„Iki šiol Seimo pirmininkė su savo bendraminčiais uoliai triūsė įvairiuose 1990 m. Kovo 11-ąją atkurto lietuviškojo valstybingumo ardymo baruose. Grąžino į šalies viešąją erdvę ir faktiškai valstybiniu lygmeniu įteisino Kremliuje sukonstruotą ir per visą okupacijos laikotarpį skleistą bei atkakliai tęsiamą stalininę ir putinišką Lietuvos laisvės kovų juodinimo ir šmeižimo tradiciją. Priešinosi lietuviškąjį valstybingumą įprasminančių ir įamžinančių paminklų bei ženklų kūrimui ir statymui. Entuziastingai pritarė lietuviško raidyno darkymui ir visoms inciatyvoms panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą. Ieškojo bet kokių dingsčių siaurinti lietuvių kalbos viešojo vartojimo erdvę ir vėl paversti ją buitine virtuvinio bendravimo šnekta. Gulė kryžiumi, kad į Lietuvą suplūstų kuo daugiau nacionaliniam saugumui grėsmę keliančių apsišaukėlių A. Lukašenkos priešininkų ir tariamų V. Putino vykdomo karo smerkėjų.
Šiai draugijai kažkodėl labai reikia, kad šalyje atsirastų didžiulis lietuviškai nemokančių ir valstybei priešiškų „rusų pasaulio“ pasiuntinių segmentas. Gausi penktoji hibridinio karo kolona, pasiruošusi atėjus valandai X įgyvendinti „lietuviškąjį“ ORDLO scenarijų, ujo ir persekiojo Lietuvių kalbos inspekcijos viršininką A. Valotką tik už tai, kad šis, vykdydamas savo tarnybines pareigas, neleidžia vėl žymėti kadaise Lenkijos užgrobto Pietryčių Lietuvos krašto ribų vietovardžių užrašais okupavusios valstybės kalba. Užrašais, skirtais įamžinti ir legitimuoti šių žemių aneksijos faktą ir „priminti“ vietos gyventojams, kad jie tik laikinai yra Lietuvos piliečiai, ir palaikyti jų norą „grįžti“ į kraštą atplėšusios valstybės glėbį.
V. Čmilytės-Nielsen pasiūlytoji koncepcija tik užbaigia ir apvainikuoja šių antilietuviškų „žygdarbių“ virtinę. Pagrindinė koncepcijos mintis ir ja siunčiama žinia yra absoliučiai aiški: Lietuvos valstybei yra nesvarbi ir visiškai nereikalinga lietuvių kalba ir kultūra. Sumanytos institucijų pertvarkos politinė prasmė ir praktiniai padariniai yra akivaizdūs: Lietuvos valstybė atsisako misijos ir pareigos savo kompetencijos ribose saugoti, globoti ir puoselėti ją sukūrusios lietuvių tautos kalbą ir kultūrą. Rūpestis jų būkle ir pačiu išlikimu nuo šiol jau oficialiai skelbiamas esąs grynai privatus tuo suinteresuotų asmenų reikalas. Valstybei nusiplovus rankas, lietuvių kalbos ir kultūros plėtra atiduodama chaotiško ir aklo „savireguliacijos proceso“ malonei.“
Čia viską teisingai apibūdina prof. Vytautas Radžvilas savo naujame straipsnyje DELFI. Taip pat jis pagrįstai klausia, koks Čmilytės santykis su Lietuvos valstybe, jos pagrindine misija Lietuvoje išsaugoti lietuviškumą (kalbą, kultūrą, atmintį, mąstymą, normas), o kartu ir santykis su savo tėvo ir senelio darbais.
Nes nors didžioji žiniasklaida nutyli, niekada ir nepaneigti pirminių šaltinių (nuorodos ČIA ir ČIA) atskleisti faktai, jog Čmilytės senelis Ivanas Čmilis buvo okupacinės kariuomenės tankistas, „vadavęs“ Rytprūsius ir itin draugavęs su vienu baisiausių Stalino karo ir vokiečių genocido propagandistų Ilja Erenburgu, niekada to niekaip nesigėdijęs ir net didžiavęsis. O tėvas – KGB rezervistas, galimai atsakingas už Sąjūdžio vadovybės likvidavimo planų vykdymą, jeigu okupacinė valdžia tam būtų ryžusis.
Kadaise Makaraitytė rašė apie Lietuvą valdančius komunistų nomenklatūros vaikus ir anūkus socdemų gretose. Buvo teisingas tekstas, bet apie mažas žuveles. O galėtume išdrįsti pažvelgti ir į valstybės vadovų šeimų santykį su Lietuva. Ne todėl, kad vaikai atsakytų už tėvus – jokiu būdu ir jokiais atvejais taip nėra. Priešingai, todėl, kad aplinka ir auklėjimas, su kuriuo užaugame, suformuoja ir mūsų pažiūras.
