Grįžt į Tėvynę tampa vis sunkiau emociškai. Dėl to, kad čia nėra karo jausmo, jo grėsmės suvokimas išnyksta kartu su kilometrais, tolstant nuo Sloviansko, Avdijivkos, nuo draugų, kurių negaliu ir negalėjau išgelbėti. Paskutinį vakarą prieš išvažiuojant kalbėjausi su vienu iš tų tobulų savo tautos sūnų, kurie užaugo su istorinės atsakomybės jausmu ir žino savo dalią. Bijo tos ateities, bet ją pasirenka kai ateina laikas žengti tą žingsnį. Visada turime apie ką aptarti, tačiau šį kartą daug liūdesio mūsų pokalbyje. Aš vis dar esu įsitikinęs Ukrainos pergale, tačiau kaina tuoj uždengs saulę ir kažkuriuo metu taps nepakeliamos psichologinės katastrofos priežastimi, kurios jau net ir pergalė negalės pakeisti.
Mane, nuo mažens mokė knygos, filmai, menas, kurio buvo pilna tėvo dirbtuvėse. Aš ir skaičiau, ir mačiau, jog gėris nugali blogį, o herojui vėliau tik per barzdą varva ir jokių pasekmių.
Jau porą metų nebegerbiu Vakarų pasaulio, kurio vertybių krizės mes dar nematome. Pamatysime tik pasekmes. Demokratija, pasirodo, dažniausiai yra tik nepažaboto kapitalizmo valdžios priedanga, bet blogiau tai, jog apie alternatyvas kalbėti išvis nesinori.
Žmonių gyvybės yra nieko vertos, kai kalbame apie gerbūvį. Tą matom kasdien ukrainiečių kovoje dėl kiekvienos sušiktos raketos ar parūgusio leopardo.
Vis sunkiau grįžti namo, nes širdimi esu su tais, kurių likimas sukaustytas okupantų veiksmų. Norisi būti su jais amžinai, nes bent taip jie nesijaučia visai vieniši.
Grįžęs namo ir pradėjęs skaityti naujienas pradedu jaustis vienišas ir pats — tiek daug atkaklaus problemų ignoravimo ir nenoro ruoštis, lyg Ukrainoje 2013 metais.
Matau politikus ir šiaip, inteligentų/šviesuolių gretoms save priskiriančius, veikėjus kuriant gynybinius tekstus apie tai koks nekonstitucinis ar antidemokratiškas sprendimas yra reformuoti rusakalbes mokyklas. Tarsi pažeidžiame teises kažkieno. O ką jeigu pasakysiu, jog tokios mokyklos yra ksenofobijos požymis? Mūsų uždarumo ir mažos tautos kompleksų simptomas?
Rusakalbės mokyklos propaguoja segregaciją ir mažina integraciją.
Visų pirma mes stumiame žmones likti savo kultūriniame kontekste nuo pat mažumės. Nepratiname vaikų kurti tarp-etninių ryšių. Tokiu būdu išlaikydami atskirtį šalies viduje.
Antra – ukrainiečiams, baltarusiams kuriame lengvesnį kelią, kuris veda tolyn į rusifikaciją, o ne integraciją. Kiek atidarysime ukrainietiškų mokyklų ateityje? Ar finansuosime ir baltarusiškas? Tai be jokios abejonės bus išnaudota tų jėgų, kurios jau dabar skatina visuomenės nepasitenkinimą, o mokytojų protestas, garantuotai, buvo pirmasis iš daugelio. Mes nesuvienysime visuomenės tokiu būdu, o tik toliau leisime kurti separatizmo židinius.
Ar daug žinome šalių, kuriose svetima kalba edukacijoje yra apmokama iš tos pačios šalies biudžeto?
Kai kas sako, jog tai bus pretekstas rossijai. Mielieji, jeigu mes nebūtume įšokę į NATO 2004-ais, tai būtų karas būtų buvęs ne Gruzijoje, o pas mus. Po II-ojo Čečėnijos karo apetitą pajutęs kraugerys tokią pat propagandą, kurią vėliau vykdė prieš Ukrainą, kelis metus konstravo Baltijos šalių kryptimi. Nacistai, nacistai, fakelų eitynės, miško broliai, nacistai, SS legionai, nacistai.
Rossijai nereikia preteksto, nes jiems jau nusispjauti į daugybę dalykų. Iki Gruzijos karo jie dar prisibijojo Vakarų reakcijos, po Krymo okupacijos jie suprato, jog ieškoti gudrių propagandinių schemų neverta visai, todėl 2022 tiesiog užpuolė Ukrainą. Sekančiam karui jie gali jau išvis nieko nesakyti, nes niekas nesikeičia — pasauliui iš esmės nelabai rūpi, nes visi nori kituose rinkimuose vėl būti valdžioje, tai kam tie ekscesai?
Aš tikiu, jog JAV nustos matuotis savo razinomis, nes dabar ten vyksta neakivaizdus ginčas “kas laimės karą” Ukrainoje.
Respublikonai nenori atiduoti pergalės Baidenui, nes taip jie prarastų dar vieną prezidento kadenciją. Per 15 metų tik 4 iš jų buvo Respublikonų. Neramu jiems — sutikit.
JAV iš esmės nelaimėjo nė vieno rimto karo politiniame kontekste. Iraką dabar per naftos gavybą jau pradeda valdyti Lukoil ir rossija, Afganistane — vėl teroristai. Apie visokias sirijas net nekalbu. JAV kažkodėl planuoja pralaimėti karus Artimuosiuose Rytuose iš anksto, nes niekaip nesiteikia stabdyti Irano branduolinio ginklo gamybos.
Ukrainos karą jie nori laimėti, bet jiems dabar svarbiau kas jį laimės. Tuo tarpu matau draugo liūdną veidą ir žinau, jog netrukus jam vešiu apkasų žvakes.
Vienatvė yra pats šlykščiausias jausmas.
Tai todėl ir yra taip, kad prezidentas/diktatorius A. Smetona per 20-dešimt metų Lietuvą pakėlė į daug aukštesnį lygį negu šie mūsų dabartiniai demokratijos kišenvadžiai per 33-is.
Teisingai parašyta, kad finansuodami valstybines mokyklas ne valstybine kalba rusams ukrainiečiams, baltarusiams kuriame lengvesnį kelią į rusifikaciją, o ne integraciją.
Parašyta „tiesiai – šviesiai”, nors kažkam atrodys net niūriai. Ne tik JAV, bet ir Vokietijos valdantieji, nors ir kiek geriau suvokia pavojų, bet … „praėjo daug metų, gal nepasikartos”, „gal neišdrįs”. O ką ir bekalbėti apie tokį Pranciškų iš Argentinos, kuriam, atvirai sakant, šia pasaulis jau neberūpi. Todėl dar kažką pavapalioja apie Ukrainą, kuri. anot jo, ilgai lojo prie Rusijos vartų. O kas toks tas Antonio Guterres, neva vadovaujantis „Jungtinėms Tautoms”, abejingai besišypsantis iš visų pasaulio bėdų? Planeta, realiai valdoma kelių niekšų, vis labiau ritasi Trečiojo pasaulinio link. To karo, po kurio nieko nebeliks. Dėl ko bus kariaujama? Dėl žemės? O kiek jos reikia? Trisdešimties centimetrų kojai padėti, ar pusmetrio – urnai įkišti. Kariaujama ne dėl žemės, o dėl to, kas daugiau šventyklų sudegins. Ar žmonija dar gali atsikvošėti ir nustoti muštis?
Vsio budėt Ukraina.