėjimo ir mokslo kongregacija, pasiduodama kultūrinei įtakai, akceptuoja ideologinę sąvoką.
Jei dokumento tekstas vartotų medicinines sąvokas, pvz. „asmenys, turintys lyties tapatybės sutrikimą“, ar „asmenys, kenčiantys nuo sumišimo dėl lyties“, būtų kitas klausimas. Jis tada adekvačiai įvardintų antropologinę tikrovę. O dabar Tikėjimo ir mokslo kongregacija, pasiduodama kultūrinei įtakai, akceptuoja ideologinę sąvoką.
Atsiras norinčių apginti Šv. Sostą, sakant, kad dokumente sąvoka naudojama instrumentine prasme, t. y. praktinio patogumo dėlei: juk tokią sąvoką panaudojo klausėjas, todėl ir atsakoma naudojant ją. Tačiau aš tokiam laisvumui negaliu pritarti. Niekas netrukdė tikėjimo ir mokslo dikasterijai pasirinkti kaip atsakyti, pataisant vyskupo klausimą ir kalbat apie vyrų ir moterų, patiriančių sumišimą dėl lyties, krikštą.
Toks įvardijimas palieka begalę erdvės interpretacijoms. Pvz., ateina krikštytis Jonė kuri tapo Jonu. Ką krikštys kunigas? Jonę ar Joną? Ar Bažnyčia krikštys asmenis pagal jų pateiktą asmens dokumentą? Kuri lytis (reali ar sovialinė) bus įrašyta į krikšto įrašą? Visų šitų keblių situacijų buvo galima išvengti parašant, kad yra krikštijamas to prašantis vyras arba moteris.
Taigi, šis dokumentas nėra jau toks nekaltas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis deda prielaidas prigimtinės antropologijos ištrynimui. Ir apie tai jau dabar reikia kalbėti, kol sąvoka „translytis“ dar neatsirado popiežiaus Enciklikoje. Kol dar su vandeniu neišpylėme ir kūdikio.
Įtarumo hermeneutikos atstovas pasakytų, kad juo yra testuojama tikinčiųjų reakcija. Sprendžiant iš Lietuvos tikinčiųjų reakcijos, ypatingai klero, akivaizdu, kad jie šį jauką prarijo.
Tai kažkiek byloja apie teologijos lygį Lietuvoje, jei kritiškai apie tai pasvarstyti tenka jūsų nuolankiam tarnui, teisininkui, ar žurnalistui Tomui Viluckui.
_____
* KBK iš esmės įnormina homoseksualumą kaip ontologinę tikrovę, ją apibūdina negatyviai bei pasiūlo sprendimą, kuris homoseksualų polinkį turinčių asmenų netenkina: t. y. sako, kad homoseksualūs žmonės pašaukti į skaistumą (KBK 2359). Čia keltinas pagrįstas klausimas, kodėl homoseksualų polinkį turintiems asmenims siūlomas specifinis lytiškumo raiškos kelias (iš esmės celibatinis skaistumas), o ne santuokinis, kuris siūlomas visiems kitiems, nepriklausomai nuo su lytiškumo realizacija iškylančių sunkumų (pvz. seksualinę priklausomybę turintiems, nejaučiantiems lytinio potraukio, piktnaudžiaujantiems masturbacija ar pornografija ir pan.). Juk bendra KBK norma yra „kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti.“ (2333). Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad tai neveikia. Ir buvo tik laiko klausimas, kada atsiras šią ontologinę tikrovę įnorminti pozityviai.
kkxymo