Dar kartą grįžkime prie praeitą kartą minėto Kristinos Sabaliauskaitės straipsnio, kur, be visa ko kito, skelbiama: „Todėl, kad neišprotėtume nuo dviprasmybės gręžiodamiesi į praeitį, siūlyčiau paminklus Stulginskiui, Smetonai ir Griniui pastatyti greta, chronologijos seka Prezidentūros rūmų parkelyje (kuris juk visuomenei prieinamas) – tegul tai būna prezidentavimo ir valstybingumo istorijos kompaktiškas pažymėjimas, parodant jos visas prieštaras, tęsiant tradiciją ir nebedarkant gražiausių Vilniaus kampelių naujais ir Vilniui svetimais Kaune valdžiusių prezidentų paminklais. Duoklė būtų atiduota su kaupu tam prieštaringam ir nelengvam tarpukario periodui, kurio ne visada gražų šleifą vis dar kažkaip mazochistiškai ir nesavikritiškai sau nuolat velkamės it ašutinę. Metas būtų ją nusimesti: šiaip ar taip, Kovo 11-osios Lietuva pasaulyje yra kur kas labiau gerbiama, laisvesnė, labiau klestinti, oresnė, palankesnė piliečiui valstybė, nei buvo anoji, Vasario 16-osios, kurioje jokiu būdu nenorėčiau gyventi. Ir – ne, laisvoje valstybėje, kokia yra Kovo 11-osios Lietuva, menas pagaliau neprivalo tarnauti nei liaudžiai, nei politikai, nei populizmui, nei ideologijai, nei neišprususiam politikų skoniui“.
Tačiau dabar pabandykime pasižiūrėti į įsismarkavusią diskusiją truputėlį kitu rakursu, t. y. ne tiek keldami, kaip praeitą kartą, Vilniaus kaip Lietuvos sostinės statuso ir memorialinio įprasminimo klausimus, kiek užduodami vienas kitam antraštėje įvardytą klausimą – kodėl net ir tie žmonės, kurie tarsi būtų linkę pašlovinti žodžiais Kovo 11-osios Lietuvą, kartais ima nusisuka nuo Vasario 16-osios Lietuvos vaizdinio kaip alergiją keliančio dirgiklio apie istorinį tautos apsigimimą.
Kaip matome, K. Sabaliauskaitė yra linkusi kuo greičiau išsinerti iš tokios ašutinės, bijodama susibraižyti savo švelnų, Londono apartamentuose išpuoselėtą kūną.
Nejaugi žinoma rašytoja, nepraleisdama nė mažiausios progos mus paprotinti, nesupranta to paprasčiausio dalyko, kad be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo-11osios, kad tokiu atveju Lietuva amžiams (?) būtų pasilikusi Rusijos ar Lenkijos, greičiausia vis tik Rusijos imperijos provincija? Kaip atrodo bent man, žinoma rašytoja, paprastai logiškai dėliojanti mintis, tai labai gerai supranta, todėl jos reveransai Kovo 11-osios Lietuvai, žiūrint loginės dėlionės požiūriu, yra kraštutinai veidmainiški. Tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos yra toks pat priežastinis ryšys kaip tarp įsispindėjusios Saulės ir pradėjusio tirpti įšalo.
Kartais sakoma, kad niekados negyvenome taip gerai kaip dabar, nevalingai lygindami „dviejų Lietuvų“ laimėjimus. Kas be ko, daug kas pasikeitė per 100 metų, tačiau bent man vis dar atrodo, kad Vasario 16-osios Lietuvos, pradėjusios viską nuo pradžių, kultūriniai laimėjimai yra įspūdingesni nei Kovo 11-osios kūrybiniai iškovojimai (net su K. S. bagažu), nors tikriausiai geriausia būtų nepriešpriešinti vieną kitam. Kita vertus, Vasario 16-sios Lietuva yra kelrodė žvaigždė kaip nacionalinės valstybės sukūrimo 2 dešimtmečių su trupučiuku sėkmės istorija, kai, žiūrint šiuo požiūriu, šiandien greičiau žengiama atgalios, prarasdami buvusius orientyrus ir rizikuodami įsipainioti į imperinius santykius.
Kad ir kaip būtų keista, šių eilučių autorius gerai supranta, kad imperija imperijai – nelygi, tačiau, kaip sakoma, imperija visados puola (NATO kaip gynybinis blokas jokiu būdu nėra imperija), todėl žmonės vienaip ar kitaip privalo rinktis – stodami už imperiją ar pirmiausiai už nacionalinės valstybės atkūrimo bei išsaugojimo idealus. Nesunku būtų suprati, kad saugumo sumetimai mus įpareigoja ieškoti kompromisinio varianto, tačiau pastaruoju metu verčia sunerimti ir galiausiai atima viltį tai, kad modernieji imperijos gynėjai pagal savo veiklos turinį ar net ir stilių vis labiau pradeda supanašėti su buvusios blogio imperijos adoratoriais.
Todėl galimas daiktas, kad ir K. Sabaliauskaitė nėra taip apsėsta Vilniaus lenkiško kolorito išsaugojimo rūpesčio, kaip mums atrodė iš pradžių, ir galiausiai visiškai neveidmainiauja, kaip neseniai dar bandžiau tvirtinti, nuoširdžiai įtikėjusi, kad į Kovo 11-osios Lietuvą buvo galima nueiti be Vasario 16-osios nutiesto kelio ir faktiškai be kojų, nes priklausomybė imperijai yra prigimtinė tautų būsena.
Dar kartą pacituosiu liūdnai pagarsėjusio Valstybės ateities vizijos strateginio plano „Lietuva 2050“ vieną iš pradinių teiginių; „XX a. pradžia – tautinės valstybės klestėjimo laikotarpis, leidęs išgyventi gūdų sovietmetį. Be kita ko, moderniaisiais laikais valstybingumo idėjos raida neatsiejama nuo Lietuvos, kaip jūrinės valstybės vizijos, kuriai vietos valstybės mąstyme atsirado kur kas vėliau. Jeigu Karaliaus Mindaugo valstybė žymi pamatinį Lietuvos statusą, kuris yra visų mūsų politinės bendruomenės sumanymų sąlyga, tai „išėjimo į jūrą“ idėja sako, kad aplenkiančios laiką idėjos privalo būti netikėtos ir provokuojančios mąstyti“.
Kaip matome, apie Vasario 16 Lietuvą čia užsimenama kaip apie mažareikšmį įvykį, pasimetusį kažkur amžiaus pradžioje (sic). Ne kartą jau esu komentavęs šį minėto teksto pasažą kaip kondensuotų nesąmonių atodangą. Galimas daiktas, galutinis, pateiktas patvirtinimui Seime, Vizijos tekstas buvo pakoreguotas (aš citavau iš savo straipsnių ankstesnių nuorodų), tačiau to galutinio teksto man vis dar nepavyksta atrasti, jis tikriausiai jau yra tapęs valstybės paslaptimi. Tai taip pat yra daug sakantis dalykas, ar ne?
Kartais yra pajuokiamas vargšas naivus žmogelis, besiguodžiantis, kad ne už tokią Lietuvą jis esą kovojo. Tačiau, kaip atrodo bent man, Sausio 13 d. Lietuvos didvyriai padėjo savo galvas greičiau siekdami atkurti Vasario 16-osios Lietuvos puoselėtus idealus nei strimgalviais kurpdami planus kartu su savo gentainiais ištirpti tautų katile.
