Laudacija yra „iškilmingas pagiriamasis žodis nusipelniusiam žmogui (paprastai – apdovanojant)“. Papildykime: laudacijos turi būti malonu klausytis, beje, ir ją rašyti. Laudacija yra žanras, priverčiantis sukaktuvininką suklusti ir kurį laiką patylėti, nes, kaip žinome, jubiliejų kaltininkai linkę pašnekėti, ir šneka (stebėtina) daugiausiai apie save.
Su Aldonu Pupkiu per pastaruosius 50–60 metų taip apsipratome, kad jau net ir nežinome, ar įmanoma apie jį pasakyti ką nors gero. Juk sakoma: žmones reikia gerai pažinti, nes tik tada juos galėsime apkalbėti.
, ̨ ̨̨ ̨ ̇. ̌ ̄ ̨ ̇ ̌. , ̌ ̨̄ ̨, ̨̨ ̨ ̇ ̇ ̨̨ ̨. ̌, ̨ ̇, ̨ ̨ ̌ . ̨̌ ̌ ̨̄ ̨ ̨.
Tai dirbtinio intelekto programos ChatGPT sugeneruotas tekstas.
Bet mes kliaujamės savo natūraliu intelektu, patirtimi ir prisiminimais.
Taigi kas tas Aldonas Pupkis? Ką apie jį žinome?
Visų pirma – mokslininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendruomenės narys nuo 1957 metų, iš pradžių studijuodamas, vėliau – dėstydamas. Nuo 1967 metų mokslo kandidatas, dabar sakytume, kad mokslo daktaras. Darbui gimtajame fakultete atiduoti 35 gyvenimo metai. Tai daug.
Mokslininkas bibliografija vainikuojamas esti, o sąrašas ilgas. Nesuklysime spėdami, kad Aldonas Pupkis rašė apie kalbą, kalbos kultūrą, kalbos norminimą. Gausus šis derlius: „Lietuvių kalbos bendrinė tartis: plokštelių tekstai“ (su Antanu Pakeriu), „Kalbos praktikos patarimai“ (su Aldona Paulauskiene), „Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo metodai“ (su Brone Balčiene), Juozo Balčikonio raštai, Kazlų Rūdos šnektos žodynas, gausybė-begalybė straipsnių bei televizijos laidų.
Aldonas Pupkis rašo ne vien apie kalbą, bet ir apie kalbininkus bei jų talkininkus, apie lietuvių kalbos gyvenimą nelengvais okupacijos metais. Studija „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ išsamiai atskleidžia didelį lietuvių kalbos priežiūros darbą, į kurį įsitraukė ne tik filologai, bet ir geologai, inžinieriai, aktoriai, diktoriai, leidėjai, mokytojai, muzikologai, inžinieriai, botanikai, geologai, matematikai, teisininkai. Enciklopediškai tiksliai, išsamiai užfiksuotas dviejų dešimtmečių lietuvių kalbos sąjūdžio veiklos darbas yra svarbi medžiaga būsimiems tyrimams, nes faktografijos vertė niekada nenyksta, tik su interpretacijomis visko pasitaiko.
„Kalbos kultūros pagrindai“, išleisti 1980 metais, tapo kertiniu tekstu, formavusiu ištisos kartos suvokimą apie kalbos norminimo principus. Ir ne vien apie juos, nes lietuviai yra kalbos tauta, tauta, susibūrusi aplink kalbą, kalboje išugdyta tauta, tauta, vienijama kalbos, kalboje gyvenanti. Todėl „Kalbos kultūros pagrindų“ puslapius skaitėme, o skaitydami girdėjome „tausokite ir ginkite savo kalbą, ji yra jūsų ir mūsų tapatybės šerdis“. Perskaitėme, išgirdome, ir ne vienas ėjome šiuo keliu.
Aldono Pupkio yra du dešimtmečius, nuo 1968-ųjų, leista „Mūsų kalba“ ir jos tęsiniu tapusi atgaivinta „Gimtoji kalba“, kurios vairą 2000-aisiais metais perėmė Aldono Pupkio mokytinė Ritą Urnėžiūtė.
Atsitraukęs nuo aktyvios pedagoginės veiklos Aldonas Pupkis nenurimo, tapo veikliu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariu. Nuo 1997 iki 2008 metų Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas, nuo 2008 metų garbės pirmininkas.
Aldonas Pupkis – ne tik mokslininkas, bet ir pedagogas. Buvo griežtas. Tikslus. Principingas. Klaidų ar aplaidumo neužmiršdavo. Nieko nuostabaus, nes dauguma jo kolegų buvo tokie patys ar labai panašūs, didieji mūsų Mokytojai: Aldona Paulauskienė, Vitas Labutis, Vincas Urbutis, Zigmas Zinkevičius, Adelė Laigonaitė, Evalda Jakaitienė, Jonas Kabelka, Aleksas Girdenis. Vienus gąsdino, kitus – patraukė. Žinojo, kad talentas, kaip ir deimantai, slypi giliai. Išugdė ar pridėjo ranką ugdydamas visą plejadą gerai žinomų kalbininkų, todėl turi pasekėjų.
Visa tai – akademinio gyvenimo refleksijos. Jeigu reikėtų plačiau papasakoti apie Aldono Pupkio asmenį ir privatų gyvenimą, ne vienas sutriktume. Bet žinome jo autoritetus, kurių pramintu taku eita visą gyvenimą: Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Petras Jonikas, Pranas Skardžius, Andrius Ašmantas. Dabar jis pats yra autoritetas mūsų jaunesniajai, nors jau žilagalvei, kartai. Iš pradžių sėdamės ant autoriteto kẽlių, tada stojamės ant jo pečių̃ ir patys pasijuntame didūs esantys.
Plačiajai visuomenei Aldonas Pupkis – lietuvių kalbos angelas sargas, kurio galia tokia didelė, kad jo baidosi, nuo jo žegnojasi ir slogučiuose sapnuoja bjaurioji-nemarioji Kad Su Bendratimi. Išpilta šalto prakaito Kad Su Bendratimi pakirsta iš miegų, šviečia žibintuvėliu po lova ir verkšlena: „Aldonas Pupkis, Aldonas Pupkis, jis kažkur greta!“
Žurnalistikos garsenybės įprasmina savo gyvenimo kelią prisiminimais apie Aldono Pupkio skambučius po radijo laidų su siūlymais taisyti vis dar pasitaikančias ir vis dar gausėjančias kalbos normos klaidas.
Aldonas Pupkis – mūsų legenda. Algis Ramanauskas-Greitai televizijos ekrane Sūrskio lūpomis prisipažino kadaise manydavęs Aldoną Pupkį prasimanytu veikėju, kaip Pupų Dėdė ar Kindziulis, buvusį. Didelio vaiko lūpomis kalba tiesa: ne kiekvienam tenka garbė tapti folkloro veikėju.
Darbai padaro žmogų epochos ženklu. Aldonas Pupkis – vienas iš tokių. Niekada nereikėjo jo ieškoti kaip nors specialiai, su didinamuoju stiklu. Pastaraisiais dešimtmečiais puldinėtas, smerktas ir šmeižtas. Vertinkime tai kaip pagyrimą, nes tik didžiu tapęs esi matomas; tik puikūs darbai sukelia pavydą.
Aldonas Pupkis galėtų dažniau lankytis Filologijos fakultete. Bet jaučiame ir girdime jį naujose publikacijose, švariose ir taisyklingose kalbos formose, nuosekliose kirčiavimo paradigmose, gimtosios tarmės žodžiuose.
Meilėje gimtajai kalbai.
– LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA
