Jau praeitą kartą bandžiau atkreipti dėmesį į tai, kad Šimonytės valdymo metais šalis papuolė į tokius laiko paradokso spąstus, kai yra pažadėta, kad kitais laikais galėsime išsirinkti kitą, mums tarsi labiau tinkančią valdžią, bet tie kiti laikai neateina, laikas čia tarsi sustojo.
Bjauriausiai yra tai, kad kyla įtarimas, jog tai nėra tik subjektyvus įspūdis, kai mums tik taip atrodo, jog nemalonūs dalykai neproporcingai užsitęsė, niekados nepraeidami. Neapleidžia bloga nuojauta, kad tokia dalykų padėtis turi kažkokį objektyvų matmenį, todėl tikriausiai dėl to vis dažniau, apmąstant mūsų laikmečio paradoksalumą, prasimuša į sąmonę Zenono suformuluota „Lėtesnio nepavys nė pats greičiausias“ aporija, dar kitaip vadinama „Achilas nepavys nė vėžlio“ paradoksu.
Besivejančiam, net jeigu jis būtų greitesnis už priekyje esantį lenktynių dalyvį, reikia laiko dalies, kad jis pasiektų tą vietą, iš kurios tos laiko dalies pradžioje pajuda priekyje esantis. Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks tą vietą, kur laiko dalies pradžioje buvo antrasis, antrasis savo ruožtu pasistūmės į priekį tam tikrą atkarpą erdvėje. Ir t. t. Jeigu iš principo pripažįstame, kad erdvė ir laikas yra dalūs, privalome pripažinti ir tokio dalumo begalinę perspektyvą, o tai reiškia, kad lėtesnio nepavys nė pats greičiausias.
Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, per sąlyginį laiko vienetą galima padaryti tik vieną nesąmonę ar niekšybę, pavyzdžiui, užblokuoti ES paskirtus 35 mln. eurų lietuvių kalbos suskaitmeninimo poreikiams. Todėl nežiūrint patirtų nuostolių, mums tarsi lieka galimybę guostis, kad net tokiu atveju vis tik grynojo laiko požiūriu pajudėjome į priekį per vieną padalą, bandydami prasiveržti iš blogojo laiko spąstų. Tačiau tas sąlyginis laiko vienetas yra dalus iki begalybės, todėl jo begalinio dalumo perspektyvoje yra steigiamos naujos, dar baisesnes niekšybės. Pavyzdžiui, lapkričio 20 d. Seimas išplatino pranešimą, kad Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seime įregistravo nutarimą dėl Seimui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų sistemos „pertvarkos koncepcijos“ patvirtinimo.
Pagal ją, siūloma panaikinti Lietuvos švietimo tarybą, o jos įgaliojimus perduoti kitoms, panašią veiklą vykdančioms įstaigoms. Taip pat siūloma panaikinti, sujungiant į vieną naują įstaigą – Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK), Valstybinę kultūros paveldo komisiją (VKPK), Etninės kultūros globos tarybą (EKGT), Nacionalinę sveikatos tarybą (NST) ir Nacionalinę šeimos tarybą (NŠT). O naują steiginį sudarytą iš buvusių 5 įstaigų pavadinti tokiu pavadinimu – „Nacionalinė gerovės agentūra“.
Prie Seime įregistruoto Seimo nutarimo projekto nepateikti jokie susiję dokumentai: nei aiškinamasis raštas, nei kokių nors ekspertų išvados ar siūlymai. Pati V. Čmilytė savo siūlymą grindžia samprotavimais, esą, naikinti siūlomos įstaigos užsiima ne joms priskirta veikla bei neturi visuomenės pasitikėjimo.
Beveik nekyla abejonių, kad šame išretėjusiame begalinio dalumo laike, lenktyniaujant su pačiu laiku, ir toliau bus steigiamos naujos niekšybės, tas naujos niekšybės įterpiant tarp jau įterptų niekšybių.
Aptardamas Čmilytės ketinimus, Vytautas Sinica sako, kad „Čmilytė skuba naikinti valstybės pagrindus“. Norėtųsi, bet nėra nė mažiausio preteksto pagalvoti, kad V.Sinica sutirštino spalvas. Kita vertus, jeigu laikysimės čia pateikto judėjimo iš taško A į tašką B vaizdinio, būsime priversti pastebėti, kad Čmilytė, nieko nelaukusi, deda pastangas kuo greičiau išardyti traukinio bėgius. Kas be ko, raktinis žodis čia yra „skuba“.
„Lėta šalis“, – sako Alisa, žiūrėdama iš aukštesniojo taško į mūsų papėdę. Tačiau žiū: per dykuma neįtikėtinai mikliai mina kojytėmis vėžlys, ne ropoja, o jau paskubomis bidzena skorpionai, taip pat ir kiti dykumo gyventojai deda į kojas, tarsi būtų išgąsdinti artėjančios audros.
Ta audra – tai valdančiosios koalicijos desperatiškas bandymas pasivyti prarastą laiką, kai savo ruožtu tokį laiko tėkmės paūmėjimą dėl išskirtinių bruožų, jums leidus, būtų galima pavadinti stribų sukilimu.
Negaliu atsakyti, ar lietuvių tauta dar turi valios ir galios sustabdyti tą paklaikusių stribų sukilimą, ar Lietuvoje, tarkime, kada nors kaip išsivadavimo audra įvyks zuikių sukilimas?..
***
klibikščiuojančių su ramentais
būrelis
buvo žinoma
andainykščio gyvenimo
žinomi
filosofai
pro juos
kaip kamuoliniai žaibai
suspindusioj pievoj
vis praskriedavo
kitos
(naiviosios)
sielos
begaliniu greičiu
kaip zuikis
kažkas
minkštai
neapčiuopiamas
dūmė
nudūmė
pažeme
(prisiminiau
kažkodėl
tylųjį kaimyną
iš n-tojo aukšto)
visur
cirkuliavo
prakiurusios
srovės
nelyg
užpildyti
be bagažinių
greitieji taxi
-tokie
čia buvo pagreičiai