Po vakar dienos žinios, kad į Anapilį išėjo Bronislovas Genzelis, viduje atsivėrė vidinė tuštuma, kuri nepalieka ir šiandien. Kaip ir 2015 m. išėjus Romualdui Ozolui, o prieš mėnesį Bronislavui Kuzmickui…
Išėjo vidurinio amžiaus Sąjūdžio pradininkų filosofų karta. Inteligentai, intelektualai. Ir visi trys tiesiog labai geri žmonės.
Visi trys atnešė dar į sovietų Lietuvą Vakarų pasaulio pasaulėžiūrą. Dirbo ties „Filosofijos istorijos chrestomatija“, kiekvienas rašė ir savo knygas. Kartu kūrė klubą „Istorija ir kultūra“, kuris buvo vienas iš tų, kuris atvedė į Sąjūdį. Kartu išrinkti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.
Kiekvienas iš jų padarė labai svarbius darbus Sąjūdžio veikloje. R. Ozolas: faktinis Sąjūdžio lyderis iki 1988 m. lapkričio ir pagrindinis ideologas, B. Kuzmickas: Sąjūdžio žmogus, išdrįsęs atskleisti mums, kas buvo Molotovo-Ribentropo paktas, B. Genzelis: Sąjūdžio žmogus, išmetęs Mitkiną, Kremliaus statytinį sovietų Lietuvoje ir pabaigęs visam su sovietų generalgubernatorių skyrimo praktika.
Šiai kartai būdinga tiesos paieška. Padorumas, atsakomybė už savo darbus bei žodžius, gilus, analitinis protas ir situacijos matymas. Be intrigų. Tai žmonės, kuriais galėjai pasitikėti.
Tiek Sąjūdžio metais, tiek po to atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje, kur atviras žodis, nepataikavimas nėra jau vertybė.
Visi trys buvo Nepriklausomybės Akto signatarai ir, kiek teko bendrauti, atrodo, kad nesijautė parlamente labai gerai tarp politiniuose žaidimuose įgudusių kolegų. Pabuvę parlamente, vis tiek liko labiau laisvais intelektualais, negu politinės, partinės sistemos mechanizmu.
Kaip ir nemažai daliai kitų sąjūdininkų (tikrųjų sąjūdininkų, kurie neužsiėmė intrigomis savųjų atžvilgiu ir kam Sąjūdis tai ne tik ženkliukas atlape ar sugalvota Sąjūdžio istorija), niekur nedingo siekis matyti Lietuvoje daugiau teisingumo.
Štai, kodėl jau Nepriklausomoje Lietuvoje ne kartą kritiškai skambėjo Broniaus Genzelio ir Romualdo Ozolo balsas, štai, kodėl jie buvo aktyvūs mūsų visuomenės gyvenime iki pat paskutiniųjų dienų.
Štai, kodėl 2012 m. Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas ir šių minčių autorius ėmė kovoti su valdžios savivale ir buvo patraukti į teismą jau Nepriklausomoje Lietuvoje, nors norėjo tik vieno: daugiau teisingumo. Bet toks natūralus trijų Sąjūdžio pradininkų ir juos remiančių žmonių noras susidūrė tada su visai kitu požiūriu į teisingumą iš mūsų valdžios.
Žvelgdamas į šių Sąjūdžio bendražygių filosofų veiklą, džiaugiausi, kad Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl signatarų rentos. Šiems signatarams galimybė gauti rentą sudarė galimybę būti aktyviems iki galo visuomeniniame gyvenime, rašyti knygas, ką vargu, ar gali be didesnių rūpesčių ramiai daryti Lietuvoje žmogus, turintis įprotį sakyti tiesą apie tai, ką mato.
Todėl, kaip iki pat išėjimo į Anapilį buvo visur labai daug visuomeniniame gyvenime Romualdo Ozolo, taip iki pat beveik paskutinių dienų buvo daug viešojoje erdvėje, kai tik reikėjo išsakyti iki galo principingą poziciją, Bronislavo Genzelio. Aktyviai nuomonę reiškė ir Bronislavas Kuzmickas. O mums, jaunesnės kartos Sąjūdžio kūrėjams buvo gera ir toliau jausti jų petį, žinoti, kad jie yra čia pat.
Visa tai nereiškia, kad paskutiniais jų gyvenimo metais nuolat kontaktavome. Bet gera buvo žinoti, kad jie yra. Kad bet kada gali paskambinti, susitikti ir pats sulaukti skambučio. Kai jie visi trys išėjo, jaučiu kiek daug neteko ne tik valstybė. Matyt, ir kiekvienas iš mūsų gyvenime.
Štai, kodėl pirmą dieną, kai liūdna žinia tik pasiekė, nieko nesinorėjo nei rašyti, nei kalbėti. Štai, kodėl atsivėrė ta tuštuma, kuri yra iki šiol. Štai, kodėl parašyti norisi šiek tiek daugiau, nei faktų konstatavimą. Žmogiškas ryšys buvo ne mažiau svarbus, nei bendras mūsų laisvės siekis.
Galiu tik pasidžiaugti, kad šiais metais, artėjant Sąjūdžio 35-mečio minėjimui, susitikome pasikalbėti Bronislovo Genzelio bute ir, kad gimė mintis padaryti bendrą nuotrauką. Nemažiau džiaugiuosi, kad gimė mintis susitikti dviem ir Bronislavo Kuzmicko bute. Ir vėlgi, gimė mintis padaryti nuotrauką.
Susitikome prieš pat mirtį ir su Romualdu Ozolu. Jo palatoje Santariškėse. Daug kalbėjome apie viską. Bet nuotraukos nėra… Liko atmintyje tik ta pokalbio atmosfera ir Romualdo Ozolo veidas.
Ir mintis: kiek daug apie viską galėjome dar pakalbėti. Bet mirtis negailestinga…
Apgailestauju tik, jog po mirties mes, Sąjūdžio bendražygiai ir pradininkai, negalėsime būti greta. Įstatymai mūsų ne tik gyvenime Nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir amžino poilsio vietoje padalino mus į dvi grupes: tiesiog Sąjūdžio pradininkus ir Sąjūdžio pradininkus signatarus. Bet atmintyje greta.
Daug Sąjūdžio laikų nuotraukų esu išdalinęs. Pasilikau tik keletą. Todėl šį kartą, kai kalbu apie išėjusį į Anapilį Bronislovą Genzelį ir nejučia bendrai prisimenant tą Sąjūdžio vidurinės kartos pradininkų filosofų intelektualų branduolį, bendram prisiminimui įdedu nuotraukas iš mūsų paskutinių susitikimų ir iš to, kaip drauge siekėme ieškoti teisingumo. Vardan Lietuvos teisinės demokratinės valstybės. Nuotraukos iš teismo salės, ir Seimo spaudos konferencijų salės.
Netektis kiekvienam iš mūsų yra labai didelė. Labai didelė netektis ir mūsų valstybei. Bet skaudžiausia šiomis dienomis yra Bronislavo Genzelio šeimos nariams. Todėl gili užuojauta žmonai Mėnulei ir visiems artimiesiems.
