Ką gi, vėl į aktualijas grįžta Nacionalinio stadiono statybos klausimai. Kadangi taip vadinamas koncesininkas pareikalavo, kad jam prie statybų sąmatos būtų pridėta dar, kaip neoficialūs šaltiniai mini, apie 40 mln. Eur, o kol tas nebus padaryta, jis stabdo darbus ir, jei negaus papildomų pinigų, iš viso nieko nebedarys. Nes, suprask, force majeure dėl karo Ukrainoje bei dėl Covid pandemijos. O vakar LRT radijo laidoje Vilniaus m. sav. administracijos direktorius A. Bužinskas mušėsi į krūtinę, kaip tokiam koncesininko prašymui reikėtų pritarti. Dėl force majeure – irgi.
Tai, kadangi TS-LKD partija bei jos politikai visus rinkėjus laiko, švelniai tariant, kvailiais, ir dėl to jokios bėdos nemato, pradėti reikėtų nuo to, kas yra tas force majeure. Force majeure yra nenugalimos jėgos aplinkybės, kurių šalis negalėjo numatyti ir negali valdyti, ir kurios sutarties įvykdymą daro objektyviai neįmanomu. Karas vyksta Ukrainoje ir jau beveik du metus, COVID pandemija jau senai baigėsi, o taip vadinamas koncesininkas va dabar, praėjus pusantrų metų po sutarties pradžios, atsibudo ir sako, kad žiūrėkit, taigi ten force majeure, duokit man dar 40 mln.
Visų antra, norėčiau, kad (ne)labai gerbiami TS-LKD politikai, besimušantys į krūtinę dėl poreikio „indeksuoti kainą“, neva, dėl force majeure aplinkybių, paaiškintų visuomenei, kurios pinigus ketina toliau taškyti, kaip ir kokiu būdu karas Ukrainoje bei prieš 2 metus pasibaigusi Covid pandemija dabar daro stadiono statybas objektyviai neįmanomomis? Taigi pats taip vadinamas koncesininkas sako, kad duokit mums daugiau pinigų ir pastatysim kaip uogą. Tai jei klausimas tik piniguose, tai kur čia tas objektyvus negalėjimas pastatyti stadiono?
Visų antra, kodėl aš visada vartoju terminą „taip vadinamas koncesininkas“. Todėl, jei tai būtų tikras koncesininkas, mums, visuomenei, apskritai neturėtų būti įdomu, kiek koncesininkui kainuoja to stadiono su visais priedais statybos. Čia yra būtent koncesininko problemos bei jo rizika. Remiantis Koncesijų įstatymo 3 str. 10 d., koncesija yra tada, kai koncesininkas prisiima visas ar didžiąją dalį rizikų.
Paaiškinsiu paprastai, kaip turėtų atrodyti tos Nacionalinio stadiono statybos, jei tai būtų normali koncesija. Mes koncesininkui duodame žemės sklypą, įrengiam ten privažiavimus kažkokius, kurių reikia, duodam koncesininkui kažkokias garantijas dėl stadiono užimtumo, iš serijos, kad ten žais ir stadioną nuomosis Vilniaus futbolo komanda, kad nuomosimės prie to stadiono įrengtus darželius, mokyklas, bibliotekas, muziejus ir ko tik ten nebus prirengta. Tada koncesininkas išimtinai savo lėšomis ir savo rizika per koncesijos sutarties nustatytą terminą pastato stadioną su visais priedais ir pradeda visą tą kompleksą eksploatuoti kaip savo koncesijos sutarties nustatytą terminą, tarkime, 25 metus. Eksploatuoja tą stadioną su priedais, gauna atitinkamas pajamas, iš kurių atsiima savo investicijas bei gauna pelną. Praėjus 25 metams, sutartis baigiasi ir stadionas pereina Vilniaus m. sav. nuosavybėn. Va čia būtų normali koncesija.
O va tai, kas yra šiuo atveju, tai aš net nežinau, kaip tą reikėtų tinkamai pavadinti, bet tai koncesija nėra. Beje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo metu, kai buvo pasirašinėjama ši taip vadinama koncesijos sutartis, pas Tapiną buvo surengta laida, kurioje taip vadinamo koncesininko partneris Šarūnas Stepukonis, atsakingas už šią statybą (tas pats, kuris dabar yra atleistas iš pareigų ir dėl kurio veiksmų vyksta ikiteisminis tyrimas) tikino, kad statybos kaštų pasikeitimo riziką ima ant savęs Baltcap, t. y. koncesininkas. Tai kur šios rizikos prisiėmimas?
Žiūrėkit, jei (ne)labai gerbiami TS-LKD partijos atstovai, t. y. Vilniaus meras V. Benkunskas ir administracijos direktorius A. Bužinskas tikrai atstovautų visuomenės bei rinkėjų interesus, jų veikimo modelis esamoje situacijoje turėtų būti paprastas: va, yra mūsų sutartis, va, yra mūsų prisiimti įsipareigojimai, yra jūsų prisiimti įsipareigojimai. Tai galit daryti ką tik tais norite, bet jei stadionas su visais priedais nestovės baigtas 2025 metais, kaip tą numato sutartis, mokėsite baudas, netesybas ir atlyginsite visą kitą žalą, kurios nepadengia sutartyje numatytos baudos ir netesybos. Taškas.
O ką dabar daro (ne)labai gerbiami Benkunskas su Bužinsku? Ogi laksto per laidas ir bando kvailinti mokesčių mokėtojus, kad jo, privalu Baltcapui „primesti“ tiek, kiek jis prašo papildomai, nes žinot, karas vyksta, Covid pandemija buvo. Beje, Baltcapas prašo, kad jam prie stadiono statybų, neoficialiais duomenimis, būtų primesta panašiai tiek, už kiek Kaunas visą stadioną pasistatė. Kuris jau senai stovi ir veikia.
Tai kodėl šie politikai taip daro? O va paskaitykit nuosprendį politinės korupcijos byloje. Labai daug ką sužinosit apie tai, kaip vyksta reikalai Lietuvoje. Aš tą nuosprendį skaičiau net labai atidžiai. Ir žinau, kad prie to stadiono klausimo veikia tie patys politikai, kurie aprašyti ir nuosprendyje. Pvz., ar žinote, kad nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad tuometinis meras Šimašius, byloje kaip liudytojas duodamas parodymus teismui, teismui melavo? Ar žinote, kad teismas konstatavo, jog Šimašius veikė pagal korupcinį MG Baltic pageidavimą, kuris buvo perduotas per E. Masiulį? Kieno politine valia ta koncesijos sutartis dėl stadiono buvo sudaryta? Šimašiaus. Tai kodėl kažkas mano, kad čia dabar kažkas turėtų būti kitaip?
…
Beje, kad galutinai būtų paneigti mokesčių mokėtojų sąskaita pasipinigauti susiruošusių tariamų koncesininkų Baltcap bei jiems talkinančių Vilniaus mero bei administracijos direktoriaus teiginiai apie tariamą force majeure, pateikiu nuorodą į savo paties prieš 14 metų rašytą straipsnį į teisės mokslo žurnalą apie tai, kas tai per daiktas yra tas force majeure. Kurį perskaitę pamatysit, kad tai, kas dabar yra bandoma pritempti prie force majeure, net arti jos nestovėjo.
