Vytautas Budnikas. Apie iškilusią grėsmę Lietuvos valstybės suverenumui: visada laimėdavo meilė gimtajai kalbai, kultūrai ir Tėvynei

Kalba, pasakyta 2023 m. gruodžio 14 d. Seime, konferencijoje ,,ŽMOGAUS TEISĖS ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVOJE-TEISĖTI PILIEČIŲ LŪKESČIAI IR JŲ REALIZAVIMAS“

Gerbiami kolegos ir konferencijos dalyviai, 

Mano pranešimo tema – apie teisėtus piliečių lūkesčius įvairesnio pasaulėžiūrų diskurso. Atkreipiu į žodžius „teisėti lūkesčiai“, o tai reiškia, kad jie yra grindžiami teisės normomis, įtvirtintomis šalies įstatymuose, Konstitucijoje ir tarptautiniuose teisės dokumentuose.

Teisiniu požiūriu skelbti savo pasaulėžiūrą turime pakankamai tvirtą pagrindą. Štai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis garantuoja kiekvienam mūsų <teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas…>. Šalies Konstitucijos 25 straipsnis taip pat skelbia, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. O 42 straipsnis skelbia: kad <Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi>.

Pažiūrų ir įsitikinimų laisvės suvaržymai Vilniaus universitete

Bet prieš keletą metų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių institute (TSPMI) ši konstitucinė norma buvo atmesta. Devyni studentai parašė skundą TSPMI administracijai dėl profesoriaus Vytauto Radžvilo dėstomo dalyko „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“, reikalaudami šį kurą pašalinti iš privalomųjų disciplinų sąrašo, esą profesoriaus požiūris į Europos Sąjungą yra netinkamas, jo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie šią Sąjungą. Pasirodo, TSPMI administracija tokio prašymo seniai laukė ir, žinoma, pasirūpino, kad profesorius V.Radžvilas TSPMI toliau nebedėstytų.

Šiandien Europos valstybių politiniai veikėjai išsijuosę kritikuoja Briuselio politiką, iš jos šaiposi britų, lenkų, vengrų, olandų ir vokiečių žiniasklaida. Bet Lietuvos aukštosiose mokyklose, ypač toje, kur ruošiami diplomatai ir politikos vadovai, tai daryti yra šiukštu. Taigi, tarsi turime teisę į pažiūrų laisvę, bet jų negalime viešai deklaruoti.

Neseniai už netinkamas pažiūras Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas nubaudė docentę, humanitarinių mokslų daktarę Jolantą Mažylę vien dėl to, kad pastaroji dalyvavo televizijos laidoje „Sengirė“, kurią transliavo Youtube OpTV kanalas. Prieš mokslininkę buvo inicijuoti apie šimtas anoniminių studentų skundų. Taip kadaise sufabrikuotais „darbo žmonių“ laiškais komunistų partijai, buvo pašalinti iš tuometinio V. Kapsuko universiteto Tadas Petkevičius, Tadas Zaleskis, Vosylius Sezemanas, Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė ir kiti mokslininkai. Analogiškai anoniminių skundų pagrindu buvo įkalinamai, tremiami į Sibiro lagerius ir net baudžiami mirties bausme režimui neįtinkantys rašytojai, kultūros ir mokslo darbuotojai.

Docentės J.Mažylės į lagerį niekas nevežė ir į kalėjimą nesodino. Tačiau, nors nei Universiteto Centrinė akademinės etikos komisija, nei Visuomenės informavimo etikos komisija jokių mokslininkės pažeidimų nenustatė, ji buvo priversta palikti universitetą. Svarbiausia, kad J.Mažylės persekiojimą inicijavo LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, kuri Universitete veikia Programos socialinės partnerystės pagrindais. Jai nepatiko, kad mokslininkė dalyvavo OpTV surengtoje laidoje, ir to pakako, kad J.Mažylė prarastų darbą. O universiteto administracija, kaip jau įprasta, ir šįkart kitaminčių persekiojimams neprieštaravo. Tokiu būdu tarsi turime pagrįstą konstitucinį mokslininko lūkestį aukštojoje mokykloje dėstyti laisvai, bet jį realizuodami mokslininkai susiduria su neproporcinga rizika netekti darbo.

Žodžio laisvės suvaržymai LRT

Kita vertus, labiausiai žodžio laisvės suvaržymais garsėja pats nacionalinis transliuotojas Dar daugelis pamena skandalingą istoriją, kai LRT Etikos kontrolierė, pasiremdama anoniminio skundiko rašliava, nubaudė LRT programų vedėją V.Savukyną už tai, kad šis savo Feisbuko paskyroje kritikavo Teisingumo ministrę E. Dobrovolską. Daugelis žino, kad kritikuoti valdžios veiksmus žurnalistui teisę suteikia ne tik Konstitucijos 25 straipsnis, bet ir Lietuvos Respublikos informavimo įstatymas ( 11 straipsnio 2 dalis). Bet LRT Kontrolierė galvoja kitaip. Ji nustatė, kad V. Savukynas pažeidė LRT žurnalistų etikos kodeksą, kuriame parašyta, kad „žurnalisto skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų“.

Žinoma, V.Savukynas su tuo nesutiko, ir dėl tokio pažeidimo kreipėsi į LRT Tarybą, bet pastaroji skundą atmetė, palikdama Kontrolierės pasiūlytą nuobaudą. LRT Tarybos vadovas E. Valatka motyvavo tokį sprendimą, iškilmingai pareikšdamas, kad asmens žodžio laisvė nėra absoliuti.

Bet tai yra absoliutus teisės neišmanymas, nes Konstitucijos 25 straipsnis tai nustato, kada ši laisvė gali būti ribojama. Pirmiausiai ji ribojama tik įstatymu, ir tai tik tuomet, kai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. „Laisvė reikšti įsitikinimus yra nesuderinama su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu ir šmeižtu“.

Nieko panašaus kritikuojant ministrę E.Dobrovolską, V.Savukyno feisbook paskyroje nebuvo. Šiuo atveju žodžiai „laisvė nėra absoliuti“ apibrėžia tik žodžio laisvės ribas pačioje LRT, kurioje žodžio laisvė ne visiems darbuotojams yra vienoda. Pvz., LRT darbuotojoms R. Miliūtei arba I. Makaraitytei, leidžiama ne tik asmeninėse facebook paskyrose, bet tiesioginėse LRT laidose užgaulioti nacionaliniam transliuotojui nepriimtinas partijas, kone tyčiotis iš kai kurių politikų ir viešai skatinti neapykantą kitaminčiams – prigimtinės šeimos šalininkams, pokario rezistencijos puoselėtojams, marksistinės genderizmo ideologijos kritikams ir kt.

Vadovaujantis minėtu Kodeksu, LRT Kontrolierė privalėtų uždrausti šioms darbuotojoms turėti savo asmenines facebook paskyras, nes jose, švelniai tariant, per smarkiai yra reiškiamos asmeninės minėtų darbuotojų nuomonės apie politikus ir politines partijas, juolab, kai dėl šių darbuotojų viešo neetiško elgesio ne kartą į LRT etikos kontrolierę kreipėsi patys Seimo nariai.

Niekinė konstitucinė asmens nekaltumo prezumpcija

Kitas piliečių lūkestis išplaukia iš Konstitucijos 31 straipsnio, kuris draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau prisiminkime, kaip 2022 metais buvusi šalies Švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė kartu su buvusiu Vilniaus m. meru R.Šimašiumi išprašė iš darbo „Juventos“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Astrą Genovaitę Astrauskaitę, kuri neva organizavo riaušes prie Seimo. Tuo metu dar niekas nežinojo, kas tas riaušes organizavo. Mokytoja buvo viešai apkaltinta nusikaltimu, kurio padarymo nebuvo nustačiusi nei prokuratūra, nei teismas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bet mokytoją buvo reikalaujama atleisti iš darbo, nes ji mitinguose ne itin pagarbiai kalbėdavo apie mūsų dabartinę valdžią.

Atleidimui pagrindas atsirado greitai – neva A.G.Astrauskaitė priimant į darbą nebuvo surengtas konkursas lietuvių kalbos mokytojo pareigoms užimti. Gimnazijos direktorei įvykdžius šį reikalavimą ir paskelbus reikalaujamą konkursą, leidžiant jame dalyvauti ir A.G.Astrauskaitei, sostinės valdžia, pasitelkusi anoniminius skundikus, užsipuolė pačią gimnazijos direktorę. Rezultate – mokytoją į gimnaziją nebesugrįžo, o gimnazijos direktorė pasitraukė iš pareigų.

Tai tik keli pavyzdžiai. Šiandien asmens nekaltumo prezumpcija pažeidinėjama kone kiekviename žingsnyje. Prisiminkime liūdną a. a. Kauno technologijų universiteto (KTU) gimnazijos direktorius Bronislovo Burgio istoriją, kai sisteminė žiniasklaida be teismo šį pedagogą nuteisė neva dėl sistemingo nepilnametės bauginimo naudojant psichinę prievartą. Teismas B.Burgį išteisino, tačiau šmeižiamas ir persekiojamas garsus pedagogas palūžo, prarado sveikatą ir anksčiau laiko paliko šį pasaulį.

Kita vertus, kokio teisingumo galima tikėtis valstybėje, kurioje asmuo, atsakingas už žmogaus teisių priežiūrą, pats viešai be teismo skelbia verdiktus žmonėms. Turiu galvoje Lietuvos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių, kuris pernai socialiniuose tinkluose išplatino žinią, kad profesorius Algis Krupavičius yra nuteistas ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nors apeliacinis teismas šios bylos dar net nebuvo pradėjęs nagrinėti. Kasacinis teismas ją priėmė tik šiemet. Toks paminantis asmens nekaltumo prezumpciją pareigūno elgesys yra užkrečiantis ir tampa pavyzdžiu kitoms valstybės institucijoms.

Šiandien analogiškai viešais kaltinimais visuomeninėms organizacijoms, piliečiams ir netgi teisėjams žiniasklaidoje į dešinę ir į kairę švaistosi buvęs šalies Konstitucinio Teismo pirmininkas, dabartinis Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas. Neseniai jis viešai iškoneveikė Vilniaus m. apylinkės teismo teisėją Rimą Bražinskienę, kuri atmetė tos pačios lyties asmenų skundą dėl prašymo įregistruoti civilinę partnerystę. Jis apkaltino teisėją neprofesionalumu, sąsajomis su Rusija, prorusiškumu, Konstitucijos pažeidimu ir kitais nebūtais dalykais, vien dėl to, kad teismas, motyvuodamas jog nėra partnerystės įstatymo, nepritarė tos pačios lyties asmenų pageidavimui įregistruoti partnerystę civilinės būklės aktų registre.

Ciniškai pamindamas asmens nekaltumo prezumpciją šis asmuo, pretenduojantis tapti Lietuvos Respublikos prezidentu, įsijungė į Kremliaus inicijuotą Lietuvos laisvės kovų juodinimo kampaniją ir neapykantos chorą, viešai pritardamas reikalavimui nugriauti kario savanorio J. Krikštaponio paminklą Ukmergėje, neva šis partizanas yra dalyvavęs Holokauste. Koks teismas, kada ir kokiu įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatė, kad minėtas Laisvės kovotojas padarė tokį šiurpų nusikaltimą, VDU dekanas visuomenei nepaaiškina, nes tokio teismo nebuvo ir tokio nuosprendžio nėra.

Neapykanta patriotizmui

D.Žalimas viešai kaltina nacionalsocialistinių rasinio ir tautinio grynumo idėjų skleidimu Lietuvos piliečius, kurie reikalauja, kad Lietuvoje prieglobstį gavusios ir aptarnavimo sferoje dirbančios ukrainietės (kasininkės) bent minimaliai mokėtų kalbėti lietuviškai. Nėra abejonės, kad ponas D.Žalimas žino, jog pagal Valstybės kalbos įstatymą, valstybinė lietuvių kalba yra privaloma gyventojų aptarnavimo sferoje, taigi ji yra privaloma ir minėtoms ukrainietėms. Jis žino, kad lietuviai Pietryčių Lietuvoje negali leisti vaikų į lietuviškus vaikų darželius, nes jų paprasčiausiai nėra, kad jie Lietuvoje negali leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes daugelyje šio krašto gyvenviečių ir apylinkių jų taip pat nėra, o esamos lietuviškos mokyklos neaprūpintos mokymo priemonėmis ir dirba prastose patalpose. Ponas D.Žalimas žino, kad šiuo metu į Lietuvą jau yra atvykę virš 80 tūkst. Ukrainos karo pabėgėlių ir virš 70 tūkstančių Baltarusijos piliečių, kuriems nereikia jokio politinio prieglobsčio ir kuriuos vien nacionalinio saugumo sumetimais, neminint kitų motyvų, valstybė privalo integruoti.

Tačiau besišvaistančių fašistais ir klijuojančių nacių etiketes kitaminčiams nemažai yra ir mūsų Seime. Šmeižto, patyčių ir persekiojimo už pažiūras faktų pastaruoju metu ėmė neproporcingai daugėti. Tarp persekiojamųjų dažniausiai atsiduria žmonės, kurie nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos valstybingumo, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinės atimties išsaugojimu. Tai išsilieja į visuotinį susipriešinimą ir neapykantą. Šiame kontekste niekuo nepaaiškinama mūsų valstybės vadovų laikysena ir tyla matant, kaip yra stumiama iš viešo vartojimo valstybinė lietuvių kalba. Ministerijų pareigūnai jau atvirai kalba apie būtinybę panaikinti Konstitucijos 14 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Matome, kaip Teisingumo ministrė E. Dobrovolska atkakliai ir nuolat teikia Seimui svarstyti įstatymus ar jų pataisas, apie kurias prieš tris dešimtmečius nesvajojo netgi Kremliaus parankiniai – Šalčininkų ir Vilniaus krašto autonomininkai, mėginę Šalčininkų ir Vilniaus regionuose panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, įtvirtinti juose dvikalbystę ir paskelbti šių regionų autonomijas. Paradoksas, bet dėl šių neįgyvendintų autonomininkų planų nuolat diskutuojama jau šių dienų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seime.

Bet ar girdėjome bent mažiausią šalies vadovų susirūpinimą tuo? Ar matėme bent kokią vadovų reakciją dėl patyčių iš Lietuvos laisvės kovotojų atminties? Kai šalies viešojoje erdvėje yra trinama tikroji 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvos valstybingumui reikšmė, kai naikinami mūsų didvyrių paminklai ir daužomos jų atminimo lentos, jie tik stebi ir kažką nerišliai kalba. Iš to galima daryti vienintelę išvadą, kad valstybės destrukcijai aukščiausios valdžios institucijos vienareikšmiškai pritaria – neteko girdėti, kad prezidentūra arba Seimas būtų išreiškęs tuo bent mažiausią susidomėjimą.

Iškilusi egzistencinė grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui

Šiame kontekste turime nepamiršti, kad mūsų savarankiškos valstybės naikinimu labiausiai yra suinteresuota kaimyninė Rusija. Būtent jai labiausiai trukdo valstybinė lietuvių kalba, kultūra ir Lietuvos laisvės kovų istorinė atmintis. Būtent ši kaimynė visada siekė ir tebesiekia menkinti lietuvių tautinį orumą ir griauti lietuvių nacionalinę savimonę.

Nesakau, kad čia paminėti asmenys būtinai vykdo Kremliaus užsakymą. Gal nesąmoningai pila vandenį ant Kremliaus malūno. Tačiau jų veiksmai bet kuriuo atveju atitinka Kremliaus vykdomo hibridinio karo tikslus – skaldyti ir kiršinti Lietuvos visuomenę.

Kita vertus, lūkestį panaikinti Lietuvos suverenitetą puoselėja ir Europos Sąjungos valdantysis elitas. Neseniai Europos Parlamentas nubalsavo dėl 267 Europos sąjungos sutarčių pakeitimų ir dėl suverenių valstybių veto teisės panaikinimo. Tokiu būdu Lietuvos valstybė, perdavusi viršnacionalinėms institucijoms gynybos, finansų, užsienio politikos bei kitas svarbiausias valstybės funkcijas, dabar privalės perduoti įgaliojimus priimti sprendimus socialinės ir sveikatos apsaugos politikos, pramonės plėtros, milijonų migrantų perkėlimo į kitas Sąjungos šalis, taip pat sprendimus dėl kitų mums gyvybiškai svarbių dalykų. Galutinį verdiktą skelbs Europos Vadovų Taryba. Tačiau panaikinus veto teisę Europos Vadovų Taryboje, kiekviena valstybė narė iš esmės nustos buvusi valstybe ir taps administraciniu vienetu. O tai reiškia, kad Lietuvos valstybės suverenumas bus prarastas visiems laikams, ir kelio atgal nebebus.

Seime puoselėjamos iniciatyvos atsisakyti valstybės suvereniteto

Neatsitiktinai Seime Euro Parlamento balsavimo išvakarėse buvo įregistruotas nutarimas dėl Seimui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų sistemos „pertvarkos koncepcijos“, kurioje siūloma panaikinti Lietuvos švietimo tarybą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją (VKPK) Etninės kultūros globos tarybą (EKGT), Nacionalinę sveikatos tarybą (NST) ir Nacionalinę šeimos tarybą (NŠT), sujungiant jas į vieną naują steiginį – „Nacionalinę gerovės agentūrą“. Koncepcijoje siūlomos įgyvendinti ,,pertvarkos“, iš tikrųjų yra baigiamieji žingsniai naikinant savarankiškumo lietuviškumo bei valstybės lietuviškos tapatybės atraminius stulpus.

Atsisakius suvereniteto, visus svarbiausius tautos ir valstybės klausimus jau spręsime nebe mes patys, o juos spręs kiti, neatsiklausdami Lietuvos visuomenės. Gal per drąsiai sakau, tačiau savarankiški sprendimai dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, šeimos politikos arba šalies demografinės padėties gerinimo, ateityje gali likti tik mūsų prisiminimuose.

Tokiu būdu mūsų visuomenė, kaip jau ne kartą yra buvę, atsidūrė istorijos kryžkelėje, kur vienoje pusėje yra lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių tautų lūkesčiai išsaugoti suverenią savo valstybę, savo tapatybę, kultūrą, tradicijas ir prigimtines teises, o kitoje yra didžiųjų kaimynų lūkesčiai – panaikinti arba maksimaliai apriboti mūsų suverenumą. Kaimynė Rusija siekia vėl primesti mums vergovę, kad jos mažosios kaimynės tarnautų Maskvai, o kaimynai Europos Sąjungoje nori priversti mus išpažinti naujas neomarksistinės genderizmo ideologija grindžiamas „vertybes“, kad įstatymais mes pripažintume 72 arba 105 žmonių lytis, kad nebesirūpintume nei valstybine lietuvių kalba, nei valstybės sienų apsauga, įsileistume į savo miestus ir miestelius šimtus tūkstančių migrantų iš Afrikos ir Azijos šalių, kitaip tariant atsisakę tapatybės, ištirptume daugiatautėje migrantų Europoje.

O ar apie tai kas nors viešai šiandien diskutuoja? Skirtingai nei Vakaruose, mūsų žiniasklaidoje tik vyksta debatai dėl daugybinės pilietybės, kuriai įgyti bus rengiamas referendumas su įrašyta sukta formuluote, kad būtų pašalintas draudimas Lietuvos piliečiams turėti ir kitų, Lietuvai draugiškų šalių pilietybę. Žmonėms nepaaiškinama, kad pilietybė suteikia ne tik teises, bet ir pareigas. O kokias pareigas turės pvz. JAV gyvenantys Lietuvos piliečiai, kartu būdami ir JAV piliečiais? Ar jie turės pareigą ginti Lietuvą nuo agresijos karo atveju? Ar turės jie pareigą mokėti mokesčius į Lietuvos biudžetą, sąžiningai grąžindami mūsų visuomenei lėšas už jiems suteiktą išsilavinimą ir mokslą? Tuomet reikėtų atvirai pasakyti visiems, kad pareigos, kylančios iš pilietybės lieka tik Lietuvoje gyvenantiems piliečiams, o svetur išvykusiems mes dovanojame tik teises. Tokia tad bus „dviejų greičių“ Lietuva. Bet nereikia savęs apgaudinėti. Šis politinis triukas su daugybine pilietybe yra skirtas nacionalinių valstybių suverenumui panaikinti, tam kad Lietuvos pilietybės turėjimas nebesaistytų mūsų visų su jokiomis pareigomis Lietuvai, kaip suvereniai valstybei.

Piliečiai turi telktis taikiam pasipriešinimui

Apibendrindamas pasakysiu, kad šiandien mūsų teisėtus lūkesčius kol kas saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios turinį jau keli metai nuosekliai „plauna“ jos dvasios aiškintojai. Tačiau šie lūkesčiai nenumaldomai tirpsta visų akyse. O tirpsta todėl, kad esame pasirengę laisva valia atiduoti savo teisę spręsti mūsų tautos ir valstybės likimą kitiems. Pasirengę, nes praradome nacionalinę savigarbą, susitaikėme su išsivaikščiojančios Lietuvos strategija, nebeturime valstybės ateities vizijos ir nebesaistome savęs su nepriklausomos suverenios Lietuvos valstybės ateitimi.

Tai milžiniškas akmuo, o gal ir vežimas lauko akmenų į mūsų inteligentijos daržą, kuri komformistiškai susigūžusi, bijodama neprarasti darbo vietų ar projektinių pajamų, stebi kas vyksta ir tyli, demagogams politkorektiška kalba tikrovę „vyniojant į vatą“.

Gelbsti viltis, kad didelių iššūkių istorijoje esame patyrę ne kartą. Grėsmės tautos egzistencijai akimirkomis žmonės nubusdavo ir susitelkdavo. Lemiamomis valandomis iškilūs Lietuvos žmonės – dvasininkai, rašytojai, mokslininkai, meno, kultūros darbuotojai, t.y. tikrasis intelektualinis elitas pakildavo, patraukdami paskui save kitus.

Visada laimėdavo meilė gimtajai kalbai, kultūrai ir Tėvynei, visada laimėdavo žmonių tikėjimas, valia ir ryžtas išsaugoti savastį. Todėl tikiu, kad ir šįkart mūsų meilė Lietuvai nugalės.

Konferencijos vaizdo įrašo ištrauka (V.Budniko ir R.Aušroto pranešimai):