Ne taip seniai LR Seimo internetiniame puslapyje www.lrs.lt buvo pranešta, jog „Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen įregistravo parlamentui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų sistemos pertvarkos koncepciją“.
Sulig ta koncepcija „siūloma Lietuvos švietimo tarybą išformuoti ir funkcijas perduoti kitiems, panašią veiklą vykdantiems subjektams, o Valstybinę lietuvių kalbos ir Valstybinę kultūros paveldo komisijas, Etninės kultūros globos, Nacionalinę sveikatos ir Nacionalinę šeimos tarybas sujungti į Nacionalinę gerovės agentūrą“ (toliau – Agentūra).
Taigi, siūloma naikinti eilę institucijų, kurios iki šiol buvo atsakingos ir Seimui atskaitingos už lietuvių TAUTAI svarbių kultūros sričių puoselėjimą ir plėtotę. O vietoje jų norima steigti darinį, kuris, viena vertus, grėsmingai panašus į George Orwell‘o romane „1984-ieji“ aprašytąją Meilės ministeriją, o kita vertus, atvirai ciniškai atkartoja vienos iš aukščiausias pareigas Rusijoje užimančios moters, Rusijos Federacijos Tarybos (aukštųjų parlamento rūmų) pirmininkės Valentinos Matvijenkos viešai pristatytą svajonę įsteigti Rusijoje Laimės ministeriją („Ministerstvo sčastja“), kuri ekspertuotų kitų ministerijų siūlymus ir įstatymus ir vertintų, ar jie atneš laimę Rusijos žmonėms.
Skamba anekdotiškai, bet, deja, tai faktas, kuris rado pasekėjų ir ES šalyje – Lietuvoje.
Siūloma naikinti eilę institucijų, kurios iki šiol buvo atsakingos ir Seimui atskaitingos už lietuvių TAUTAI svarbių kultūros sričių puoselėjimą ir plėtotę.
Nesiimu „ekspertuoti“, kokį vaidmenį čia galėjo suvaidinti nelietuviška V. Čmilytės-Nielsen kilmė ir judviejų su tėvu gimtoji kalba, bet spekuliacijų šia tema viešojoje erdvėje nestinga. Ir autoriteto Seimui visa tai neprideda.
Seimo pirmininkė, įgarsinusi siūlymą naikinti institucijas, kurios labai svarbios lietuvių tautos tapatybės išsaugojimui, aiškina savo sprendimą tuo, kad jos neva blogai dirba. Tačiau pati pripažįsta, jog jos buvo prastai finansuojamos ir t. t. Bet juk finansavimo reikės ir Agentūrai? Nebent Seimo pirmininkė tikisi, kad Agentūros agentai dirbs visuomeniniais, savanoriškais pagrindais, t. y., veltui?
Beje, o kodėl nesumažinus, nesujungus į vieną darinį neproduktyvias – visuomenės nuomone – institucijas ir organizacijas, kurios neva gina „žmonių“ teises, bet „žmonėmis“ telaiko migrantus, seksualines mažumas bei (retkarčiais!?) moteris?
Kita Seimo ir / arba jo pirmininkės pretenzija naikinti siūlomoms institucijoms suktesnė: naikinimo iniciatoriams nepatinka, kad jos mažai laiko ir dėmesio skiria ekspertinei-patariamajai veiklai, o užsiima savo tiesiogine, valstybės joms priskirta veikla: „koncentruojasi į privalomų taisyklių nustatymą, visuomenės švietimą ir informavimą, mokslinius tyrimus“, t. y. iš tikrųjų užsiima rimtu, konkrečiu darbu, kuriam jos ir buvo įsteigtos. Iniciatoriai norėtų jų darbą apriboti praktiškai tuščia veikla, nes visi matome, jog dabartinė vyriausybė bei jos rėmėjai į ekspertų nuomonę praktiškai neatsižvelgia. Ta nuomonė jiems – tik dėl „paukščiuko“, atseit, „pasitarėme su visuomene“.
Keista, kad ponią Viktoriją priglaudusioje politinėje bendruomenėje – Liberalų sąjūdyje – neatsirado kolegų, kurie geranoriškai būtų perspėję budrumą praradusią kolegę taip viešai Lietuvos visuomenei nedemonstruoti, iš kur ji semiasi idėjų, kaip „geriau“ valdyti Lietuvą vardan to, kad joje kuo mažiau liktų lietuviško elemento. Laikas juk pasirinktas politiškai netinkamas: rinkimų į Seimą bei į Daukanto aikštės rūmų sostą išvakarėse!
Kaip ten bebūtų su liberalų simpatijomis, po tokių sumanymų pačios ponios Čmilytės-Nielsen demonstruojamos simpatijos Rusijoje dygstančioms liaudies kvaišinimo idėjoms daug kam gali sukelti visokiausių įtarimų.
Ne mažiau klausimų ir įtarinėjimų žadina ir planuojamosios Agentūros bendrumai, panašumai su G. Orwello romanu „1984-ieji“.
Viena, tame romane aprašytas toks pasaulis, kuriame nėra praeities. O argi ketinimai, siūlymai naikinti institucijas, atsakingas už lietuviškas tradicijas bei jų išsaugojimą, sujungiat jas į kažkokią karikatūrišką rusiško kirpimo instituciją nereiškia dabartinės Lietuvos valdžios pastangų nutraukti ryšius su lietuviškąja praeitimi (praeities lietuviškumu)?
Antra, Orwello pasaulis yra valdomas labai keistų ministerijų, kurių veikla yra kardinaliai priešinga ministerijų pavadinimams. Teisybės ministerija atsakinga už melą bei propagandą, Taikos ministerija atsakinga už karą, o Meilės ministerija – tai įstaiga, kurioje kankinami ir nužudomi režimo priešininkai. Tad jei į pasaulį, kuris vadinasi „ateities Lietuva“, pažiūrėsime Orwello akimis, baisu ir pagalvoti, ką turėtų / galėtų reprezentuoti toks darinys, kaip „Gerovės agentūra“. Tikrai jau ne tą gerovę, apie kurią svajojo ir tebesvajoja lietuviai…
Seimo nariams, kuriems teks apsispręsti, balsuoti „už“ ar „prieš“ liberalų sugalvotąją Agentūrą, patartina su savimi nešiotis bei kartas nuo karto paskaitinėti minėtąjį Orwello romaną ir atidžiau įsigilinti į Teisybės ministerijos veiklą. Juk jos užduotis – kurti naują istoriją, perrašant tradicinę. Viena praeities atkarpa paliekama, kita sufalsifikuojama, o kai kas netgi ištrinama be pėdsakų. Ar ne panašiai elgiasi „įvalstybintasis“ istorikas profesorius A. Bumblauskas su savo pasekėjais, kurdami naują Lietuvos istorijos koncepciją, kurioje hipertrofuojamas Lenkijos valstybės vaidmuo bei įtaka Lietuvos valstybingumo raidai, tokiu būdu sukuriant savotiškas Orwello nupiešto „Didžiojo brolio“ kloną.
Nekalbu jau apie tai, kas daroma su Sąjūdžio istorija ir kai kuriais jo lyderiais?!
Perrašymų, pertvarkymų, iškreipiant tradicinį, lietuvišką kultūrinį Lietuvos lauką, suteikiant jam daugiau kosmopolitinių bruožų, randame pačiose netikėčiausiose srityse. Pavyzdžiui, po struktūrinės pertvarkos Lietuvos kultūros tyrimų institute nebeliko Kultūros paveldo skyriaus. Kažkur pasislėpė ar išnyko Liaudies meno paveldui skirtas poskyris, kuris senojoje struktūroje buvo sujungtas su Sakralinio meno paveldo tyrimais. O Lyginamųjų kultūros tyrimų skyrius pervadinamas į Komparatyvistinių kultūros tyrimų skyrių, tarsi tai reikštų naują turinį, naują kokybę, o ne išduotų provincialams būdingą tūpčiojimą prieš svetimybes kalboje ir kultūroje!
Pagaliau, romane „1984-ieji“ piešiamas tobulas partijos nario portretas, kuris labai primena pačią Seimo pirmininkę, naujosios koncepcijos reprezentantę: „kompetentingas, darbštus ir net protingas siauruose rėmuose, bet ne mažiau svarbu, kad jis būtų patiklus ir aklas fanatikas su vyraujančiais baimės, neapykantos, keliaklupsčiavimo ir nežaboto triumfo polinkiais“.
Beje, Rusijoje po V. Matvijenkos siūlymo steigti Meilės ministeriją netruko pasirodyti ir karikatūros, kuriose šiurptelėjęs biurokratas ar Dūmos narys skaito, jog prie tos ministerijos siūloma steigti Aistringo pasitenkinimo komisiją, Nežabojamo susižavėjimo komitetą, Malonumų skyrių…
Rusai juokiasi. O lietuviai? Verks, ir tiek?
