Reikalaujama atlikti tyrimą dėl Seimo pirmininkės V. Čmilytės – Nielsen siūlomos Pertvarkos koncepcijos ir nušalinti nuo valstybės valdymo teistus juridinius asmenis

ATVIRAS LAIŠKAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO IR PARTIJOS „LIBERALŲ SĄJŪDIS“ PIRMININKĖS VIKTORIJOS ČMILYTĖS – NIELSEN

PERTVARKŲ

(Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio kreipimasis į šalies vadovus Dėl V.Čmilytės-Nielsen pertvarkos iniciatyvos)

2023-11-20 Lietuvos visuomenei tapo žinoma, kad Lietuvos Respublikos Seime įregistruota parlamentui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų pertvarkos koncepcija (toliau- Pertvarkos koncepcija), pagal kurią (i) siūloma išformuoti Lietuvos švietimo tarybą ir jos funkcijas perduoti kitiems, panašią veiklą vykdantiems subjektams, o (ii) Valstybinę kultūros paveldo komisiją, Etninės kultūros globos tarybą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Nacionalinę sveikatos tarybą ir Nacionalinę šeimos tarybą planuojama sujungti į Nacionalinę gerovės agentūrą. Numatyta, kad Nacionalinei gerovės agentūrai vadovaus profesionalus vadybininkas- įstaigos vadovas, į pareigas atrenkamas konkurso būdu Valstybės tarnybos įstatymo pagrindais.

Tokią Pertvarkos koncepciją parengė Lietuvos Respublikos Seimo ir partijos „Liberalų sąjūdis“, turinčios 2020-2024 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seime tik 13 mandatų iš 141, pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen.

Su tokiu pirmininkės V. Čmilytės – Nielsen siūlymu sutikti negalima dėl visos eilės priežasčių ir jį būtina kuo skubiau stabdyti, kaip vieną grubiausių pasikėsinimų į Lietuvos valstybėje Nepriklausomybės atgavimo metu įtvirtintus demokratijos principus.

Pirma, pirmininkė V. Čmilytės – Nielsen naikintinų institucijų veiklos analizių, neva, parodančių, kad „ekspertinei-patariamajai veiklai jos skiria mažiausiai laiko ir išteklių, o koncentruojasi į privalomų taisyklių nustatymą, visuomenės švietimą ir informavimą, mokslinius tyrimus, dubliuoja kitų institucijų funkcijas“, nepateikė. Tai yra, jokių objektyviai apčiuopiamų analizių pirmininkė V. Čmilytės – Nielsen viešai neįvardino ir su jomis nesupažindino visuomenės, nei kaip Lietuvos Respublikos Seimo, nei kaip neskaitlingos partijos Lietuvos Seime pirmininkė. Tokių analizių nepavyko rasti ir viešai visuomenei prieinamuose šaltiniuose. Niekuo nepagrįstus teiginius pirmininkė, kaip įprasta, bejausmiu veidu pagrindė bevertėmis politinėmis deklaracijomis.

Pirmininkės teiginiai, kad jos siūlomos naikinti institucijos yra neefektyvios ir kad visuomenės nepasitiki jomis, neatitinka tikrovės, nes yra priešingai- visuomenė pasitiki šiomis institucijomis, kurių naikinimu suinteresuoti gali būti tik interesų grupių įtakojami nesąžiningi politikai.

Pavyzdžiui, visuomenė, akivaizdžiai demonstruodama pasitikėjimą Valstybine kultūros paveldo komisija, siūlo atstatyti jai nuo 1997 m. turėtus, bet vėliau- 2004 m. politikų apribotus įgaliojimus vykdyti valstybės ir savivaldybės institucijų įgyvendinamų kultūros paveldo saugojimo ir tvaraus naudojimo kontrolę.

Pagal pirmininkė V. Čmilytės – Nielsen logiką skubiai reikėtų naikinti patį Lietuvos Respublikos Seimą, nes 2023 metų vasario mėnesį Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis „mažiausią gyventojų pasitikėjimą turi būtent parlamentas – juo pasitiki vos 20 proc. apklausos dalyvių“.  Ir tai yra ne iš oro šaukštu pakabintos pirmininkės nuojautos, o jos asmeniškai vadovaujamos institucijos vertinimo (nuvertinimo) faktas.

Antra, akivaizdu, kad siūlymas į vieną Nacionalinę gerovės agentūrą sujungti visiškai skirtingas institucijas- Valstybinę kultūros paveldo komisiją, Etninės kultūros globos tarybą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Nacionalinę sveikatos tarybą ir Nacionalinę šeimos tarybą primena okupacinių valdžių įvykdytas Nepriklausomos Lietuvos organizacijų deformacijas, siekiant sunaikinti pilietinės visuomenės pagrindus. Tai okupantams pavyko, pavyzdžiui, 1940 m. rugpjūtį SSRS valdžia dar 1927 m. įsteigtą Lietuvos Respublikos pieno perdirbimo įmonių asociaciją „Pienocentrą” nacionalizavo ir sugebėjo paversti „Mėsos ir pieno liaudies komisariato įmone.“ Kurį laiką taip optimizuotas naujadaras „Pienocentras” vardu veikė iki 1948 m., o vėliau buvo sėkmingai sunaikintas. V. Čmilytės – Nielsen pertvarkos absurdiškumas labai koreliuoja su SSRS laikų praktika, nes taip, kaip mėsininkystė nedera su pienininkyste, taip ir kultūros paveldo saugojimas nedera su sveikatos gerinimo ar šeimos gausinimo priemonėmis.

Trečia, manytina, kad ir pačiai Lietuvos Respublikos Seimo ir partijos „Liberalų sąjūdis“ pirmininkei V. Čmilytės – Nielsen jos siūlymas- Pertvarkos koncepcija turėtų atrodyti akivaizdžiai nepagrįsta ir absurdiška, tačiau, nepaisant to, tokį siūlymą ji pateikė ir ištransliavo visuomenei. Kyla klausimas, ko iš tiesų yra siekiama?

Tai, kad siekiama ne valstybės ir ne visuomenės gerovės interesų patvirtina faktas, kad savo siūlymą pirmininkė V. Čmilytės – Nielsen pateikė ad hok, tai yra be išankstinio planavimo, nes dėl savo revoliucinio pasiūlymo nesikonsultavo nei su visuomene, nei su pačiomis institucijomis. Tai patvirtino ji pati viešai pristatydama Pertvarkos koncepciją.

Darytina prielaida, kad pirmininkė V. Čmilytės – Nielsen tam pasiryžo dėl siaurų politinių partijos tikslų. Galimai tokiu būdu ruošiama dar viena šilta vietelė „universaliam“ vadybininkui, mistiškai gebėsiančiam aprėpti dešimtmečiais neįveikiamas probleminis Lietuvos sveikatos, šeimos, kultūros paveldo ir etc. sritis, nes tokių „specialistų“, kalvėje- visuomenės pasitikėjimą praradusiame Lietuvos Respublikos Seimas, susidarys nemažas pasirinkimas, visuomenei nubalsavus naujuosiuose rinkimuose 2004 m.

Bet svarbiausias tokios neplanuotos pertvarkos tikslas labiausiai panašėja į tikslingą pilietinės galios Lietuvoje silpninimo priemonę, siekiant eliminuoti visuomenę iš realių sprendimų priėmimo procesų. Tokiu būdu pasikėsinta ne tik susilpninti demokratinius procesus Lietuvoje, bet ir neleistinai asmeniškai inicijuojama netikėta pertvarka tuo metu, kai Europoje vyksta karas.

Tai, kad visuomenės tiesioginės demokratijos įtaka susilpnės, vėlgi parodo Valstybinės kultūros paveldo komisijos atvejis. Į šią komisiją narius skiria ne tik Lietuvos Respublikos Seimas (4 nariai), Vyriausybė (4 nariai) ir Prezidentas (2 nariai), bet 2 narius išsirenka ir deleguoja į asociacijas susitelkusi profesinė visuomenė. Kokią įtaką šie du atstovai beturės V. Čmilytės – Nielsen kuriamoje Nacionalinėje gerovės agentūroje nesunku nuspėti- jų gali apskritai nelikti, arba jiems bus pavesta spręsti visus „gerovės“ klausimus, kuruose jie nebus kvalifikuoti, todėl atliks tik statistų vaidmenį. Ar gali menotyros, dailės ar archeologijos specialistai kvalifikuotai nagrinėti sveikatos apsaugos, šeimos planavimo, migracijos valdymo ir etc. klausimus?

Akivaizdu, kad ne, tačiau ar kitu atveju- kultūros paveldo, esančiu vienu iš Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų, klausimais galės kvalifikuotai pasisakyti autoritetingi urologai ar chirurgai? Akivaizdu, kad ne. Taigi, kokią realią funkciją Nacionalinei gerovės agentūrai suplanavo pirmininkė V. Čmilytė – Nielsen, kokios rūšies „demokratiją“ ruošiasi mums prastumti neskaitlingos partijos vadovė, nesunku nuspėti.

Ketvirta, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmininkės V. Čmilytė – Nielsen siūloma pertvarka akivaizdžiai koreliuoja su šios partijos deleguoto nario į Kultūros ministrus sistemingai keliama įtampa dėl Konstitucijos 14 str. nuostatos. Tai, kad Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba nėra tuščia deklaracija ir jos statuso užtikrinimui Nepriklausomybės pradžioje- 1995 buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas ir įstatymo tikslams pasiekti įsteigtos būtinos institucijos.

Deja, liberalas, Kultūros ministras Simonas Kairys per jam priskirtų institucijų darbuotojų menkinimą nebesibodi viešai abejoti ir dėl pačios valstybinės kalbos svarbos šiuolaikiniame pasaulyje: „Laikas, kalbant apie žmones, kurie dirba su šiuo klausimu, truputėlį atsižvelgti į laikmetį, kad suvoktume iššūkius ir visus tuos dalykus, kurie atsitinka dabar, o ne gyventume tuo, kas buvo kurta prieš 20–30 metų. Kai gimė Valstybinės kalbos įstatymas, viešajame sektoriuje turbūt net kompiuterių dar nebuvo. Gyvenimas yra stipriai pasikeitęs“.

Pradžiai priminsime, kad John‘as Blankenbaker‘is pirmąjį kompiuterį „Kenbak-1“ sukūrė 1971 m., o Lietuvos Respublikos konstitucija piliečių priimta 1992-10-25 referendume. Tai yra, lietuvių kalba valstybinės kalbos statusą gavo ir netrukus tokį statusą užtikrinančias institucijas sukūrė visuomenės kompiuterizacijai gerokai įsibėgėjus. Todėl valstybinės lietuvių kalbos statuso ir jos užtikrinimo priemonių menkinti ar silpninti neturi teisės nei liberalių politikų istorijos nežinojimas, nei globalistinės nuotaikos, nei priešiškų valstybių hibridiniai ar tiesioginiai karo veiksmai.

Lietuvos valstybei esant arčiausiais karo neatsakingas siūlymas panaikinti daugelį demokratinių institucijų, tame tarpe ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, o vietoje jų įkurti mistinę Nacionalinę gerovės agentūrą turi būti įvertinta su ypatingu dėmesingumu ir atsakingumu, kadangi tai prieštarauja nuo Nepriklausomybės pradžios priimtiems įstatymams ir poįstatyminiams aktams ir labai panašėja į visuomenės ir valstybės atsparumo išorės pavojams silpninimo iniciatyvas.

Pažymime, kad Senamiesčio–Žvėryno (Nr.1) apygardos rinkėjai nėra įgalioję savo atstovo – 2020-2024 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo nario- Lietuvos Respublikos Seimo ir partijos „Liberalų sąjūdis“ pirmininkės V. Čmilytės – Nielsen naikinti valstybės institucijų ir steigti naujų, apie tokias idėjas apygardos rinkėjams ji pati niekad nėra prasitarusi.

Penkta, 2023 m. Lietuvos Apeliacinis teismas nuteisė partijas „Liberalų sąjūdis“ ir „Darbo partiją“ korupcinėje byloje ir skyrė joms į valstybės biudžetą sumokėti šimtatūkstantines baudas. Teismo nuosprendis yra įsigaliojęs ir turi būti vykdomas, nes Liberalų sąjūdžio valdybos sprendimas skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nuosprendį, kuriuo partija nuteista dėl kyšininkavimo, prekybos poveikiu ir piktnaudžiavimo, jo nepanaikina.

Pažymėtina, kad pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen žurnalistams ta proga yra pareiškusi, kad valdyba „priėmė sprendimus dėl kasacinio skundo teikimo ir taip pat įgaliojome advokatą kreiptis su prašymu leisti pailginti terminą išmokėjimo tos baudos.“ Tai yra, pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen akivaizdžiai pademonstravo, kad jai Lietuvos Respublikos biudžeto problemos nerūpi, kai visuomenė siekia atgauti iš jos vadovaujamos partijos „Liberalų sąjūdis“ 377 tūkst. eurų baudą, o valstybės biudžeto lėšų trukumą bando padengti valstybės funkcijas atsakingai ir efektyviais įgyvendinančių komisijų ir tarybų veiklos būtinosiomis išlaidomis.

Šis pavyzdys rodo V. Čmilytė-Nielsen asmeninį suinteresuotumą, o ne visuomenės naudos siekimą. Klausimai „Ar gali valstybę valdyti (būti valdančiosios koalicijos dalimi) už korupcinius nusikaltimus nuteista partija? Liberalų sąjūdžio pirmininkė yra Seimo pirmininkė, o Liberalų sąjūdžio valdybos nariai – ministrai.

Ar už korupcinį nusikaltimą nuteistas Seimo narys gali eiti Seimo nario pareigas, ar gali balsuoti Seime įvairiais klausimais, pavyzdžiui, skiriant teisėjus ar Generalinį prokurorą?“ šiandien tapo ypač aktualiais ir būtina imtis priemonių, kad atsakymus į juos pateiktų ne hibridinio karo priemonių Lietuvoje planuotojai ir jų įgyvendintojai, bet pati Lietuvos visuomenė.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, prašome atlikti išsamų Lietuvos Respublikos Seimo ir partijos „Liberalų sąjūdis“ pirmininkės V. Čmilytės – Nielsen siūlomos Pertvarkos koncepcijos iniciatyvos ir galimų užsakovų nustatymo tyrimą, užkardyti pirmininkės planuojamus piliečių dalyvavimo demokratijos procesuose ribojimus, o teistus juridinius asmenis nušalinti nuo valstybės valdymo.