Gruodžio 17-oji – 1926 metų valstybės perversmo diena. Tai viena esminių priežasčių, kodėl prezidento Antano Smetonos asmenį ligi šiol lydi prieštaringi vertinimai, jis bandomas stumti į paraštę, marginalizuoti, veikiantys politikai linkę apie jį verčiau patylėti.
Ateinančiais metais sukaks 150 metų nuo pirmojo Lietuvos prezidento gimimo. Atrodytų, proga atitinkamai tuos metus pažymėti, pastatyti pagaliau paminklą Vilniuje, kurio jis, mano nuomone, vertas.
Tačiau Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė konservatorė Paulė Kuzmickienė pasiūlė 2024-uosius skelbti ne A. Smetonos, o Lozoraičių metais.
Lozoraičius, žinoma, minėti reikia taip pat. Tas pats Lozoraitis senjoras tapo tuo kuo tapo irgi Smetonos dėka. Tačiau neigti prezidentą A. Smetoną, vadinasi, netiesiogiai neigti ir pirmąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Kaip ne kaip, bet iš tarpukario nepriklausomos Lietuvos 22-ejų laisvo gyvenimo metų net 14 iš jų vadovavo A. Smetona. Tad ir absoliuti dauguma anos Lietuvos pasiekimų kultūros bei ekonomikos srityse neatsiejami nuo pirmojo ir paskutiniojo Respublikos prezidento. Kaip neatsiejami, aišku, ir trūkumai bei ydos, tuo metu pasireiškę.
Bet kuris Lietuvos vadovas, kad ir paskutinių 33 metų laikotarpio, buvo be trūkumų? Kuris yra laisvas nuo vienokios ar kitokios kritikos? Tokių nėra ir vargu ar kada nors tokių bus ateityje. Tad ir iš A. Smetonos neverta reikalauti daugiau, nei galima tikėtis iš kiekvieno klystančio žmogaus. Darė klaidų ir A. Smetona. Bet tos klaidos neturėtų užgožti esminių pasiekimų, kuriais pelnytai gali didžiuotis pirmoji Lietuvos Respublika.
Šiandien, gruodžio 17 d., verta prisiminti vieną daugiausiai diskusijų keliančių istorinių epizodų – 1926 metų perversmą. Štai kaip tą klausimą svarstė JAV gyvenęs lietuvių istorikas dr. Algirdas Martynas Budreckis.
Tekstas paskelbtas šią vasarą LGGRTC išleistoje jo knygoje „Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“. Pirmąsyk tekstas spausdintas išeivijoje leistame mėnesiniame žurnale „Karys“, 1962 m. Nr. 10.
* * *
Algirdas Martynas Budreckis
GRUODŽIO 17 D. PERVERSMAS
Kariuomenė turi tarnauti visai savo tautai. Jos pagrindinė pareiga – saugoti ir ginti valstybę nuo priešo, kad ir koks jis būtų – iš užsienio, ar iš vidaus. Bet kartais kyla opus saugumo klausimas. Ar leistina kariuomenei nuversti režimą, kad išsaugotų valstybės gyvybę? Kitaip sakant, kas yra brangesnė – politinė laisvė (demokratizmas) ar valstybės laisvė (suverenumas)?
Liberalios demokratijos požiūriu, politinės laisvės atėmimas ar suvaržymas yra didesnė nelaimė nei valstybės nepriklausomybės netekimas. Žvelgiant iš valstybės saugumo perspektyvos pabrėžiama: kai nėra valstybinės nepriklausomybės, nėra ir kitų laisvių. Pastaroji pozicija remiasi romėnų posakiu: Salus reipublicae suprema lex.
1926 m. rudenį, prezidento Kazio Griniaus valdymo metu, nemažai Lietuvos karininkų laužė sau galvas dėl minėtos dilemos. Lietuvoje tuomet vyravo liberalus parlamentarizmas, tačiau tokiai santvarkai sąlygos nebuvo palankios. M. Sleževičiaus vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš radikalių, bet skirtingų srovių. Ją palaikanti koalicija buvo per daug marga ir dirbtinai sulipdyta. Nuosaikiausi koalicijos nariai – valstiečiai liaudininkai – buvo suvaržyti socialdemokratų, kurie turėjo aiškią klasinę programą, ja siekė „išvalyti“ valstybinę tarnybą – pašalinti krikščionis demokratus. Socdemai taip pat prieštaravo dvasininkų dalyvavimui politikoje. Dėka socialdemokratų K. Griniaus valdžia nepripažino Lietuvos bažnytinės provincijos ir sulaikė algų mokėjimą kunigams. Šis įvykis izoliavo režimą nuo katalikiškosios Lietuvos visuomenės. M. Sleževičiaus vyriausybė buvo suvaržyta ir savų tikslų siekiančių tautinių mažumų, kurioms Lietuvos gerovė mažai terūpėjo.
Naujasis seimas tuojau panaikino karo stovį ir cenzūrą. Tačiau šis liberalus mostas tik paskatino platesnius neramumus. M. Sleževičiaus vyriausybė sulaukė intensyvios komunistų propagandos amatininkų ir profesiniuose susivienijimuose. M. Sleževičiui teko kovoti prieš klerikalizmą seime ir prieš komunizmą dirbtuvėse. (1)
Įvairūs priešvalstybiniai ir antisocialiniai gaivalai triukšmavo visose pakampėse: įsidrąsinę komunistėlių būriai užpuldavo net jų giedamam Internacionalui nesaliutuojančius karininkus, tačiau Lietuvos valdžia ir policija prieš komunistų keliamą anarchiją reaguoti nesiryžo. (2)
1926 m. pabaigoje, kai vidaus anarchija ir Lenkijos Pilsudskio diktatūra grasino Lietuvos nepriklausomybei, daugelis tautinės pažiūros karininkų, dvasininkų, verslininkų bei ūkininkų neteko pasitikėjimo parlamentine santvarka ir ieškojo griežtesnių priemonių grąžinti valstybę ant tvirtų pagrindų. Tautiškai nusiteikusios visuomenės kantrybė išseko, kai lapkričio 21 d. Karo muziejaus sodelyje buvo sutramdyta tautiškosios studentijos eisena. (3) Vidaus reikalų ministro V. Požėlos pritarimu tautiškai nusistatęs jaunimas, Lietuvos universiteto neolituanai ir ateitininkai policijos pareigūnų buvo apdaužyti šautuvų buožėmis ir aptalžyti kardais vien už tai, kad jie norėjo protestuoti prieš Lietuvos bolševikinimą ir lenkinimą. Visi kaltino vidaus reikalų ministrą V. Požėlą; pasklido gandai, kad jis esąs komunistas ir todėl leidžiąs betvarkę krašte.
M. Sleževičiaus vyriausybė ėmėsi mažinti kariuomenės skaičių, demonstruodama nepasitikėjimą ja. Kairieji kėsinosi panaikinti Šaulių sąjungą ir vietoje jos apginkluoti profesines sąjungas, kurios net ėmėsi rikiuotės pratimų su ginklais: tai vyko Radviliškyje, Šiauliuose ir Kaune. (4) Tuomet Lietuvos komunistai rimtai galvojo apie ginkluotą sukilimą ir tam tikslui organizavo „savanorius“ . (5) Komunistų agentai infiltravo socialdemokratų partiją.
Reikėjo kam nors suvaldyti įkarštį, nes, atrodė, Lietuva baigs liūdnai. Į pagalbą atėjo Lietuvos kariuomenė, panaudodama priemonę, kurią kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis panaudojo prieš šešis šimtus metų.
Tikėdami, kad komunistai padarys perversmą gruodžio 25 d. Kalėdų proga, kada kariuomenės vadovybė nebus pasiruošusi, krikščionių demokratų ir tautininkiškų pažiūrų karininkai planavo surengti savo perversmą kaip atoveiksmį prieš komunistų veikimą. (6) Karininkų sąmokslo pradininkai ir pagrindiniai vykdytojai buvo majoras Povilas Plechavičius, plk. Vladas Skorupskis, plk. Pijus Glovackis-Grigaliūnas, kuris buvo atleistas iš kariuomenės kartu su P. Klimaičiu ir J. Tomkumi po 1926 m. rinkimų. (7) Nuo gruodžio 12 d. ligi perversmo organizacinis darbas sklandžiai ėjo pirmyn. Karininkai pasiskirstė pareigomis, net apžiūrėjo veikimo vietas. Gruodžio 14 d. veikimo planas buvo jau galutinai nustatytas, o gruodžio 15 d. ligi 16 val. vyresnysis leitenantas A. Mačiuka turėjo pranešti planą visoms aviacijos grupėms. (8)
Artėjo gruodžio septynioliktoji diena, Respublikos Prezidento dr. Kazio Griniaus gimtadienis. Tą dieną buvo ruošiamos jo 60 metų sukaktuvės. Gruodžio 16 d. į Kauną suvažiavo visų kariuomenės dalių vadai ir įstaigų viršininkai. (9) Gruodžio 16 d. popiet, perversmininkams buvo galutinai pranešta, kad valdžios nuvertimas įvyks gruodžio 17 dieną, 2 val. ryto.
Prezidentas K. Grinius buvo įspėtas, kad įvyksiąs sukilimas. Antanas Smetona, J. Bulota ir kiti senieji lietuviai veikėjai bei aušrininkai tą pačią, t. y. gruodžio 16 dieną, lankėsi pas dr. Grinių, įspėdami jį apie kylančius pavojus Lietuvai ir prašydami keisti politiką. (10) K. Griniui išties kilo dilema: jis negalėjo paleisti nei M. Sleževičiaus, nei Seimo pirmininko J. Staugaičio, nes kitaip jis atstumtų nuo savęs partijas, kurios buvo iškėlusios jį į prezidentus.
Dar nuostabiau buvo tai, kad kariuomenės vadovybė panašių įspėjimų nepaisė. Vyriausiame kariuomenės štabe įvyko suvažiavusių karininkų posėdis. Dalyvavo visa kariuomenės vadovybė: krašto apsaugos ministras J. Papečkys, kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas, vyriausiojo štabo viršininkas K. Škirpa. Iš pradžių susirinkusieji buvo painformuoti apie numatomas iškilmes Prezidentūroje, pranešta, kas turės ten dalyvauti, kas kalbės, ir apie kitus protokolo reikalavimus. (11) Vėliau vadai informavo kariuomenės vadovybę apie nuotaikas krašte, bet ypač – apie nuotaikas kariuomenėje, pulkuose. Visi skundėsi, kad gyventojų, ypač kaime, nuotaikos esančios labai blogos, kad opozicija prieš M. Sleževičiaus vyriausybę auganti, kad laukiama griežtų vyriausybės žygių prieš netvarką krašte. Tačiau tuo pat metu beveik visi vadai tvirtino, kad laikosi ir laikysis drausmingai. Atsirado tik vienas artilerijos pulko vadas iš Vilkaviškio, plk. O. Urbonas, kuris painformavo, kad komunistų sukilimas krašte bręsta ne taip sparčiai kaip pačioje kariuomenėje ir kad ten jis yra jau beveik pribrendęs. Ir organizuoja jį tautininkai bei krikščionys demokratai. (12)
Po jo dar kalbėjo Kauno įgulos 2 pėst. pulko vadas plk. J. Petruitis, patikinęs, kad Kauno įgula esanti visiškai ištikima ir čia joks sukilimas nerengiamas. Pasitarimo dalyviai krašto apsaugos ministro J. Papečkio ir vyriausiojo štabo viršininko buvo nuraminti (13), bet įsakymų užbėgti galimiems neramumams už akių nebuvo duota vadams ir nieko nebuvo nutarta. Taip ir buvo išsiskirstyta.
Nors ir būdami liaudininkų bendraminčiai ir turėdami priemonių patirti karininkų veiksmus, savo laikysena J. Papečkys ir K. Škirpa tarytum davė jaunesniems karininkams kariuomenės vadovybės netiesioginę aprobatą pravesti kvartalažą (t. y. kariuomenės perversmą).
Po kelių valandų perversmas prasidėjo! Plk. J. Petruitis, kuris kariuomenės vadovybei anksčiau tvirtino, kad joks sukilimas nekilsiąs, išvedė visą savo vadovaujamą II pėstininkų pulką prieš vyriausybę. Prie sukilėlių prisidėjo jaunesni husarų pulko, karo aviacijos, šarvuočių rinktinės, karo technikos ir kitų Kauno įgulos dalių karininkai. (14)
Iš tikrųjų dauguma karininkų prie perversmo neprisidėjo, nors visi buvo nepatenkinti buvusia tvarka valstybėje, suteikta laisve komunistuojantiems gaivalams. Visi laukė vyriausybės politikos pakeitimo ir pasikeitimų pačioje vyriausybėje, bet apie ginkluotą sukilimą prieš pačią vyriausybę jie negalvojo. (15)
Majoras Povilas Plechavičius įsteigė sukilėlių būstinę administracijos valdybos viršininko kabinete. P. Plechavičius ne tik užėmė kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko vietą, bet tapo ir visos Lietuvos laikinu diktatoriumi. Jo padėjėjas plk. V. Skorupskis tapo vyriausiojo štabo administracijos valdybos viršininku. Naujuoju Kauno komendantu buvo paskirtas plk. P. Glovackis-Grigaliūnas. Plk. J. Petruitis, kurio II pėstininkų pulkas suvaidino bene svarbiausią vaidmenį šiame perversme, tapo Kauno įgulos viršininku. Pėstininkų patruliai ir šarvuotis saugojo sukilėlių būstinės kiemą. Prirūkytame kabinete P. Plechavičius davė sukilėliams paskutines direktyvas. Sąmokslininkų nervai buvo įtempti, nes nežinojo, kas jų laukia.
Pagaliau buvo įsakyta sukilėlių daliniams veikti. Gruodžio 17 d. 2 val. 58 min. aviacijos karininkai užėmė paštą ir telefono centrinę stotį. 3 val. 7 min. pirmas husarų eskadronas išjojo senamiečio link, kur anksčiau veikė komunistai. 3 val. 11 min. būrys husarų su šarvuočiu Aru nuvyko Seimo gatvėn. (16) 3 val. 15 min. kiti kareivių būriai apstojo kitus susisiekimo centrus ir prezidentūrą.
Seimui dar nuo gruodžio 16 d. vakaro tebeposėdžiaujant, posėdis buvo nutrauktas grupės karininkų. Seimo atstovai iš karto juos palaikė išsišokėliais, bet pamatę gatvėje kareivius turėjo išsiskirstyti. (17)
Sukilėlių vadai tuojau kreipėsi į kompetentingus civilius sudaryti naują vyriausybę. Tuo reikalu jie tarėsi su A. Smetona, A. Voldemaru, R. Skipičiu bei kitais tautininkais. (18) Perversmininkų vadas P. Plechavičius pakvietė A. Smetoną pertvarkyti valstybę ir užimti valstybės vado pareigas. Perversmas buvo įvykdytas be šūvio.
Perversmininkai taip smulkiai buvo parengę savo planus, kad sukilimas truko tik pusantros valandos. Niekas nepasipriešino perversmininkams. K. Grinius ir M. Sleževičius su ministrų kabinetu buvo suimti. Nesuėmė tik susisiekimo ministro B. Tomaševičiaus. Pirmą perversmo dieną B. Tomaševičius klajojo gatvėmis nežinodamas, ar nesuėmimą traktuoti kaip asmens įžeidimą, ar kaip laimę?
M. Sleževičiaus vyriausybė pasirašė karininkų padiktuotą atsistatydinimo raštą ir taip perversmas buvo įteisintas. Todėl jau po kelių valandų perversmininkai paleido kabineto ministrus ir daugiau jų nebelietė. (19)
Pirmą perversmo dieną visiems buvo aišku, kad komunistuojantieji gaivalai dabar bus sutvarkyti. Buvo suimti komunistų vadai, daugiausia – ne lietuviai. Pėstininkų patruliai užkabino ant stulpų karo stovio skelbimus, pasirašytus P. Plechavičiaus. (20) Skelbimuose buvo nurodoma, kad nuversti M. Sleževičiaus vyriausybę kariuomenė buvo priversta, nes komunistai ruošę sukilimą, o M. Sleževičius nieko dėl to nedaręs. (21) Laisvės alėjoje patruliavo husarų pulko kariai, tačiau nebuvo jokių išsišokimų.
Dešinieji karininkai privertė K. Griniaus režimą atsistatydinti sklandžiai. Tačiau rūpesčių dar buvo: viena vertus, nebuvo žinoma, kaip reaguos perversme nedalyvavusieji pulkai, kita vertus, perversmo karininkai vadai, ypač P. Plechavičius, buvo drąsūs ir atkaklūs. Kaune plito gandai, kad plk. A. Jakaičio vadovaujama divizija, kurios štabas buvo Kėdainiuose, gali pasipriešinti sukilėliams. A. Jakaitis tuojau buvo pašalintas iš pareigų, taip pat – plk. V. Vitkauskas, tuo metu vadovavęs XI pėstininkų pulkui Mariampolėje. (22)
Kai paaiškėjo, kad į naujus politinius vadus numatomas Antanas Smetona, karininkai atsiduso. (23) Dauguma karininkų juo pasitikėjo. A. Smetona, kaip buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas, su kurio vardu buvo susijusios ir Lietuvos kariuomenės pirmosios kovos už Lietuvos nepriklausomybę, turėjo gerą vardą kariuomenėje, visuomenė jį gerbė.
A. Smetona buvo užklaustas pasiūlyti kandidatą į ministrus pirmininkus. Jis turėjo omeny du kandidatus: profesorių Augustiną Voldemarą ir plk. Antaną Merkį. A. Merkys iš karto atsisakė eiti ministro pirmininko pareigas, nes jis neturėjo paramos kariuomenėje. (24) Be to, Smetonienei labiau patiko A. Voldemaras. Žinomas faktas, kad Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė, labai gabi ir ambicinga moteris, dažnai darė poveikį vyro galvosenai. A. Smetona parėmė Augustino Voldemaro kandidatūrą. (25)
Gruodžio 17 d., anksti rytą, dr. K. Grinius, dar teisėtai einąs Respublikos Prezidento pareigas, pakvietė prof. A. Voldemarą sudaryti naują vyriausybę, į kurią pakvietė karininkus, dvarininkus ir verslininkus iš politinės dešinės.
A. Voldemaro ministrų kabineto sudėtis buvo tokia: ministras pirmininkas ir užsienių reikalų ministras – Augustinas Voldemaras (tautininkas); krašto apsaugos ministras – plk. Antanas Merkys (Ūkininkų sąjunga); švietimo ministras – Leonas Bistras (krikščionis demokratas); žemės ūkio ministras – Jonas Aleksa (valstietis liaudininkas); finansų ministras – Petras Karvelis (Ūkininkų sąjunga); teisingumo ministras – Stasys Šilingas (Ūkininkų sąjunga); vidaus reikalų ministras – plk. Ignas Musteikis (nepartinis); susisiekimo ministras – Juozas Jankevičius (nepartinis) ir kontrolierius – Antanas Milčius (Darbo federacija). (26)
K. Grinius priėmė A. Voldemaro sąrašą. Naujojo kabineto pusę sudarė Ūkininkų sąjungos nariai, o kabineto daugumą – krikščioniškos orientacijos politinė dešinė. Net vienas valstietis liaudininkas, Jonas Aleksa, kurio partijos režimas buvo nuverstas, įėjo į A. Voldemaro vyriausybę. Formaliai į A. Voldemaro „tautininkų“ vyriausybę įėjo tik vienas tautininkas, būtent, pats A. Voldemaras.
Šita padėtis iš dalies gali būti taip aiškinama: tautininkų partija buvo dar neseniai susiorganizavusi ir todėl silpna, jos naujas režimas priklausė nuo kariuomenės ir politinės dešinės paramos. Tuometinė tautininkija, be to, turėjo maža patyrusių administratorių.
Prezidentas K. Grinius, nenorėdamas vilkinti pavojingos Lietuvai padėties, vengė kurstyti aistras ir gruodžio 18 d. iš prezidento pareigų atsistatydino, paėmęs iš prof. A. Voldemaro parašą, kad jis nesieks pakeisti Konstitucijos, t. y. laikysis 1922 metų santvarkos. (27) Naujoje santvarkoje Kazys Grinius nedaug tesikišo į politiką, atsiliepdamas tik pavojingais Lietuvai momentais, pasirašydamas po memorandumais, adresuotais Prezidentui. (28)
Gruodžio 19 d. vakare Seimo likučiai buvo sušaukti sesijon. Dalyvavo tik keturiasdešimt iš aštuoniasdešimt penkių Seimo atstovų, beveik visi – dešiniųjų pažiūrų. Seimo pirmininkas Staugaitis pirmininkauti nenorėjo, bet buvo priverstas imtis pirmininkavimo posėdžiui atidaryti. (29). Seimas patvirtino K. Griniaus, M. Sleževičiaus ir J. Staugaičio atsistatydinimus ir išrinko A. Stulginskį nauju Seimo pirmininku. (30) Seimas suteikė pasitikėjimo mandatą naujam ministrui pirmininkui A. Voldemarui ir atmetė opozicijos seimo uždarymo (klozūros) pasiūlymą. Tas pats seimas išrinko Antaną Smetoną Respublikos Prezidentu (38 balsai „už“ ir du balsai „prieš“.) (31)
Tokiu būdu iškilo Smetonos režimas.
Žvelgiant atgal, šis įvykis – gruodžio 17 d. – daug kam atrodo nepateisinamas ir net smerktinas. Jeigu žiūrėsime abstrakčios teisės mastu, tai toks Lietuvos kariuomenės žygis atrodo savavališkas ir svetimas demokratijos principams. Tačiau jei įvertinsime anų laikų geopolitines sąlygas bei krašto visuomenės nuotaikas, tuomet perversmas įgyja pragmatišką pateisinimą.
Kyla klausimas, ar Lietuva apskritai galėjo apsieiti be diktatūros įvedimo? Gali būti, kad ne. Jeigu K. Griniaus-M. Sleževičiaus režimas nebūtų buvęs nuverstas, žvelgiant į 1922 m. Konstitucijos nustatytą politinę santvarką ir į tuometinę vidaus politinę raidą, atrodo, kad Lietuva būtų galėjusi pakliūti į civilinį karą ar socialinę netvarką. J. Pilsudskio Lenkija ir Sovietų Sąjunga to tik ir telaukė. Jeigu jėga pagrįsta valdžia nebūtų buvusi įvesta, Lenkija ar komunizmas Lietuvos Respublikos nepriklausomybę greičiausiai būtų sunaikinęs kur kas anksčiau. Tų laikų įvykiai reikalavo diktatūros įvedimo, ar ta diktatūra būtų A. Smetonos (tautininkų), ar M. Krupavičiaus (krikdemų), ar net S. Kairio (socdemų).
Taip susiklostė, jog perversmo karininkams labiau patiko A. Smetonos nei kito politiko asmuo. Kitaip sakant, Lietuva vargu ar galėjo turėti kitokią santvarką nei jos kaimynų ir išlikti nepriklausoma. Didžiųjų kaimynų diktatūros nebūtų leidusios Lietuvai toliau eksperimentuoti, einant parlamentarizmo keliu.
BIBLIOGRAFIJA:
(1) Graham Malbone, New Governments of Eastern Europe, New York, 1927, p. 403.
(2) Šapoka, Adolfas, Lietuvos istorija, Fellbach, 1950, p. 590.
(3) Raštikis, Stasys, Kovose dėl Lietuvos, I t., Los Angeles, 1956, p. 203; Jurgėla, Petras, Sparnuoti Lietuviai Darius ir Girėnas, Čikaga, 1936, p. 99.
(4) Jurgėla, Petras, p. 99.
(5) Bilevičius, K., „Iš revoliucinio pogrindžio“, Pergalė, 1957, Nr. 10–11, p. 70–73.; Tarulis, Albert, Soviet Policy toward the Baltic States, Notre Dame, 1959, p. 72.
(6) Norem, Owen, Timeless Lithuania, Chicago, 1943, p. 130.
(7) Meiksins, Gregory, Baltic Riddle, New York, 1943, p. 94.
(8) Jurgėla, Petras, p. 100.
(9) Raštikis, Stasys, p. 203; Graham, p. 403.
(10) Jurgėla, Petras, p. 100.
(11) Raštikis, Stasys, p. 203.
(12) Raštikis, Stasys, p. 204.
(13) Ibid.
(14) Raštikis, Stasys, p. 206.
(15) Ibid.
(16) Jurgėla, Petras, p. 102–103.
(17) Šapoka, Adolfas, p. 590.
(18) Pastaba: dažnai neteisingai primetama, esą A. Voldemaras buvęs nuo pat pradžių prisidėjęs prie perversmo planavimo. Toli gražu, taip negalėjo būti, nes gruodžio 16 d. Lietuvos universiteto vyresnybė išbarė prof. A. Voldemarą, kodėl jis savo reikalams buvo nusukęs universiteto lėšų. A. Voldemaras kantriai išklausė skundą, nenorėdamas netekti darbo. A. Voldemaras gi buvo nekantrus, karšto temperamento žmogus. Jeigu jis būtų bent žinojęs apie planuojamą perversmą, tai, be abejo, būtų ugningai atkirtęs kaltintojams. Faktas, kad jis tylėjo, liudija, jog nebuvo vienas iš sąmokslininkų. (A. B.)
(19) Jurginis, Juozas, Lietuvos TSR istorija, Kaunas, 1957, p. 153.
(20) Raštikis, Stasys, p. 209.
(21) Ibid.
(22) Raštikis, Stasys, p. 209.
(23) Ibid.
(24) Norem, p. 129.
(25) Graham, p. 403.
(26) Norem, p. 129.
(27) Grinius, Kazys, Atsiminimai ir mintys, Tuebingen, 1947, p. 16.
(28) Pastaba. Daktarui Kaziui Griniui kaip žinomam Lietuvos visuomenės darbuotojui A. Voldemaro vyriausybė paskyrė pensiją nuo 1928 m. lapkričio 1 d. iki gyvos galvos po 1200 litų. (Trimitas, 1928 m. gruodžio 13 d., p. 1612). Tas mostas parodo, kad nors tautininkų režimas nesutiko su K. Griniaus politika, vis tiek jis pripažino ir įvertino šio visuomenininko darbą.
(29) Darling, Arthur B., „Lithuanian Government overthrown“, Current History, 1927 m. vasaris, p. 743.
(30) Darling, p. 744.
(31) Darling, p. 743.
Karys, 1962 m. Nr. 10, p. 290–293.
