Petras Plumpa. Žodis Laisvės gynėjų dieną

Kalba Seimo Kovo 11-osios salėje pasakyta 2024-01-13, atsiimant Laisvės premiją.

Ypatinga pagarba tiems tūkstančiams Lietuvos partizanų, kurių kaulai tebedūlėja nežinomų miškų ir laukų duobėse. Tų žuvusių patriotų kraujas apšviečia jautresnių tėvynainių sielas, jas uždega kilniems siekiams ir troškimams. Todėl, kai praėjusio amžiaus viduryje išblėso partizaninis karas, partizanų kovos ir kraujo aukos paveikti stengėsi savaip priešintis jaunieji moksleiviai, studentai bei kultūrininkai, steigdami patriotines grupeles, platindami atsišaukimus ir keldami tautines vėliavas.

Nuo 1954 iki 1961 m. KGB Lietuvoje aptiko ir sunaikino 112 patriotinių jaunimo grupelių bei organizacijų, kurių veikloje dalyvavo beveik 800 žmonių. Tolesnis šių patriotų gyvenimo kelias buvo sudarkytas. Dalis jų buvo įkalinti Mordovijos lageriuose, kiti nebegalėjo studijuoti aukštosiose mokyklose, nebegalėjo dirbti pedagoginio ir kultūrinio darbo, negalėjo mokytis dvasinėse mokyklose.

Tačiau nuslopinus jaunųjų kultūrininkų bangą prasidėjo kitokia gyventojų raiška – dvasinis bei disidentinis judėjimas. Okupacinės sovietų valdžios adresu nuolat pradėjo eiti pareiškimai su tūkstančių gyventojų parašais, reikalaujant elementarių, ypač religinių, žmogaus teisių ir laisvių. Po LKB Kronikos pasirodymo 1972 m. Lietuvoje išėjo net 24 pogrindžio leidiniai, kurie skatino naująjį atgimimą bei išsilaisvinimą.

Visi šie žmogaus teisių gynėjai buvo persekiojami, baudžiami ir kalinami, kol pagaliau 1988 m. birželį Vilniuje susibūrė įvairių pažiūrų savanoriai, pasivadinę Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Juos vienijo pagrindinis siekis – ne tik savęs pačių, bet ir visų Lietuvos žmonių išsilaisvinimas. Jų mintyse tvyrojo daugumos Lietuvos žmonių svajonė – įgyvendinti tuos tikslus, kurių siekė partizanai, politiniai kaliniai, disidentai ir dvasininkai.

Būtent ši Iniciatyvinė grupė sutelkė Lietuvos išlaisvinimo Sąjūdį, kuris paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė davė santūrų veikimo toną, kuris padėjo atsilaikyti prieš pavojingas Kremliaus vanagų provokacijas. Todėl visai Sąjūdžio iniciatyvinei grupei priklauso pagarbaus atminimo vertas ženklas, kaip derlingam 35-ių šakų medžiui, kurio pavėsyje šiandien gyvena mūsų tauta ir valstybė.

Ir vis tik pagrindinis šios dienos atminimas ir pagarba priklauso tiems brangiems mūsų tėvynainiams, kurie savo krauju aplaistė mūsų žemę – prie televizijos bokšto, prie Medininkų, prie Seimo ir kitur. Jokios premijos jų Aukos neatlygins ir jokie žodžiai jų artimųjų nepaguos. Belieka tik nuoširdžiai palinkėti, kad jie ilsėtųsi ramybėje ir amžinojo gyvenimo šviesa jiems nuolat šviestų.

Būkime dėkingi ne tik išėjusiems į Amžinybę, bet ir tiems, kurie šiandien Ukrainoje kovoja sunkią, kruviną, bet teisėtą kovą už savo ir visų mūsų laisvę!

Dėkoju visiems už solidarumą.