Jonas Grigas. Ką davė žmonijai skrydžiai į Mėnulį?

1969 m. liepos 20 d. buvo įspūdingas momentas žmonijos istorijoje – pirmasis žmonių nusileidimas Mėnulyje. „Apollo“ skrydžiai reiškė kosmoso pažinimo revoliuciją ir pagreitino kosmoso technologijas kartu su žmonių gebėjimu gyventi ir dirbti kosmose. Bet ką dar davė šie skrydžiai už mūsų planetos ribų, kad daugiau nei po 50 metų amerikiečiai vėl ruošiasi skristi į Mėnulį?

Prezidentas Džonas F. Kenedis istorinėje kalboje 1962 metais Rice’o universitete pažadėjo iki dešimtmečio pabaigos išlaipinti žmogų Mėnulyje ir saugiai grąžinti jį į Žemę. 1969 m. liepos 20 d. erdvėlaivio „Apollo 11“ vadas Neilas Armstrongas ir Mėnulio modulio pilotas Buzas Aldrinas nusileido Mėnulyje. Armstrongas tapo pirmuoju žmogumi, vaikščiojusiu Mėnulio paviršiumi. „Apollo 17“ buvo paskutinis NASA „Apollo“ skrydis 1972 m. gruodžio 7–19 d.

Kenedžio iššūkis buvo ne tik nugalėti rusus, bet ir sustiprinti mūsų žinias apie Visatą. Didžiosios dalies technologijų, reikalingų skrydžiams į Mėnulį ir sugrįžti, tuo metu nebuvo, ir daug kas buvo nežinoma.

Jei mokslininkai nebūtų tyrinėję kosmoso, daugelio šiandienių technologijų mes neturėtume, pavyzdžiui, oro ir ryšių palydovų, medicininių vaizdo gavimo prietaisų, ugniai atsparių medžiagų gaisrų gesinimui, smūgius sugeriančių medžiagų.

„Apollo“ erdvėlaiviai buvo valdomi šių dienų požiūriu primityviu skaitmeniniu kompiuteriu. Šios technologijos išbandymui aštuntajame dešimtmetyje NASA paleido pirmąjį skaitmeniniu būdu valdomą lėktuvą, kurio kompiuteris rinko visą įvestį iš piloto valdiklių ir panaudojo šią informaciją valdymui. Šiandien skaitmeninės „fly-by-wire“ sistemos yra standartinės aviacijoje.

„Apollo“ astronautai su savimi turėjo supakuotus maisto produktus, skirtus ilgam vartojimui kosmose. Siekdama užtikrinti greitai gendančių medžiagų saugumą, NASA sukūrė kokybės kontrolės metodą, kuris šiandien vartotojams visame pasaulyje.

„Kosminės antklodės“ – šiluminės antklodės, esančios avariniuose rinkiniuose arba išdalinamos išsekusiems bėgikams maratono pabaigoje, yra gaunamos iš šviesą atspindinčio daugiasluoksnio lengvo Mylaro, naudojamo NASA erdvėlaiviuose ir skafandruose. Šios medžiagos taip pat yra drabužiuose ir gaisro gesinimo įrankiuose bei pastatų izoliacijoje.

Didžiulėse rankose, kurios paleidimo metu atsitraukė nuo „Apollo“ raketos „Saturn V“, buvo įdiegta smūgio izoliavimo technologija, kuri šiandien saugo pastatus ir tiltus visame pasaulyje nuo žemės drebėjimų. Tiriant kosmosą sukurtos įkraunamos baterijos.

Su „Apollo“ programa beveik sutapo robotų misijos, skirtos tyrinėti kitas Saulės sistemos dalis, pažanga. Marsas ir Venera jau buvo tiriami septintojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau per kelerius metus nuo „Apollo 11“ NASA paleido erdvėlaivį skrydžiui apie Merkurijų, Jupiterį ir Saturną.

Tyrinėjant Mėnulį, NASA mokslininkai padarė išvadą, kad Mėnulis yra panaši į Žemę planeta. Prieš „Apollo“ Mėnulio smūginių kraterių kilmė nebuvo iki galo suprantama. Tačiau meteoritų kraterių kalibravimas, naudojant astronautų surinktus uolienų pavyzdžius, suteikė raktą Žemės, Merkurijaus, Veneros ir Marso geologinės evoliucijos laiko skalėms išsiaiškinti.

Buvo nustatyta, kad Mėnulio uolienos yra beveik tokios pat senos, kaip Žemės uolienos. Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo maždaug 3,2 iki 4,6 milijardo metų. NASA mokslininkai suprato, kad Mėnulio uolienos atsirado per aukštos temperatūros procesus, mažai arba visai nesusiję su vandeniu.

Pagrindinis atradimas per „Apollo 15“ misiją buvo astronautų Jameso Irwino ir Davido Scotto parskraidintas Mėnulio uolienų mėginys „Genezės uola,“ susidaręs mažiausiai prieš keturis milijardus metų. Buvo padaryta išvada, kad Mėnulis ir Žemė yra genetiškai susiję, Mėnulio ir Žemės uolienų sandara rodo bendrą kilmę.

Dabar žinome, kad Mėnulis yra negyvas. „Apollo“ tyrimai neatskleidė jokių gyvybės įrodymų. Mūsų artimiausiame natūraliame palydove nėra gyvų organizmų, fosilijų ar organinių junginių.

Savo istorijos pradžioje Mėnulyje buvo „magmos vandenynas“, nes Mėnulio aukštumose yra ankstyvų mažo tankio uolienų liekanų, plūduriuojančių šios pusiau ištirpusios jūros paviršiuje. Mėnulio magmos vandenyną daužė daugybė didžiulių asteroidų, kurie sukūrė baseinus, kurie vėliau buvo užpildyti lavos srautais.

„Apollo 15“ vadas Davidas Scottas atliko televizijos eksperimentą Mėnulio paviršiuje, patikrinęs Galilėjaus krintančių kūnų dėsnį, kad sunkūs ir lengvi kūnai krenta vienodu greičiu. Jis vienu metu numetė plunksną ir geologinį plaktuką. Abu ant Mėnulio paviršiaus nusileido tą pačią akimirką.

Kelionės į kosmosą Johnui Glennui – pirmajam amerikiečiui, skriejusiam aplink Žemę – įgavo religinę prasmę. Jis sakė manantis, kad visur, kur tyrinėjimai atves žmogų, Dievas bus šalia.

Mėnulyje Buzzas Aldrinas priėmė Šventąją Komuniją. „Apollo 15“ astronautas Jamesas Irwinas „gimė“ iš naujo po vaikščiojimo Mėnulyje. „Apollo 16“ pilotas Johnas Youngas paklaustas, ar jis ten atrado Dievą, atsakė: „Ne. Nemanau.“

Rusų ambicijos pasiųsti po kelių dešimtmečių erdvėlaivį į Mėnulį baigėsi 2023 metų rugpjūčio mėnesį, sudužus leidžiantis Mėnulyje Luna-25.

„Apollo“ palikimas yra labai reikšmingas. Tačiau bene svarbiausia, kad stebėdami astronautus, vaikštančius Mėnulyje, daugybė viso pasaulio vaikų buvo įkvėpti tapti mokslininkais, inžinieriais ar astronomais.