Vytenis Aleksandraitis
Laba diena, gerb. Arkadijau ir visi, kuriems skiriu šį laišką!
Aš, VYTENIS ALEKSANDRAITIS, buvęs technikas-technologas ir sporto pedagogas bei Jonavos rajono Sąjūdžio tarybos narys, o dabar keliautojas-kraštotyrininkas, nutariau Jums pateikti informaciją apie senus įvykius, dėl kurių šiuo metu yra daug kalbama.
Atleiskite, nežinau ar žydai švenčia Kalėdas, bet sureagavau į Jūsų laišką Kalėdų seneliui, kurį LRT paskelbė kaip straipsnį.
Aš labai intensyviai jau daugiau kaip du metai tyrinėju Jūsų paminėto Juozo Krikštaponio biografiją ir darau labai rimtą išvadą, kad Juozas Krikštaponis Baltarusijoje nebuvo, nes jis tuo metu buvo nacių suimtas ir kalinamas Kauno kalėjime, tikriausiai už protestą prieš nacizmą, savotiškai-desperatiškai atliktą.
Todėl esu pasirengęs labai rimtai demaskuoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (toliau LGGRTC arba Centro) antimokslinį didvyrio biografijos „tyrimą“. Noriu kreiptis į visą žydų bendriją, tikėdamasis ją sudominti kaip Centras atliko tautų supriešinimo darbą, grynai stalinistinio stiliaus – redukcionistiniu metodu atliktu „tyrimu“, ignoruojant holizmą (visuminį problemos matymo būdą), t.y. ignoruojant tiriamojo asmens nuo nacių nukentėjimo faktą, kurį skelbia tiek Vikipedija, tiek ir internetinė Enciklopedija, o LGGRTC tinklalapis šį faktą ciniškai iki šiol slepia ir to fakto visai netyrė.
Todėl 2014-12-19 LGGRTC kreipdamasis į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą dėl J. Krikštaponio savanorio statuso panaikinimo, bandė apgauti teisininkus nuslėpdami šį faktą. Gen. prokuratūra, nors ir nežinojo J. Krikštaponio nuo nacių nukentėjimo fakto, bet vis tiek atmetė Centro kreipimąsi kaip nepagrįstą, nepateikus konkrečių objektyvių duomenų. LGGRTC toliau rašinėdamas žydų bendrijai „pažymas“, Lietuvos teisininkų nepatvirtintas, elgiasi labai nepadoriai, o gal ir nusikalstamai.
Pirmiausiai apie J. Krikštaponio kalinimą Kauno kalėjime patvirtina NKVD generolo Kapralovo raštelis, kurį prieš du metus aš pirmą kartą Lietuvoje paskelbiau, nes LGGRTC ir jį ignoravo, nors savo akimis matė, ir to matymo įrodymas yra nuorodoje, bet, panašu, kad sąmoningai slėpė šią žinią. Dar bjauriau LGGRTC kai kurie „istorikai“ elgėsi, kada tyčiojosi iš J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės-Juodienės atsiminimų, kuri pasakojo, kaip jos brolį naciai suėmė, kaip jo giminaitis generolas S. Raštikis su draugais jį ištraukė iš kalėjimo, nes su juo būtų buvę blogai, ir kaip jis visą nacių laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių bei …
Kadangi LGGRTC manė, kad „artimieji ne tiesą sako“, todėl su tuo paskelbtu šokiruojančio turinio NKVD dokumentu man teko istorikus pastatyti į nepatogią padėtį.
Dar šlykščiau pasielgė istorikai, kada jie sąmoningai laukė kol numirs J. Krikštaponio biografijos liudininkai: J. Krikštaponio ryšininkas, gyvenęs Užulėnyje, žymus tautodailininkas Mykolas Dirsė, kurio paroda buvo Centro patalpose demonstruota 2009 metais, jau po jo mirties (M. Dirsė mirė 2008 metais), ir toliau buvo laukta, kol 2011 metų vasario mėn. numirs minėta J. Krikštaponio biografijos liudininkė sesuo Veronika.
Po liudininkų mirties, po mėnesio-dviejų, Lietuvoje anarchizmo populiarintojas Evaldas Balčiūnas 2011-04-11 ir paskelbė, kad J. Krikštaponis priklausė žudikų batalionui, nors artimieji apie jokią Juozo „Baltarusiją“ negirdėjo, o žinojo, kad tik po kalėjimo jis „visą laiką buvo namuose ir slapstėsi nuo vokiečių …“ – tai jo sesers žodžiai. Tuos jos žodžius 2021-12-03 Ukmergėje, mokslinėje konferencijoje norėjo patvirtinti ir Julijonas Čeponis, kurį, kaip vaiką ir jo visą kaimą nuo sunaikinimo išgelbėjo J. Krikštaponis, bet jam Lietuvos Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis uždraudė liudyti, dėl ko istorikas A. Rukšėnas Julijono atsiprašė, bet pastarasis irgi neužilgo mirė. Vadinasi, mūsų istorikams ir reikia, kad išmirtų visi liudininkai.
O dėl paties NKVD generolo Kapralovo raštelio, kuris sąmoningai J. Krikštaponio suėmimo-kalinimo datą nuslėpė, matyt, tam, kad 1941 m. įvykis netiko generolui S. Raštikiui apkaltinti už „banditų gaujos vado“ išlaisvinimą ir gal buvo siekta S. Raštikį į Maskvą paimti, kaip paėmė generolus Vlasovą ir Kubiliūną. P. Plechavičiaus ir S. Raštikio paimti nepavyko, nes Sąjungininkų turbūt apgauti nepavyko. Tai mano hipotezė, nes to raštelio turinys šokiruojančiai keistas ir istorikai jo netyrinėjo – net slėpė. Manau, kad GESTAP-o dokumentus NKVD-istai dėl to ir išvežė į Maskvą, rengdami S. Raštikiui apkaltinimą?
Visas mano tyrinėjimų plonybes čia iš karto išpasakoti nėra lengva, todėl nenoriu Jus apkrauti ilgiausiu rašiniu. Bet kalbant trumpai-drūtai yra ir kitas KGB labai svarbus dokumentas – tai J. Krikštaponio 2-osios kuopos karių sąrašas, kurį KGB sudarė 1981-1982 m. ir kuriame J. Krikštaponis Baltarusijoje nerodomas, nes rodomas nuo 1941 spalio mėnesio kuopos vado pareigas einantis vyr. leitenantas Nikodemas Reikalas, sūnus Simono, gimęs 1907 m. JAV.
Būtent daug kas liudijo, kad jis vadovavo žudynėms, net daugiau, nei dėl J. Krikštaponio. Be to, „Krikštaponį liudijo“ akivaizdžiai tam, kad tikrąjį žudynių vadovą N. Reikalą nuo teisinės atsakomybės apsaugoti. Tokių buvo tik 3, o kitus liudininkus, kad N. Reikalas vadovavo, mūsų „istorikai“ net slepia, slepia ir tai, kad N. Reikalas turėjo žydų žudymo patirtį Kauno VII-tajame forte, apie tai liudininko Simono Gervino parodymą čia teikiu.
Taigi, manau, kad LGGRTC neturi teisės kvestionuoti išvadų, atliktų KGB specialistų -kriminalistų, kurie, net apie psichologiją nusimanydami, apklausinėjo visus 2/12 bataliono karius. Aš jų „policininkais“ nevadinu, nes jie neturėjo jokio teisinio išsilavinimo. Teisinį išsilavinimą ( VDU išklausęs 5 semestrus Teisių fakultete ir … teisių skyriuje) turėjo tik Juozas Krikštaponis, kuris, jei būtų išvykęs į Minską, tai tikrai majorą A. Impulevičių būtų sulaikęs nuo karinių nusikaltimų, nes pastarasis nuo NKVD kankinimų turėjo pairusius nervus ir todėl vokiečiai juo pasinaudojo. O J. Krikštaponis net patirtį teisinę turėjo, buvo vokiečius sustabdęs nuo nusikaltimo – išgelbėjęs Bognopolio kaimą nuo „Pirčiupis-2“ likimo. Todėl, manau, kad A. Impulevičių jam sustabdyti nuo nusikaltimų nebūtų buvę sunku, išmanant teisės mokslo pagrindus.
Be to, J. Krikštaponis buvo labai aukšto meistriškumo sportininku – šuolininku su kartimi, rutulio stumiku ir disko metiku – daugkartiniu Lietuvos čempionu, kas irgi slepiama. Slepiama, kad jis apie 10 metų sportavo su žydais iš „Makabi“ klubo. Tai įrodo protokolai Lietuvos čempionatų. Be to, jis bendrauti tada turėjo ir su savo artimu giminaičiu generolu S. Raštikiu, kuris nuo LLV su vokiečių vadovybe vykdė nesėkmingas derybas dėl žydų žudynių nutraukimo. O jo žmona – J. Krikštaponio pusseserė dar buvo Jonavos mokytoja, kuri buvo mokiusi ir Jonavos žydus. Gal todėl po LLV išvaikymo J. Krikštaponis, gal dar būdamas ir frustracijos būsenoje, tuo metu Ukmergėje vyko Holokausto veiksmai, tikriausiai tada jis su visa kėde ir numetė nacį, po to dar du nacius numetė nuo laiptų ir pasišalino iš restorano, bet čia pat, atsiradus daugiau vokiečių, buvo sumuštas ir suimtas.
Jau vien tai, kad gatvėje atsirado daugiau vokiečių, leidžia daryti prielaidą, kad tą dieną vyko žydų naikinimas, tokių buvo kelios, dėl ko Lietuvos karininkas, besilaikantis Garbės kodekso principų, išreiškė tokį savotišką protestą.
„Kitu laiku“, kaip paisto istorikai, yra labai neįtikinama, nes Rytų fronte vokiečiams jau buvo problemos, tai jiems būriais šlaistytis pagal Ukmergės miestelio restoraną vargu ar buvo tinkamas užsiėmimas. Nesuvokiamas ir psichologiškai toks konfliktas „vėliau 1941-1942 m. m.“, kad, vokiečiams pralaimint, o rusams vėl artėjant prie Lietuvos, galėtų įsižiebti toks konfliktas, nes reikia su vokiečiais bendrauti, kad iš jų ginklų pasipriešinimui būtų galima gauti ir juos iš Vokietijos lėktuvėliu parskraidinti. Juolab, kad J. Krikštaponis buvo kalinamas vienoje kameroje su komunistais, kurie iki 1941 m. pabaigos buvo sunaikinti – taip skelbia nacių ataskaita.
Dar svarbiau, kad jeigu tas konfliktas buvo „po demobilizacijos“ kaip tai skelbia istorikas Mindaugas Pocius, tai tada į GESTAP-ą kreiptis dėl civilio asmens generolas S. Raštikis teisiškai niekaip negalėtų. Tuo metu abu greičiau į Dievų mišką būtų iškeliavę, nes vokiečiai pikti buvo ant lietuvių dėl to, kad jie ignoravo ne tik Vermachtą, bet ir vieninteliai Europoje nesukūrė SS legiono.
Na, o aš peržiūrėjęs Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA) saugomus A. Impulevičiaus bataliono dokumentus ir juos nufotografavęs aiškiai matau, jog buvo atliekami veiksmai J. Krikštaponį išlaisvinti. Tai man leidžia teigti, kad minėtas istorikas M. Pocius archyve net nebuvo ir dokumentų nematė, apie kuriuos pradėjo meluoti, „priėjęs liepto galą“. Jo melą demaskuoja nuotraukos, kaip jos demaskuoja ir istoriko Alfredo Rukšėno vieną labai svarbų melą. Bet tai padarysiu vėliau.
Tai gi, gerb. Arkadijau, gal sureaguosite į tai, ką parašiau?
Labai norėčiau, kad pateiktumėte klausimus, jei yra kas neaišku. O gal galima ir konferenciją civilizuotai pratęsti? Juk tai žadėjo Ukmergės savivaldybė, bet prasidėjus karui, tų žadėtų konferencijų ciklas buvo nutrauktas. Ar pritartumėte konferencijos pratęsimui ir aiškinimuisi, kodėl istorikai primelavo toje pirmojoje konferencijoje?
Istorikų pozicija tikrai labai keista. Jeigu jie kažko nepastebėjo belieka tai pripažinti ir dar kartą patikrinti savo iškeltą versiją dėl J. Krikštaponio veiklos vokiečių okupacijos metais. O jeigu jų neįtikina V. Aleksandraičio argumentai reikia pateikti savus nenutylint nieko. Šiuo klauaimu dviprasmybių ar, tuo labiau, subjektyvių improvizacijų neturi būti. Apie suinteresuotumą pateikti šališką J. K. vertinimą (juodinimą) apskritai negali būti jokios kalbos.