Nepaisant greito technologijų tobulėjimo, bendravimas virtualioje erdvėje dažnai lieka akmens amžiaus lygyje. Anais tolimais laikais žiū koks nors bandoje vado statusą išsikovojęs pirmykštis supykdavo ant kito, prasčiau pritampančio prie vidaus taisyklių, ir jį – ūhūhūhū – užpjudydavo miniai. Tada visi vadeivai pavaldūs ir paskui jo užpakalį sekiojantys gentainiai privalėdavo visaip rėkti ant nepritapėlio ir mėtyti į jį savo kakučius ar lazdas arba net išvaryti lauk. Kas, kad vėliau paaiškėdavo, jog vadui tik kažkas susisapnavo, – žala jau būdavo padaryta neatitaisomai.
Sakysit, dabar kitaip? Skiriasi nebent kalbinės ir kitokios heito priemonės ir pačių heiterių abrozdėliai soc. tinkluose – ant jų būtinai bus uždėta kokia nors tuokart madinga vėliavėlė ar šūkis, demonstruojantys jo lojalumą galios centrui, priklausymą teisingai bandai ir pasirengimą tikėti bet kuo, kas tik šiuo metu bus skelbiama esant tiesa.
Bet heitas dar mielesnis, kai gali jį saugiai taikyti mirusiems, kurie jau nebegali apsiginti – kokiam nors Justinui Marcinkevičiui, Salomėjai Nėriai ar pan. Kiek erdvės savo „teisingojo“ patriotizmo viešam rodymui ir „vatnikų“ medžioklei!
Koks šių karts nuo karto atsinaujinančių organizuotų ir koordinuotų neapykantos kampanijų tikslas? Akivaizdu, ne nustatyti istorinę tiesą, juk istorikai šiuose ginčuose pageidaujami mažiausiai. Žinoma, greta savo teisuoliškumo pademonstravimo, tai veikiausiai bus siekis nukreipti dėmesį nuo politinių aktualijų ir to, kaip per pastaruosius tris metus „padarė, ką turėjo padaryti“ „geriausia kas tik gal ėjo nutikti Lietuvai“ vyriausybė.
Beje, manau, kad dėmesio nukreipimui nuo augančių vidaus problemų ir piliečių nepasitenkinimo bei moralės monopolizavimui pasitarnavo ir rusų karas prieš Ukrainą – suimi į savo rankas „pagalbos Ukrainai“ diskursą ir gali užčiaupinėti ar „putino agentų“ bei „naudingų idiotų“ etiketes klijuoti bet kuriam šio režimo kritikui. Taip išdavystės ir kolaboravimo su priešu tema itin sujautrinama ir užaštrinama.
Išties, kas gi sakytų, kad IŠduoti Tėvynę yra gerai? O PARduoti? Na, gal ne rusui, o tarkim kokiam švedui, ar tarptautinei korporacijai, be skrupulų dabar kertančiai mūsų miškus tam, kad, kaip, aiškina aplinkos ministras, sušvelnintų klimato kaitą. Juk pinigas ir pelnas bet kokia kaina yra tos šiandienos vertybės, kurių kvestionuoti dabartinė ideologija šiukštu neleis. Tai kaip čia išeina?
Tuo nesakau, kad padėti Ukrainai nereikia ar kad Lietuvos visuomenės didžioji dalis to nedaro noriai ir nuoširdžiai, bet, pastebėkime – kuo labiau artėja rinkimai, tuo labiau pagalbos Ukrainai klausimas valdančiųjų, dar taip neseniai besipuošusių vyšivankomis, nustumiamas į šalį kaip savo pagrindinį vaidmenį jau atlikęs. Ciniška, bet argi politika iš principo nėra ciniška, tik tas cinizmas visaip pridengiamas kilniais žodžiais ir iškilmingais gestais.
Ir čia prieiname prie esmės. Racionalią, atvirą nuomonių įvairovei ir nuosaikią diskusiją valstybei ir žmonėms aktualiais klausimais mieliau keičia aistrų bei emocijų pliūpsniai, kiršinimas ir skirstymasis į tarpusavyje bet kokiu klausimu besipliekiančias stovyklas, kurių viena, žinoma, yra dominuojanti ir teisinga, nes ją palaiko valdantieji ir didžiosios medijos, o kita bus „marginali“, neteisinga ar dargi „radikali“, net jei sociologinės apklausos ir rodytų ją esant statistiškai vyraujančia (palyginkime kad ir visuomenės bei elito požiūrius į netradicines šeimas). Šis nepastebimai įvykęs apvertimas išplauna ne tik pačią demokratijos sąvoką, bet ir verčia susimąstyti apie oficialiai palaikomų nuostatų kilmę ir turinį.
Visa, ką miniu aukščiau, patenka į V. Pelevino romane „Empire ‘V’“ aprašytas Diskurso ir Glamūro kategorijas. Jų esmė – kontrolė ir maskuotė, o siekis – valdžia. Glamūras signalizuoja, kad žmogus turi prieigą prie aukštesnio statuso, pasiekto kitiems neprieinamų prabangos prekių vartojimu. Diskursas gi aplinkiniams signalizuoja, kad jis turi prieigą prie kitiems neprieinamų intelektualinių prasmių arba kalbos (ne veltui paaugliai taip mėgsta taukšti angliškai arba gausiai įmaišo angliškus žodžius į savo šneką).
Tačiau vien savo žinomumu „žinomais žmonėmis“ noriai naudojamasi, ypač, kai reikia ką viešai pasmerkti ar nuteisti, kad ir kaip mums tai atrodytų kvaila (bet efektyvu ir kartu baugu).
Glamūras ir Diskursas yra du šiuolaikinės kultūros stulpai, viršuje susiliejantys į arką, taigi, savo esme jie yra vienas ir tas pats. Skiriasi tik jų naudojami veikimo būdai. Kaip romano veikėjui išaiškinama „ant pirštų“, pasitelkus gliancinį žurnalą, – glamūras jame bus fotografijos, o diskursas – viskas tarp jų, t. y. tekstas. Arba, kitaip tariant, viskas, ką žmogus kalba, bus diskursas, o kaip jis tuo metu atrodo – glamūras. Tai paaiškintų ne tik Siegel ar kitų įtakotukų ir „nuomonės formuotojų“ fenomeną, bet ir jų pasitelkimą politinio diskurso sustiprinimui. Juk, sakytume, kokią nuomonę ir apie ką gali formuoti tuštutė šampūnų pardavėja arba vaikinas, tapęs žinomas tik tuo, kad permiegojo su žinoma dainininke? Tačiau vien savo žinomumu „žinomais žmonėmis“ noriai naudojamasi, ypač, kai reikia ką viešai pasmerkti ar nuteisti, kad ir kaip mums tai atrodytų kvaila (bet efektyvu ir kartu baugu).
Totalitariniai režimai mėgino sulieti Diskursą ir Glamūrą, pavyzdžiui, stalinizmas sukūrė socrealistinį stilių kaip tam tikrą su ta realybe mažai ką bendro turėjusį realybės vaizdavimo metodą. Talentingiausi menininkai būdavo privaloma tvarka įtraukiami į diskurso ir glamūro gamybos procesus per literatūrą ir meną, o naujai okupuotuose kraštuose – ir į naujojo režimo pateisinimą. Ar jie suprato, kame dalyvauja? Vieni, akivaizdu, taip, ir tuo noriai bei godžiai naudojosi, bet šių šiandien kažkodėl nieks neliečia ir nesmerkia. Kiti, kaip Nėris, galop susivokė kapitaliai susimovę, bet jau buvo per vėlu…
Įstrigo vienos žinomos politikės žodžiai – ji aršiai smerkė Nėrį, čia pat teisindama savo sprendimą įstoti į komunistų partiją noru padėti Lietuvai…
Ambicingi ir greičiau prasisiekti norintys menininkai aptarnauja diskursą ir dabar, prisiminkime kad ir K. Sabaliauskaitę, M. Ivaškevičių ar tą performansininką, nusišluosčiusį veidą, išteptą substancija, panašia į š…, trispalve. Ir jie savo pasiekia.
Istoriko duona – pamėginti suprasti, kas įvyko praeityje ir kodėl praeities žmonės pasielgė vienaip ar kitaip, neprimetant jiems mūsų turimo platesnio žinojimo, kas įvyko vėliau.
Tuo tarpu istoriko duona – pamėginti suprasti, kas įvyko praeityje ir kodėl praeities žmonės pasielgė vienaip ar kitaip, neprimetant jiems mūsų turimo platesnio žinojimo, kas įvyko vėliau. Bet suprasti nereiškia nei pateisinti, nei pasmerkti, tuo pačiu suvokiant istorinio pažinimo galimybių ribotumą. Tai ne tas žanras (žinoma, kaip asmenys ir piliečiai istorikai gali vertinti praeities žmonių poelgius iš moralinės perspektyvos ir tai daro publicistiniuose tekstuose ar soc. tinkluose).
Analitiko duona – pamėginti atidengti tuos dažniausiai paslėptus masių valdymo mechanizmus, kurie lemia ne tik socioekonominę padėtį, bet ir bendrąją atmosferą šalyje.
Dabarties analitiko duona – pamėginti atidengti tuos dažniausiai paslėptus masių valdymo mechanizmus, kurie lemia ne tik socioekonominę padėtį, bet ir bendrąją atmosferą šalyje. Glamūras mums siūlo kičinį Grožio surogatą, prostitucinio seksualumo apžavus, skirtus įtikinti kažką pirkti ar parsiduoti. Diskursas gi kalba apie Gėrio ir Blogio, kaip juos suvokia tuometinė valdžia, perskyrą. Tačiau abu jie lieka plokštumoje, nes nebekelia Tiesos ir Melo klausimo, atsiveriančio tik santykyje su Absoliutu, kurio šiuolaikinė visuomenė ginkdiev nesiruošia ieškoti.
