Nuo ko Vilniaus savivaldybė slepia Vincą Kudirką?

Vilniečiai negali atsistebėti savivaldybės “išdykavimu” Vilniaus mieste jau nuo Šimašiaus (liberalų) laikų. Ir ne tik jie. Užsieniečiai fotografuoja ir kvatoja, kaip “estetiškai” gražiai saugomas ir kaip “gerbiamas” Vinco Kudirkos ir kiti istoriniai Vilniaus paminklai.

Nebekalbėsime apie Šimašiaus “išdaigiškas tragikomedijas” su smėlio paplūdimiu, piktžolėmis sostinės parkuose ir A. Zuoko išleistu siautėti grafičių džinu. Bet yra protu nesuvokiamų dalykų, kurie bado vilniečio ir sostinės svečio akis valdant dabartiniam merui Benkunskui.

Žiema. Sniego pusnys apklojo visą miestą. Gražu. Bet…Prie V. Kudirkos paminklo atidardėjo traktorius su valytuvu ir paminklą “meiliai apkabino” sniego kalnais; užuot sniegą nustūmę į pakraščius ir tuoj pat jį išvežę- juk tai prestižinė sostinės vieta, kuri bet kokiu metų laiku turi būti švarut švarutėlė,- visą sniegą sustūmė aplink paminklą ir tokiu būdu jį paslėpė nuo vilniečių akių. Visai neseniai, užėjus lietui, tai šen, tai ten kūpsojo neištirpę sniego rieduliai, kurių ten nieku gyvu neturėjo būti. Ir tai dar ne viskas. Darbininkai prie paminklo padrėbė didžiulius maišus (!), kurie gana ilgai kėpsojo be jokio tikslo. Savivaldybės braižas pažįstamas: pradeda darbą, bet niekaip neįstengia jo pabaigti. Taigi praeiviai ėjo pro šalį ir sukiojo galvas mintydami, jog savivaldybė, nesulaukusi švenčių, ėmė ir apgirto.

O dabar dar gražiau: apgaubė, apsuko, apkabino mūsų Himno Autorių raudonomis drobulėmis su užrašu “Už švaresnį Vilnių!”, o šiukšles, matyt, sušlavė už paminklo, kad nesimatytų iš gatvės pusės. Kaip primena sovietiniais laikais leidžiamą žurnalą „Šluota“, kur būdavo rubrika „Auksinės mintys“. Vieno užrašo ant taisyklos lango neįmanoma užmiršti: „Remontuojame viską, pradedant durų rankenomis ir baigiant klozetais. Pastaba: durų rankena neveikia, tad įėjimas iš kiemo pusės“.

Klausimas: kodėl savivaldybė taip slepia, saugo, „gerbia“ V. Kudirką? Tegul savivaldybės atstovai vilniečiams paaiškina. Meras Benkunskas (matyt, asmeniškai, bet garsiai Šimašiui) dievagojosi, kad tęs Šimašiaus pradėtas sostinės grožio naikinimo tradicijas. Jo atsidavimu jau įsitikinome. Tikrai ištikimas pirmtakui- visur netvarka.

Grįžti iš Lietuvos didesnio miesto kaip į Karijotiškių sąvartyną: vilniečiams baisi gėda, kai vasarą aplink V. Kudirkos, karaliaus Mindaugo, karaliaus Gedimino paminklus siaučia riedlentininkai keldami siaubingą triukšmą ramioje poilsio zonoje- juk čia skveras, kur žmonės nori ramiai pasėdėti ant suoliukų, o ne sporto aikštynas. Jie prilaisto saldžiais gėrimais teritoriją palikdami juoduojančias, smirdinčias, lipnias dėmes ir kalnus šiukšlių- viskas mūsų mieliems vaikučiams ir jų nežabotam „ką noriu, tą darau“ šėlsmui.

Laisvė! Laisvė! Ak, kokia maloni tokia laisvė! Bet paklauskite tokių pajodžargiškos laisvės trokštančiųjų, ar jie žino, kada įkurtas Vilnius. Ne? O gal moka Lietuvos Himną atmintinai? Pasirodo, irgi ne. O tereikėtų tiek mažai: policininko ir už ramybės drumstimą baudos kvito- akimirksniu nebeliktų nė vieno. Kita vertus, savivaldybė privalo kiekviename miesto rajone įrengti tokiam sportui skirtas vietas. Vienur kitur jų jau yra, bet per vėlai ir jų per mažai.

Žiūrint į tai, kas vyksta, norisi paklausti, ar Vilniaus meras nėra niekada buvęs užsienio miestuose ir ten nėra matęs įvairių šalių skrupulingai saugomų paminklų? Juk jie tautos turtas ir pagarbos savo šalies istorijai ženklas! Kiekvienam miestui ar tautai yra garbė prisiminti ir parodyti savo didžiavyrių prižiūrimas vietas, bet to neaptiksime Vilniuje. Akivaizdu, kad įžūlūs paaugliai riedlentininkai, kaip ir Vilniaus savivaldybės vadovai, gyvena vedami tik vienos minties: ką noriu, tą ir darau, nes aš- erelis, nes aš- valdžia šitame pilkame pastate ir visame mieste, ir manęs jau niekas nesustabdys!

Žinoma, tokie žodžiai kaip „pagarba Tautai, jos istorijai, žmonėms, kurie kūrė Valstybę“ jų širdyse ir sąžinėse jau yra išdildyti. O juk jie patys sėdi ant tų puikių praeities žmonių sukurtų gėrybių, tai nejaugi visai nebegalvojama, kad jiems visiems esame skolingi pagarba ir atminimu? Juk jų žygiai ir darbai yra mūsų įkvėpimo šaltinis darbuotis ir gyventi dėl Tėvynės. Ar žodį „pagarba“ išbrauksime iš mokyklinių vadovėlių, Lietuvos Konstitucijos ir jį ištrinsime iš savo atminties? Jeigu leistume tam įvykti, iš Lietuvos liktų tik skarmalai. Bet visi matome, kad link to jau žygiuojama labai išdidžiai ir neoliberališkai.

Įžūliems akiplėšoms „grafičiūgoms“ Vilniuje atviras kelias siautėti, ir jie visai nestabdomi, veikiau atvirkščiai, jiems buvo leista maliavoti po tiltais, krantines be jokios priežiūros ir specialistų patarimo. Savivaldybė puikiai žino, kad tie patys „grafičiūgos“, kad gautų adrenalino dozę, naktį išeina į žygį prieš Vilniaus miestą. Net viena ministrė taip „smagindavosi“ naktimis. Prisipažino „Kakadū“ laidoje. Dabar ji ministerienė, galėtų susivokti ir savo meną nagais nugremžti, bet kur tau, iki savivokos taip toli, kaip iki kosmoso.

Savo „pėdsakus“ ir ribas „grafičiūgos“ palieka panašiai kaip šunys; šie apšlapina savo teritoriją, o grafičių „meistrai“ lygiai taip pat palieka savo baisias tepliones savose teritorijose. Kažin, ar Europoje yra koks nors kitas miestas, kuris taip išpeckotas, nutepliotas grafičiais, koks yra Vilnius? Už tai privalo atsakyti Zuokas, Šimašius ir Benkunskas, ir savomis lėšomis uždažyti tepliones. Ne parduotuvių savininkams uždėti baudas, jei šie neuždažo teplionių, bet jie patys yra kalti, kad leido ir dabar tebeleidžia vandalams niokoti sostinę. Todėl tik jie atsakingi.

Praėjusią vasarą viena vyresnio amžiaus ponia iš Kanados kartu su vyru keliavo po Rytų Europą norėdami savo nuožiūra išsirinkti patį gražiausią miestą. Labai gaila, bet Vilnius jų sąraše paskutinėje vietoje dėl grafičių. Jie nepaprastai grožėjosi Vilniaus žilos senovės pastatais, bet su liūdesiu rodė į grafičius ant barokinių pastatų sienų klausdami, ar mes turime merą ir policiją, o jei taip, ar jie visi išvykę ilgalaikių atostogų? Stebėjosi, kodėl nesaugome tokio gražaus miesto nuo savo vandalų…

Tiesa, prieš Viršūnių susitikimą praėjusią vasarą bjauriausius grafičius matomiausiose vietose uždažė. Reiškia, savivaldybė šiek tiek nutuokia, kad tai labai labai labai bjauru, bet čia strapt ir sustojo…Nenori ar nedrįsta drausminti Lietuvos sostinės vandalų? O gal tie „grafičiūgos“ jų vaikai? Juk dažai labai brangūs, ir tik turtingieji gali sau leisti tokią prabangą? Ilsisi akis nuvykus į Kauną, Panevėžį, Šiaulius ir kitus Lietuvos miestus, nes ten tokių siaubingų dalykų nevyksta, ten merai atsakingi ir dori Lietuvos žmonės, bent jau šitoje srityje. Kodėl Vilniaus merui nenuvykus pas juos ir nuolankiai nepaprašius patarimo, kaip sutramdyti tuos, kurie drįsta naikinti Vilniaus grožį?

Vilniaus pažangioji visuomenė yra kviečiama apie tai rašyti, kalbėti, fotografuoti labiausiai apleistas Vilniaus vietas ir jas viešinti. Mes privalome kovoti dėl savo miesto istorinio išsaugojimo. Mūsų abejingumas ir tingėjimas pražudys ne tik Vilnių, bet ir Lietuvą. Tegul atsiranda protingų entuziastų, tegul buriasi į grupes tie, kurie sveikai suvokia meną, grožį ir tegul drauge apsvarsto, ką galima padaryti, kad šie siautėjimai vieną dieną liautųsi. Kaip matome, paskutinieji merai tepliones tyliai skatina, bet tie merai laikini, ir Lietuva tokiems paminklų tikrai nestatys, o vilniečiams teisėtai norisi gyventi jaukiame, gražiame mieste.

Naujametinių švenčių proga belieka palinkėti merui Benkunskui išlaikyti sveiką protą, būti reiklesniam sau, savo tarybai, darbuotojams ir paprastiems savivaldybės darbininkams, ir saugoti Vilnių taip, kaip saugojo mūsų senoliai. Nedidelė garbė leisti jį niokoti, tikroji garbė yra jį ginti, puoselėti ir saugoti. Mero pasiryžimas būti tokiam, būtų pati didžiausia Mero dovana Vilniui. „Kas nuolaidžiauja blogiems žmonėms, tas kenkia geriems“ (Publijus).

Žiūrėsim, ar ir toliau kenks.

Evelina Darolskienė