Jaučiuosi esantis vienas iš tų, kuris ir iš profesijos, ir iš pašaukimo tampriai susijęs su viešu gimtosios kalbos vartojimu ir jos šiandiene būsena globaliame anglofonizuotame pasaulyje. Todėl ir nuolat įsiplieskiantys ginčiai tarp konservatyvią poziciją saugančių kalbininkų ir leftistinį-liberalinį požiūrį į lietuvių kalbą turinčių specialistų nepalieka abejingo.
Būtų kvaila ginčytis, neigiant, kad gyvenimo realijos keičia kalbą. Neišvengiamai keičia. Su išnykstančiais objektais, reiškiniais juos įvardijančios sąvokos pasitraukia iš mūsų vartosenos ir atgula į akademinį žodyną: „lajus“, „balana“, „ienos“, „žagrė“, „pavalkai“, „kamanos“, „gelumbė“, „triacetatas“, „krimplinas“, „štapelis“ – ir tūkstančiai kitų tampa iš esmės nebeveikiančia archyvine mūsų kultūros paveldo dalimi… Netgi palyginti neseniai atsiradęs „faksas“ taip pat jau beveik išnykęs iš gyvos vartosenos. Jų vietą užima „failai“, „gūglas“, „feisbukas“, „instagramas“, „jutūbas“… Kad trisdešimtmečių ar jaunesnių karta perskaitytų ir suprastų Žemaitės, Vaižganto ar net Juozo Baltušio tekstus ir nesukluptų ties kai kuria leksika, frazeologija ar stilistinėmis figūromis, žūtbūt jau reikia aiškinamųjų komentarų. Todėl nesistebiu, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, leisdamas įvairių žanrų lietuvių liaudies pasakas, beje, pasakiškai gražiai iliustruojamas dailininko Mariaus Jonučio, neišvengiamai jas turi adaptuoti ir priderinti prie dabartinės kalbos vartosenos – ir tai labai gabiai daro redaktorė ir rašytoja Danutė Kalinauskaitė.
Aš už tai, kad lietuvių kalboje būtų kuo daugiau lietuvių kalbos žodžių ir kad Lietuvoje būtų daugiau Lietuvos.
Žodį grėsmingai nukariauja vaizdas ir simbolis, mūsų kalba (ne tik lietuvių – kalba, kaip fenomenas, apskritai) minimalėja, regis, jau galime apsieiti su trim tūkstančiais žodžių, o gal ir mažiau. 32 lietuvių kalbos ir, tarkime, 26 prancūzų kalbos abėcėlės raidės mus įkinko į darbą – kaip kokios plytos statybininką. Ir vis dėlto renkuosi – rezistenciją: aš už tai, kad lietuvių kalboje būtų kuo daugiau lietuvių kalbos žodžių ir kad Lietuvoje būtų daugiau Lietuvos. Aš už tai, kad prancūzų kalboje būtų kuo daugiau prancūzų kalbos žodžių, o Prancūzijoje – daugiau Prancūzijos. Juk ne tam tūkstantmečiais formavosi tautų kalbos, o su jomis ir atskiros kultūros, kad štai kompiuterinių simbolių eroje joms leistume nuskursti. Tie žodžiai gali būti tarptautiniai, per amžius ėję ir atėję iš lotynų kalbos, tačiau savo reikšmėmis susiję su lietuvių kultūra ir gyvensena. Ar reikalingi mūsų kalbos sargybiniai, inspektoriai ir komisarai? Atsakysiu – taip, jie būtini, tačiau kūrybiškai mąstantys ir kūrybiškai veikiantys. Būtini, nepaisant to, kad bendrinė lietuvių kalba suformuota sūduvių dialekto pagrindu – ir čia patriotiškai galėčiau piktintis, o kodėl ne aukštaičių? Būtini, kaip būtini kultūros paveldo saugotojai, atsakingi už tai, kad barokinis Vilniaus senamiestis nepavirstų dangoraižiniais stiklainiais. Kūrybiškai mąstantys – kad nenutiktų kaip kadaise, kai, neradęs žodyne tarptautinio žodžio „parfumeris“, poniai Smetonienei siūliau nedelsiant įvesti, nes poreikis jį vartoti labai didelis, tačiau šio žodžio ir po šiai dienai Tarptautinių žodžių žodyne nėra. O jei nėra, vadinasi, nusikaltimas jį vartoti. Sako, geriau rašyti „kvepalininkas“, „kvepintojas“, „parfumuotojas“, „kvepalų gamintojas“. Tiesiog baisu girdėti tokį siūlymą, kai neįsigilinama nei į žodžio prasmę, nei į jo vartojimo lauką. Panašių pavyzdžių tūkstančiai: jei nėra žodyne, šiukštu bau, nusikaltimas vartoti. „Influenceris“ ar „nuomonės formuotojas“? Palikčiau abu kaip absoliučius sinonimus, nes pirmasis ateina per lotynus iš italų: influencà [it. influenza – įtaka, įtekėjimas], o antrajam teikčiau pirmenybę, kaip lietuviškam dariniui. Pavieniai atvejai, kai kalbininkų siūlomi naujadarai organiškai prigyja, kaip, tarkime, „afterparty“ pakeitusios „dūzgės“ ar „podcast“ – „tinklalaidė“. Tačiau „ok“ sakome po šimtą kartų per dieną. O prancūzai vis dar išsaugojo savąjį „d’accord“. Jie ir keikiasi prancūziškai: užuot riebiai kirtę „fuck“, išdainuoja: „merde“, „salope“, „putain“… O štai garsi lietuvių rašytoja Kristina Sabaliauskaitė per savo knygos pristatymą kelių šimtų žmonių auditorijai bent porą kartų ištaria „nenoriu spoilinti“, užuot – „neatskleisiu turinio“, „neužbėgsiu įvykiams už akių“ ir pan. Dar paradoksaliau: mano mėgstamos tinklalaidės „Neredaguota“ pašnekovas antropologas Bernaras Ivanovas teigia, kad jį „biesina“, kai paauglys sūnus namuose vis dažniau lietuvišką leksiką keičia anglosaksiška, tačiau ir pats pašnekovas daugiau nei dešimt kartų beveik dvi valandas trukusioje laidoje įnirtingai, pasimėgaudamas pasišvaisto anglicizmais.
Prancūzijos kardinolas ir įtakingas valstybės veikėjas A. J. du Plessis de Richelieu buvo labai įžvalgus politikas ir savo tautos kultūros puoselėtojas, įsteigęs Prancūzų akademiją (L’Académie française). Ši institucija atsirado 1635-aisiais Paryžiuje. Tais pačiais metais dokumentu Prancūzų akademijos įsteigimą patvirtino Prancūzijos karalius Liudvikas XIII, o 1637 m. – parlamentas. Iš pradžių posėdžiai vyko pas vieną iš Prancūzų akademijos narių, nuo 1672 m. buveinė buvo Luvre. 1793 m. Konvento nutarimu Prancūzų akademija uždaryta. 1795 m. įsteigtas Nacionalinis mokslų ir menų institutas (nuo 1816 m. Prancūzijos institutas), nuo 1803 m. Napoleono I nutarimu apėmė Prancūzų kalbos ir literatūros skyrių. 1816 m. šis skyrius tapo autonomiškas ir pavadintas Prancūzų akademija. Jos tikslas – tirti prancūzų kalbą ir literatūrą, rūpintis šnekamosios ir literatūrinės prancūzų kalbos norminimu. Prancūzų akademija turi iki gyvos galvos išrinktų 40 narių, vadinamųjų nemirtingųjų (les immortels). Nariais gali būti Prancūzijos ir kitų šalių poetai, romanistai, filosofai, istorikai, medikai, etnologai, meno kritikai, mokslininkai, kariškiai, teatro, valstybės ir Bažnyčios atstovai, kurie yra nusipelnę puoselėdami prancūzų kalbą. Kasmet ši institucija teikia apie 60 premijų, viena jų – Didžioji literatūros premija (Grand Prix du roman de l’Académie Française, įsteigta 1911; šįmet ja apdovanota rašytoja Dominique Barbéris už romaną „Une façon d’aimer“ – „Vienas meilės būdas“; leidykla „Gallimard“), stipendijas mokiniams ir studentams.
Iš šio maišto matyti išgyvenami įvairūs mažystės ir nevisavertiškumo kompleksai – tiek dėl savo kalbos, kultūros, tiek galbūt ir dėl savo tautinės tapatybės.
O Lietuvoje? Šiandien prieš bendrinės kalbos norminimą pasisakantys leftistinio-liberalinio sparno inteligentai siūlo kalbai tekėti laisvai, kaip ją valdo pats gyvenimas. Kova su konservatyviais jos saugotojais primena kompleksuoto įžeisto vaiko kaprizus ar pirmūno studento, uoliai vykdžiusio profesorių reikalavimus, o kai tie reikalavimai „užkniso“, tada tas studentas pradėjo maištauti. O iš šio maišto matyti išgyvenami įvairūs mažystės ir nevisavertiškumo kompleksai – tiek dėl savo kalbos, kultūros, tiek galbūt ir dėl savo tautinės tapatybės. Užguitos, kažkada okupuotos mažos šalies žmogui dažnai kyla tas kompleksas – bodėtis tuo, kas ne trendy, beauty, cool – ir gimsta noras susiniveliuoti su anglakalbiu pasauliu ir jame asimiliuotis – taip galbūt saugiau, paprasčiau – būti X piliečiu. Bendrinės kalbos norminimą prilyginanti sovietiniams draudimams ir suvaržymams ponia Vaicekauskienė su savo nusiliberalizavusia aplinka tiesiog pataikauja anglofonizacijos tendencijoms ir mėgina būti hipsteriškai jaunatviška savo studentų ar kitos jaunesnių žmonių auditorijos akivaizdoje. Teiginys, esą kalbą turi laisvai formuoti visuomenė, o ne kalba pastarąją, teisingas tik iš dalies. Taip, kalba, įskaitant žargonus ir slengą, yra neatsiejama nuo gyvenimo, tačiau viešoji kalba ir raštas yra tam tikra kultūrinė pastanga. O be pastangos kalba ir kultūra linkusios skursti ir nykti.
