Politologai ir sociologai tarsi jau ir žino tų rinkimų laimėtoją, labiau diskutuojama tik dėl to, kas šalia Gitano Nausėdos pateks į antrąjį rinkimų turą, tačiau, kaip matome iš gausybės įvykių, konservatoriai ginklų nesudeda. Kita vertus, tai, kad šiuo atveju užsisėdėję valdančiosios koalicijos postuose ir mirtinai įkyrėję, moraliai susidėvėję iki paskutinio siūlelio veikėjai nepraranda vilties, nieko gero mums nežada. Kaip atrodo bent man, tai gali reikšti tik tai, kad normalių rinkimų tikrai nebus ir, regis, dėl valdžios bus kaunamasi užstatant net valstybę. Bus tikriausiai panašiai, kaip anąsyk, kai Neronas, norėdamas parašyti eilėraštį apie ugnies stichiją, padegė Romą, tačiau šįkart neabejotinai bus dar blogiau, kai buvusi valdžioje antilietuviška kohorta, nužengdama į kapą, ten pat pasistengs nusitemti ir valstybę arba, tiksliau tariant, kas dar liko iš valstybės per valdančiojoje koalicijoje įsikūrusios išdavikų šutvės valdymo metus. Tokia beviltiška situacija dar kartais yra vadinama žiurkių lenktynėmis, ar ne?
Tai gali reikšti tik tai, kad normalių rinkimų tikrai nebus ir, regis, dėl valdžios bus kaunamasi užstatant net valstybę.
Kaip matosi net plika akimi, priešprieša tarp prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos dėl ambasadoriaus Lenkijoje paskyrimo yra dirbtinai eskaluojama. Net ir asilui turėtų būti akivaizdu, kad formuluotė, jog „ambasadorių siūlo ministras, o skiria LR prezidentas“ imperatyviai nurodo, kad prezidentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą išsiaiškinti, ką jis skiria, ko vertas yra siūlomas kandidatas, neturėdamas teisės skirti ambasadoriumi katės maiše. Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad LR prezidentas privalo ministru pirmininku skirti rinkimus laimėjusios partijos ar koalicijos pateiktą kandidatą visiškai netinka aptariamu atveju dar ir dėl to, kad ambasadorius yra ne tiek techninis pasiuntinybės darbuotojas, kiek reprezentacinė figūra, o prezidentas ir Prezidentūra pirmiausiai yra atsakingi už Lietuvos valstybės ir šalies reprezentacinės politikos sėkmę.
Kas be ko, skandalą labai aršiai ir nešvankiai provokuoja Gabrielius Landsbergis. Kodėl jis taip daro? Būtų kvaila manyti, kad tokiu maniakišku įkyrumu, bandant mirtinai užkutenti, jam pavyks pribaigti G. Nausėdą ir atlaisvinti vietą savo partijos kandidatui, labiau tikėtina vis tik yra truputėlį kitokios pakraipos rezultatas, kai, žingsniuojant ta linkme taip ir toliau, jo vadovaujamos politinės partijos reitingai nusiris žemiau 5 proc. Tačiau, galimas daiktas, šiandien tai mažiausiai rūpi patiems konservatoriams, jau gyvenantiems totalinio karo prieš pranašesnius kandidatus į LR prezidento postą nuotaikomis pagal principą „viskas arba nieko“. Taigi dar kartą perspėju, kad neabejotinai sulauksime dar ir didesnių kiaulysčių, pamatysime, ko nematę. Drauge negaliu pažadėti, kad Lietuvai pavyks atsilaikyti, pernešti šį išbandymo kiaulystėmis laikotarpį neperdegus, nesusisprogdinus iš vidaus.
O gal viskas yra daug paprasčiau, visi nesusipratimai kyla dėl to, kad G. Landsbergis Lietuvoje dirba ne užsienio reikalų ministru, bet tiesiog Princu, Lietuvą įsivaizduodamas kaip paveldimą tėvoniją? Tokiu atveju G. Nausėdai reikėtų išmokėti priedą prie algos už darbą padidinto toksiškumo atmosferoje.
Vis tik labiausiai tikėtina, kad ambasadoriaus nepaskyrimo istorija yra dirbtinai forsuojama visais antilietuviškos kohortos frontais vien dėl to, kad nepavyko prasukti, labiau įtikinamai pateikti visiškai iš piršto laužtų „Pranėšėjo“ falsifikacijų, todėl ieškoma kitų galimybių išstumti G. Nausėdą iš rinkimų maratono, pasiekusio finišo tiesę. Įvardijimas „ambasadorius“ skamba labiau dalykiškai nei „Pranešėjas“, a?
Jau ne kartą esu prasitaręs, kad kaip LR pilietis jaučiuosi pažemintas kiekvieną sekundę, kol dar aukščiausiuose valdžios postuose kiurkso tokios antilietuviškos veiklos Lietuvoje entuziastės kaip Viktorija Čmilytė-Nielsen, be visa ko kito, lydima fantasmagoriškos bjaurasties šleifo, siekiančio kraupiausio XX a. iškrypėlio Iljos Erenburgo laikus. Tačiau štai nuo Jos Nešvankybės aukštumų anoji skelbia, kad į diplomatų nepaskyrimo istoriją jau turėtų įsikišti Konstitucinis Teismas (KT). Pasak jos, reikėtų įvertinti, ar prezidentas Gitanas Nausėda neperžengė jam Konstitucijos numatytų ribų.
Didelės paslapties čia nėra, puoselėjami planai į kovą dėl prezidento posto įtraukti KT, slaptai pasvajojant apie tai, kad galiausiai su KT pagalba būtų galima apkaltinti G. Nausėdą pažeidus priesaiką. Kas iš to seka – gerai žinome! Ar sakote, kad net jų suveltų kaltūnų mintys taip toli nesiekia? Kita vertus, neužmirškime to, kad atkovoti prezidento postą šįkart užsimojo ne tik skaistaveidžiai, bet ir kiauliasnukiai.
Viktorijai Čmil iš pirmo žvilgsnio tarsi antrina ir Dainius Žalimas, sakydamas „matau požymių, kad G. Nausėda ginče dėl ambasadoriaus Lenkijoje galėjo pažeisti Konstituciją“, tačiau buvęs KT pirmininkas abejones pasėja labiau rafinuotai ir subtiliai nei į vulgarizacijas kaskart vis stipriau pasinešanti Seimo pirmininkė, apsaugok ją, Viešpatie! Gal aš klystu, prisipažįsta buvęs KT pirmininkas ir rinkimų į prezidento postą dalyvis, pridurdamas, kad tiesai nustatyti yra reikalingi papildomi tyrimai.
Ne juokais sakau, kad mane apėmė toks stiprus pasididžiavimo jausmas dėl buvusio KT pirmininko, jog net užgniaužė kvapą, kitaip nepasakysi, dėl to, kad anas aptariamu atveju ėmė ir pademonstravo – kaip teisininko balsas jo asmenyje gali permušti politiko veblenimus? Tai buvo palaiminga akimirka, matant tokį atsivertimą, kol, atslūgus pirminiam įspūdžiui, vėl grįžau prie skepticizmo kirmėlaitės pragraužtos mintijimo sekos, pagalvojęs, jog D. Žalimas yra pakankamai protingas vyras ir net geriau už kitus supranta, kad jam nėra jokio reikalo pasirodyti kvailiu savo kolegų akyse, tvirtinant, kad G. Nausėda lygioje vietoje pažeidė Konstituciją, užteks šiuo atveju tarsi ir atsitiktinės, per išsiblaškymą, netyčia išsprūdusios užuominos, o ugnį, susiklosčius palankioms aplinkybėms, užkurs kiti – falsifikacijų juodadarbiai.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, žmogui, nesugebančiam, kaip skelbia visuomenės informavimo etikos komisija, atskirti nuomonės nuo žinių (tarsi pamfleto žanre tokie dalykai nebūtų suaugę į jau nebeatskiriamą visumą), tą pačią dieną tas pats D. Žalimas būtent tame pačiame portale, bet kitame savo straipsnyje „Ar Lietuva yra pasaulietinė, ar teokratinė valstybė?“ jau byloja labiau įprastu jam kraštutinai užsiangažavusio politiko, toli už nugaros palikusio teisininko kvalifikacijos balsu, nevengdamas savo konkurentų rinkimuose apdovanoti nešvarių insinuacijų apie neva tuos konkurentus ištikusius orbanizacijos kompleksus doze.
Esant progai, leiskite, truputėlį nukrypstant nuo temos, keliais žodžiais užsiminti ir apie ką tik nurodyto D. Žalimo straipsnio, kuriame, kaip atrodo bent man, autorius ieško kvailių, turinį.
Ar gali jau šių eilučių autorius, nieko neišmanantis apie teisinę kazuistiką, neprajuokindamos publikos, suabejoti KT buvusio pirmininko, VDU Teisės fakulteto dekano čia išsakytomis pastabomis, kad mūsų šalyje prigijusi tradicija, kai policijos komisariatų viršininkų skyrimo tvarka yra susiejama dar ir su kažkokiomis katalikiškomis apeigomis, žiauriai prieštarauja Konstitucijai, skelbiančiai, kad Lietuva yra pasaulietinė valstybė (LR Konstitucijos 43 str. 7 d. įtvirtina nuostatą, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos).
Tikra tiesa, man, diletantui, nebūtų galimybės nė iš tolo suabejoti tokiomis logiškai skambančiomis išvadomis, jeigu Lietuvoje šis konstitucinis valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principas nebūtų labai išsamiai ir labiau niuansuotai nei D. Žalimo straipsnyje aptartas mokslinėje literatūroje.
Teisinės doktrinos tyrinėtojai pastebi, kad Lietuva neseka Prancūzijos pavyzdžiui, kur Bažnyčios ir valstybės atskyrimo laicistinis principas yra demonstruojamas kiekviena pasitaikančia proga, Lietuva esą greičiau remiasi Italijos valstybės ištobulintu modeliu, numatančiu valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo kelius, juolab kad minėtas LR Konstitucijos 43 str. tokią galimybę labai aiškiai įvardija, čia pažymint, kad religinių organizacijų statusas valstybėje gali būti apibrėžtas sutarčių būdu. Be visa ko kito, Lietuva yra sudariusi keletą sutarčių su Romos kurija, taigi kyla klausimas – ar prezidento rinkimus laimėjus D. Žalimui, tokie susitarimai būtų atšaukti?..
Konstitucinio teismo (KT) pateiktame 43 str. išaiškinime net nevartojama atskyrimo kaip valingo akto terminologija, (tai sovietiniais laikais buvos skelbiama, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, o mokykla – nuo Bažnyčios), KT išaiškinime labai ramiai, be jokio ideologinio stenėjimo nusakoma susiklosčiusi dalykų padėtis, kad valstybė ir Bažnyčia yra atskiros institucijos, kas neužkerta kelio ne tik bendradarbiavimui, bet ir kooperavimuisi tarp šių institucijų, siekiant tų pačių tikslų.
Jeigu bent iš dalies teisus būtų D. Žalimas, toliau reikėtų skelbti, kad neteisėta yra Lietuvos kariuomenės kapeliono pareigybė, nelegitimus yra tikybos kaip alternatyvos etikai mokymas bendrojo lavinimo mokyklose ir t. t.
Kita vertus, net ne teisinės kazuistikos niuansai čia yra svarbiausias dalykas, o užmojai didžiausių pavojų akivaizdoje nuo valstybės reikalų labai grubiai nuginti Bažnyčią, kuri prie tos valstybės užgimimo ir atstatymo yra labai stipriai prisidėjusi.
Čia jau ir būtų galima sustoti, nes jeigu jūs, įsibėgėję, atsiversite dar ir tokio Arkadijaus Vinokuro straipsnelį, vakar publikuotą lrt.lt, po to tikriausiai būsite priverstas eiti mazgoti rankų su muilu, nes pasijusite įkišęs pirštus į kažkokią šleikščią, gličią, atsiduodančią pūvančios organikos kvapais substanciją.
Jeigu norite viską žinoti iš anksto, čia galėsite pamatyti, kaip anas eilinį kartą išpila kibirą srutų ant G. Nausėdos, eilinį kartą Nacionalinį susivienijimą pavadina neonacių sambūriu.
Net labiausiai drovus lietuvybės sentimento puoselėjimas pagal A. Vinokurą yra baisiausia pasaulio nuodėmė, prikibęs prie mūsų sielų hitlerizmo užkratas.
Taigi tikriausiai neatsitiktinai anas dar praeitą kartą antrina Gochinui, sakydamas, kad lietuviai neturi teisės turėti savo istoriografijos.
Kas taip užveda A. Vinokurą, ar jį, tarkime, tenkina, leidžia susireikšminti baisus žmonių pasipiktinimas, išrėkiami pasišlykštėjimo šūkiai, atsakant į jo provokacijas. Tačiau tai galiausiai primena situaciją, kai į artipilnį troleibusą įlipęs žmogelis ir čia išsitraukęs savo įrankį, pradėtų jį viešai smaukyti, sukeldamas tai matančių žmonių baisų pasipiktinimą, skeryčiojimąsi rankomis, protesto šūksnius – ar toks žmonių pasipiktinimas yra kažkokia garbė ir satisfakcija sąmyšio kaltininkui? A. Vinokurą išties galima būtų pavadinti tokiu valstybės užpuoliku, kuris puola ne ginklu ar ideologinio kvailinimo šūkiais, o nešvankumu. Toks A. Vinokuras yra, kaip atrodo, lrt.lt portalo suvenyras, vaizduojantis besisukančiame krištolo rutulyje įkalintą besimasturbuojančio vargšo žmogelio figūrėlę.
Baigiant leiskite perspėti savo tautiečius, kad – šiukštu! – nespręskite apie žydus pagal A. Vynokuro pavyzdį, nes tokio A. Vinokuro galimai net nėra tikrovėje, greičiausiai yra taip, kad A. Vinokuras yra aršiausių antisemitų išgalvotas personažas, kuriam yra skiriamas tautų kiršintojo vaidmuo.
Teisingai pasakyta: „jaučiuosi pažemintas kiekvieną sekundę, kol dar aukščiausiuose valdžios postuose kiurkso tokios antilietuviškos veiklos Lietuvoje entuziastės kaip Viktorija Čmilytė-Nielsen, be visa ko kito, lydima fantasmagoriškos bjaurasties šleifo, siekiančio kraupiausio XX a. iškrypėlio Iljos Erenburgo laikus.” Vinokuras toks pat.