Girdime vis daugiau, vis garsesnių, skausmingesnių skundų apie bėdas sveikatos apsaugos sistemoje. Apie nežmoniškus krūvius, patyčias, reikalavimus, pažeminimą. Antrindami medikams, panašiai kalba mokytojai. „Ne geriau ir pas mus“, – atsiliepia ir teisėsaugininkai.
Kas nutiko, po galais, kad mes – ne pačio didžiausio miesto pasauliniu masteliu didumo valstybėje nebesugebam vieni kitų suprasti, vienas kito atjausti ir pasidalinti duonos kąsniu? Pragyvenimo lygis auga šuoliais, tačiau gilėja dvasinis skurdas ir neviltis.
Socialinių ir profesinių grupių emocinė būklė rodo, jog sergame rimtomis ligomis ir sisteminiais virusais. Kur šio užkrato šaknys?
Pinigai. Milijonai, kurie pavertė valstybės valdomas institucijas politinių partijų, grupių, grupuočių lesyklomis. Kiek šiandien ministerijose ar joms pavaldžiose įstaigose dirba asmenų, neturinčių nieko bendra su atstovaujama sritimi? Gausybė. Kiek aplink save matome Lietuvos gynybos „strategų“, kaip papūgos kartojančių išmoktus žodžius, tačiau nesuvokiančių nei jų prasmės, nei reikšmės. Deja, esam tokiame taške, kuomet armija valdininkų nežinotų, ko griebtis, išmušus dienai X. Teorinės žinios apie pasipriešinimą ir gražūs virtualūs lankstinukai – viena, o patirtis, žinojimas kur, kokį žingsnį žengti, kokį sprendimą priimti – visai kas kita.
Negebantys, nemokantys vadovauti, savo darbo neišmanantys nevykėliai, nedirbę nei teisėsaugos, nei krašto ar sveikatos apsaugos sistemose, popieriniai aukštus postus užėmę valdininkai, parankūs partiniams užsakovams – štai kur valstybingumo syvus siurbiančio metastazėmis išplitusio naviko priežastis.
Argi ne problema ligoninės vadovybė, kuri yra tiesiogiai priklausoma nuo partinių sūpuoklių, o vadovas stoja į partiją, kad išsaugotų postą? Postą, kurio valdytojo užduotis – viešųjų pirkimų, kitaip tariant, „valdiškų“ – jūsų mokesčiais sumokėtų pinigų priežiūra. Dar kitaip sakant, pinigų srautų ir postų „savų saviems“ užtikrinimas. Tokia „savų-saviems“ sukurta sistema yra moraliai išsigimusi, ardanti visuomenės socialinius ryšius, užtikrinanti greitą vienas kito palaikymo degeneraciją. Tokioje sistemoje nei medikas, nei mokytojas, nei policininkas neturi į ką kreiptis, todėl iš nevilties griebiasi kraštutinių priemonių.
Nuleistiems iš viršaus, paskirtiems karjeristams niekuomet nerūpėjo ir nerūpės nei valstybė, nei sveikai funkcionuojanti biurokratinė sistema, nekalbant apie jos darbuotojus, nes popierinis statytinis neįgalus suvokti institucijos ir joje dirbančių žmonių bėdų. Parašiutininkas – valdininkas geba išlaikyti tik dvi mintis – kaip pasidaryti asmeninę karjerą ir kaip gauti daugiau popieriaus – pinigų.
Tampame popierine, popierinių valdininkų valstybe, kurioje sprendimus priima popieriniame kosmose reziduojantys nevykėliai ir karjeristai.
Tai kokio bieso tu sėdi toje Vilniaus savivaldybėje ir dar balsuoji už tai, kad iš miesto šilumos ūkio padarytų tą patį ką padarė su elektra šalies mastu.
ką jie gali duoti??? Pirmiausia ir svarbiausia jų misija – ne duoti, o imti! Etika, moralė – ne jų pasaulio dimensija! iš aukštų tribūnų prasitarė – pasistengs gyvenimą paversti pragaru! taip pat ir faktinis ne kartą praleido progą patylėt – siuntė ,,linkėjimus” šunaujai: ,,…kokie čia žmonės, ….nereikia jų vadinti Lietuvos žmonėmis – fašistai, jedinstvo. Problema, žinoma. Pamišėlių pakankamai daug….” ir t.t. ir pan..- į jaučio odą nesutilptų.. Jeigu prieš 100 m nepriklausomos Lietuvos kūrėjai patriotai žiauriomis sąlygomis ir pasiaukojamu darbu sugebėjo įtvirtinti valstybę, tai šitie ,,faktiniai” klanai – persikelt žemes, susikraut milijonus valstybės sąskaita, per 30m suvarydami ją į ožio ragą…
„Negebantys, nemokantys vadovauti, savo darbo neišmanantys nevykėliai, popieriniai aukštus postus užėmę valdininkai – štai kur valstybingumo syvus siurbiančio metastazėmis išplitusio naviko priežastis.” Iš patvorių atėję į pseudopartijas ir Seimą, tapę ministrais ir viceministrais – ką jie gali duoti valstybei? Baigę trejetukais mokyklą ir universitetą, nieko neišmokę, nieko negebantys – ką jie gali duoti valstybei?