Dr. Jonas Jasaitis. Su šviesia viltimi

2024-aisiais pasitiksime 35-uosius Lietuvos mokslininkų sąjungos veiklos metus. Atmintyje iškyla didžiulė, bet pilnutėlė tuometinių Profsąjungų rūmų salė ir pakili, šventiška nuotaika.

Dalyvių rankose trečiasis ir jau dabartinio formato „Mokslo Lietuvos“ numeris, kurį dar teko rengti galvojant ne tik apie tai, kas išspausdins ir kiek tai kainuos, bet ir kaip apeiti tuometinės cenzūros („glavlito“) slenksčius. Geranoriškas Spaudos rūmų darbuotojų nusiteikimas Sąjūdžio leidinių atžvilgiu suteikė jėgų ir naujasis numeris išėjo Lietuvos Mokslininkų sąjungos steigiamojo suvažiavimo išvakarėse. Spaustuvės darbininkai ragino parengti tokį tiražą, kad visiems delegatams užtektų, o ir laikraščio išvaizda būtų kuo solidesnė, su spalvotomis antraštėmis.

Pats svarbiausias dalykas buvo susirinkusių į steigiamąjį suvažiavimą susitelkimas, jų ryžtas įkurti savarankišką lietuvišką mokslininkų sąjungą, kuri tarnautų ne Maskvos ir ne vadinamųjų vietinių „kompartijos“ narių užgaidoms, bet dirbtų atkuriamos Lietuvos valstybės labui. Susirinkusieji labai tvirtai tikėjo mokslininkų veiklos prasmingumu. Suvažiavimo salėje matėme inteligentiją, susitelkusią šventam valstybės atkūrimo tikslui.

Žinoma, buvo ir keletas tokių, kurie, išvydę žymų intelektualą kunigą Vaclovą Aliulį, bandė sovietinio ateizmo stiliumi rėkauti apie mokslo ir religijos nesuderinamumą arba aiškinti, kad kurios nors mokslo srities atstovai kažkurio Organizacinio komiteto nario neįgaliojo jų atstovauti. O kas juos pačius įgaliojo drumsti suvažiavimo darbotvarkę, nesiteikė atsakyti. Bet suvažiavimas dalykiškai tęsė darbą, įkūrė Lietuvos mokslininkų sąjungą, kuriai ir pavedė tapti atkuriamos valstybės mokslinės veiklos koordinatore.

Iš suvažiavimo išsiskirstėme, kupini vilties ir ryžto imtis tikrų permainų, nors ir jautėme, kad bus labai nelengva. Kolaborantinės struktūros turėjo viską: pastatus, įrangą, finansavimo sistemas ir, žinoma, postus, iš kurių nesiruošė trauktis.

Kaip parodė tolesnių įvykių eiga, raudonieji labai greitai persidažė kailius, suplonino liežuvius, pakeitė turėtų pareigų etiketes ir kur tik įmanydami brovėsi į kuriamas naujosios valdžios struktūras, liaupsino savo tariamus „mokslinius“ nuopelnus. Buvę kompartijos veikėjai tapo Katalikų mokslų akademijos nariais, komunistinio auklėjimo „teoretikai“ puolė rengti patriotinio ugdymo priemones.  Asmuo, ką tik įnirtingai neigęs, kad gali egzistuoti socialinė edukologija, tapo šios srities katedros dėstytoju, o menkysta, prirašęs krūvą brošiūrų apie „buržuazinį nacionalizmą“, staiga ėmė kurti „kapitalinius“ veikalus apie tautinio išsivadavimo atstovus.

Anos valdžios paskirtas ir atlyginimą už tai ėmęs instituto partorgas, kurio bendradarbiai ne be pagrindo prisibijojo, liaupsinęs „tarybinio mokslo“ laimėjimus, puolė kurpti monografijas apie Pirmosios (1918-1940 m.) Respublikos darbus ir to laikmečio patirties pritaikymą nūdienai. Praeis nemažai laiko, kol išryškės paviršutiniški tos praeities aprašymai, tyčia arba per skubėjimą likę nutylėjimai ir ano meto asmenybių veiklos motyvų nesuvokimas.

Sąjūdžio veiklos programa liko neįgyvendinta. Į valdžios struktūras prasibrovusius kolaborantus gąsdino Sąjūdžio strateginis mąstymas ir savarankiškumas. Kolaborantai yra įpratę klausytis, ką sako šeimininkas (anksčiau iš Maskvos, dabar iš Briuselio), nes tada nebelieka asmeninės atsakomybės. Todėl jie visais tuo metu įmanomais būdais ėmė griauti Sąjūdį, kuriuo pasitikėjo tauta, ir kurti „partijas“, nors partijos gali atsirasti tik tada, kai išryškėja visuomenės susisluoksniavimas ir kiekvieno sluoksnio specifiniai interesai.

Atkuriant valstybę, visuomenės interesai yra bendri, o tarp partijų tuoj pat prasideda ne bendrumo, o skirtingų interesų paieška ir siekis įgyti kuo daugiau valdžios. Net ir dabar Lietuvoje dar nėra jokių tikrų „socialdemokratų“ arba „liberalų“. Nėra net jokios politinės „dešinės“ ar „kairės“. Įrodinėjimai, kad dabar Lietuvoje neva yra „dešiniųjų valdžia“ yra ne tik primityvūs, bet ir klaidinantys. Didžioji dalis dabartinių „partijų“ neturi nei savo ideologijos, nei savo elektorato. Tai yra grupuotės, kurių dauguma kažkada susitelkė aplink vieną vedlį.

Ar yra partija, kuri atstovautų ūkininkus? Kol kas jos ir būti negali, nes ūkininkai klasikine šios sąvokos prasme dar tik formuojasi. Asmens, kuris valdo keliolika hektarų ir to, kuris valdo kelis ar net keliasdešimt tūstančių hektarų bei stambaus pramoninio dydžio įmones, interesai yra visiškai skirtingi. Dabartiniai „Valstiečiai ir žalieji“ nėra nei „valstiečiai“, nei „žalieji“.

Vadinamosios „laisvės“ partijos nariai galėtų būti laikomi anarchistais, nes jiems nereikia nei šeimos (klasikine šios sąvokos prasme), nei valstybinės kalbos, nei tautos, nei daugumos dabar dar formaliai veikiančių įstatymų. O kuri partija atstovauja mokslinę ir kitą kūrybinę inteligentiją? Kuri partija jungia pramonės ir statybos įmonių atstovus? Įmonių vadovų bendruomenę atstovaujantis sluoksnis yra išsimėtęs po įvairias dabartines „partijas“, o jų interesai iš esmės skiriasi nuo darbininkų ir vidurinės grandies specialistų.

Pirmojoje Respublikoje valdančioji Tautininkų sąjunga vienijo ne tik ūkininkus, bet ir mokytojus ir net pramonės įmonių atstovus. Ir esmės tai buvo centristinė partija, griežtai atsiribojusi nuo komunistinės ideologijos Sukaupusi gana pajėgų intelektinį potencialą, ji vykdė valstybei gyvybiškai svarbias ekonomines programas: pramonės ir eksporto plėtros, geležinkelių ir kelių tiesimo, mokyklų statybos, švietimo profesinio rengimo plėtros ir kt.

Kaip rodo 1936-1940 metų dokumentai, valstybės raidos strateginiai planai buvo ilgalaikiai ir suderinti tarpusavyje. Labai didelis dėmesys skirtas visuomenės pilietiškumo ir patriotiškumo, pasitikėjimo savo valstybe ugdymui. Pavyzdžiui, vienos iš svarbiausių ano meto pertvarkos – žemės valdymo reformos darbų, panaikinant dvarininkų žemėvaldą ir žemę išdalinant ją dirbti galintiems vietiniams gyventojams, pradedant nuo karių – savanorių, buvo atlikti per labai trumpą – penkerių metų laikotarpį.

Vienas iš svarbiausių valdžios veiklos bruožų – tautai duotų pažadų vykdymas. Todėl visuomenė gyveno vilčių ir realių ateities planų vykdymo nuotaikomis. Tuo ir paaiškinama, todėl mūsų tauta dar dešimt metų masiškai priešinosi Lietuvą užpuolusiam sovietiniam režimui, o pavieniai pasipriešinimo židiniai išgyveno iki pat Sąjūdžio susikūrimo ir kodėl tauta taip staigiai ir masiškai įsiliejo į Sąjūdį. Kad penkiasdešimt metų okupuota tauta išlaikytų troškimą atkurti savo valstybę – neeilinis istorinis reiškinys. Ir nereikia meluoti, kad Sąjūdyje neva dalyvavo tik apie 10 proc. gyventojų. Iš mūsų niekas nerinko nario mokesčio ir neklausė, ar sutinkame būti įrašyti į Sąjūdžio „narių“ sąrašus. Niekas nesurašinėjo tų, kurie po Sausio 13-osios kelias savaites budėjo prie AT rūmų.

Nė viena Lietuvoje prieškaryje veikusi partija grynuoju pavidalu mūsų laikmetyje neatsikūrė. Visuomenę domino ne skirtingos politinės ideologijos, o nepriklausomos valstybės – tautos namų siekis. Nė viena iš dabartinių „partijų“ nei tokio siekio, nei tokios strategijos neturi. O ko neturi – to ir rinkėjams nepasiūlysi. Rinkėjai tik bando išsiaiškinti, kuriais politikais dar galima pasitikėti, tačiau dabartinės valdžios užvaldyta didžioji žiniasklaida užblokavo tokio pažinimo galimybę. Todėl dalyvaujančių rinkimuose skaičius per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo dvigubai, o sąmoningai balsuojančių liko mažiau nei dešimtadalis. Labiausiai rinkėjus paveikė tai, kad nė viena valdžia, susiformavusi po eilinių rinkimų tautos namų atkūrimu nesirūpino. Todėl ir dabar planuojamais rinkimais didžioji visuomenės dalis nebesidomi: visuomenė nemato, už ką verta balsuoti.

Tačiau „politinis vakuumas“ ilgai tęstis negali. Mūsų visuomenė vis geriau suvokia, kad „partinė mišrainė“ nieko nepasiūlys. Jeigu dabartinė Vyriausybės vadovė mano, kad didžiausias jos pasiekimas yra lietuviškos abėcėlės sudarkymas, kai pavardes, vardus ir vietovardžius galima rašinėti taip, kaip bet kas užsimano, kas mūsų dar lauktų toliau? Galima įtikinėti, kad valstybei nereikalinga valstybinė kalba, o didžiausias pažangos priešas neva yra tautos kultūra, bet nereikia tikėtis, kad visuomenė tuo patikės ir pritars.

Masiniai inteligentijos streikai, alternatyvių dienraščių (pavyzdžiui, „Pozicija“) įkūrimas ir sąjūdinio tipo susivienijimų (pavyzdžiui, „Nacionalinis susivienijimas“) spartus augimas liudija, kad siekis išsaugoti tautą ir jos namus niekur nedingo. Jis yra mūsų širdyse.

Susitelkusi mokslinė ir kultūrinė opozicija turi artimiausiu metu parengti trumpą (iki 1,5 psl. apimties) veiklos strategiją, sudaryti ekonomikos, švietimo, sveikatos apsaugos, mokslo ir kultūros raidos, valstybės teritorijos gynybos programas, kad per artimiausią dešimtmetį turėtume vieningą – keturių milijonų piliečių Lietuvą, pasirengusią veiksmingai dalyvauti savarankiškos valstybės – savo tautos namų klestėjimo, taikos žemėje atkūrimo ir taikaus bendradarbiavimo programą.

Autorius yra „Mokslo Lietuva” vyr.redaktorius

„Mokslo Lietuva“