Ne mažiau milijono. Būtent tiek žmonių praėjusiais metais Europos Sąjungoje paprašė prieglobsčio. Vien iki spalio pabaigos jų buvo 937 000. Dauguma jų – vėlgi – Vokietijoje. ES prieglobsčio agentūros duomenimis, šis skaičius, galutinai įvertinus padėtį, gali gerokai išaugti iki septynženklio skaičiaus. Netgi gali būti, kad bus viršytas ankstesnis rekordinis 2015 m. skaičius – 1,3 mln.
Už tai atsakinga 2004 m. įkurta ES sienų apsaugos agentūra FRONTEX, kurios tikslas – „saugoti Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę“. Kartu su valstybėmis narėmis FRONTEX pavesta užtikrinti „saugias ir gerai veikiančias išorės sienas“.
Tą pačią dieną Hansas Leijtensas iš Nyderlandų sėdi savo kabinete virš Varšuvos stogų ir aiškina, kad žmonių antplūdį į ES galima sulėtinti ir geriau kontroliuoti. Tačiau: „Pasakysiu tiesiai šviesiai: niekas negali sustabdyti žmonių nuo sienos kirtimo – nei siena, nei tvora, nei jūra, nei upė“.
Šis vyras nėra nevyriausybinės organizacijos „Pro Asyl“ vykdomasis direktorius ir neužima pareigų „Amnesty International“ organizacijoje – Hansas Leijtensas yra „Frontex“, vyriausiosios žemyno sienos apsaugos tarnybos, vykdomasis direktorius. Jo vadovaujama agentūra yra sparčiausiai auganti valstybių asociacijos institucija: 2020 m. metinis biudžetas buvo 364 mln. eurų, o šiandien – 859 mln. eurų.
Ir štai šis žmogus. Leijtensui 60 metų, jis savo gimtosios šalies saugumo aparate kaip policijos pareigūnas iškilo iki generolo leitenanto laipsnio.
Politikai tvirtina, kad situaciją galima kaip nors suvaldyti, jei bus laikomasi reikiamo griežtumo ir griežtumo. Leijtensas sako: „Kartais žmonės elgiasi taip, tarsi būtų galima tiesiog užsukti butelį ir migracija sustotų. Tačiau tai klaidingas įsitikinimas.“
Olandas yra paruošęs daugybę tokių posakių. Vienas iš jų skamba taip: „Kas aš toks, kad drįsčiau teisti migrantus? Sėdžiu čia, savo biure Varšuvoje, žinoma, galėčiau tai daryti – bet tai būtų per daug paprasta.“ Kitas: „Šios kalbos apie „žmonių sustabdymą“ ir „sienų uždarymą“ negali būti mūsų nuolatinis naratyvas. Mano darbas – rasti pusiausvyrą tarp veiksmingo sienų valdymo ir pagarbos pamatinėms teisėms.“
Kaip jis vertina ES vykstančius debatus dėl migracijos? „Daug norų ir dažnai perdėtai parinktų žodžių.“ Galbūt dabar jis dėl savo darbo yra sienos apsaugos pareigūnas, tačiau į pasaulį žvelgia ne kitaip nei iki 2023 m. kovo, kai persikėlė į savo biurą FRONTEX bokšte Varšuvos Europaplatz aikštėje.
Leijtensas parengė planą ne tik reformuoti savo agentūrą, bet ir pakreipti visą Europos diskusiją apie migraciją nauja linkme. Ši kryptis – daugiau žmogiškumo, mažiau užsieniečių baimės ir prietarų. Iš kitos pusės: naujoji BEPS, su kuria ES ateityje daugiau dėmesio skirs atgrasymui ir griežtesnėms sienoms. Kaip tai dera tarpusavyje?
Leijtensas sudeda rankas ant stalo. Jis nenori tik sėdėti ir stebėti. Priešingai. „Skaičiai, kuriuos matome šiuo metu, kelia nerimą, – sako jis, – ypač centrinėje Viduržemio jūros dalyje.“ Tarptautinis terorizmas kelia realią grėsmę Europai. „Kuo daugiau žinosime apie žmones, atvykstančius į ES, tuo geriau“.
Dabar jis kalba apie keturių žingsnių planą. „Kelyje į gerą sienų valdymą reikia žengti keturis žingsnius, – sako jis: – Pirma, pirmiausia turi tapti sunkiau keliauti su kontrabandininkų pagalba.“ Reikia daugiau teisėtų kelių į ES.
„Antra, reikia baigti paviršutinišką rūpinimąsi šiuo klausimu, paniką. Niekada nesileidžiame į gilesnes diskusijas nei išstūmimo ir ištraukimo poveikio aptarimas. Tačiau migracija yra realybė.“ Trečia, ES turėtų daryti viską, ką gali, „kad žinotų, kas kerta mūsų sienas. Tai labai svarbu ir saugumo požiūriu“. Ketvirta, būtina tinkamai nagrinėti prieglobsčio prašymus. O tie, kurių prašymai atmetami, turi būti deportuojami. FRONTEX mielai padeda, pavyzdžiui, organizuodama deportacijos skrydžius. Apibendrinant: „Čia vyrauja teisinė valstybė.“
Bet kokiu atveju Leijtensas nori ES valstybėms suteikti ne tik žmones ir techniką. Jį domina „bendradarbiavimas“. Savo biure jis dabar kalba apie „silpnųjų vietų analizę“, kurią jo žmonės norėtų atlikti kartu su ES valstybėmis narėmis. Frontex jis laiko nacionalinių vyriausybių partneriu, o ne tiekėju. „Anksčiau dažnai būdavo taip, kad valstybės ateidavo į FRONTEX su savotišku pirkinių sąrašu. Mums reikia to, mums reikia to, jos sakydavo: „Mums reikia to, mums reikia to.“ Pavyzdžiui, tvoros, laivai, įranga, pareigūnai, kurie saugo sieną ir žiūri pro pirštus, kai žmonės grąžinami ten, iš kur atvyko.
Viskas buvo baigta.
Buvęs FRONTEX vadovas Fabrice’as Leggeri, 55-erių metų vyras vėl dirba Prancūzijos vidaus reikalų ministerijoje, specialiųjų užduočių valstybės tarnautoju, kaip ir prieš 2015 m. pradėdamas dirbti FRONTEX.
Leggeri požiūriu, dėl jo asmeninio pralaimėjimo kaltas politinis posūkis. Jis pasakoja apie 2019 m. spalį vykusį pokalbį su už migraciją atsakinga Europos Komisijos nare Ylva Johansson: „Iki tol Komisija norėjo, kad Nuolatinį korpusą kurtume greitai. Bet tada Komisijos narė manęs paklausė: kam jums jo reikia? Migrantai yra laukiami. Tai kam jums reikia ginklų ir uniformų?“ Johansson atstovas spaudai atsisakė komentuoti.
Tuo metu Leggeris sakė supratęs, kad pasikeitė „politinė linija“. Tuomet tapo vis sunkiau „įgyvendinti sienų kontrolę, nes nevyriausybinės organizacijos įgaudavo vis daugiau galios – ir jų buvo klausomasi Briuselyje. Kažkuriuo metu supratau, kad man tapo neįmanoma vykdyti savo pareigų. Turėjau pasitraukti.“
Vienas iš Leijtenso tikslų – sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis, kurios vėliau išlaikys migrantus ir kurioms padės Frontex. „Tunisas, Marokas ir Egiptas – šios šalys yra varomoji jėga. Kovoje su nelegalia migracija Europa priklauso nuo šių šalių gebėjimų ir valios“, – sako jis. Jos turi suprasti, „kad kova su tarpvalstybiniu nusikalstamumu yra ir jų interesas. O Europa turi duoti kažką mainais: Vizų išdavimo palengvinimą, daugiau teisėtų kelių į ES, taip pat ekonominę paramą“.
Visas toks žmogaus teisių gynėjas Leijtensas mano, kad derybos su nesąžiningomis valstybėmis yra klaidingos. Būtent susitarimas, dėl kurio Italija susitarė su Libijos kovotojais, 2017 m. nuramino padėtį centrinėje Viduržemio jūros dalyje. To nepavyks padaryti su FRONTEX vadovu.
„Turime atidžiai žiūrėti, su kuo sėdame prie stalo. Pavyzdžiui, su Libijos sukarintomis grupuotėmis, kurios vėliau gali būti perduotos Hagos karo nusikaltimų tribunolui, – nenoriu su jomis derėtis.“ Tačiau FRONTEX neturi jokios įtakos šiems klausimams; tai tiesiog asmeninė Leijteno nuomonė. Jis sako, kad kova su neteisybe yra jo darbas.
Birželio mėn. bus renkamas naujas ES Parlamentas ir tikimasi, kad populistinės ir kraštutinių dešiniųjų partijos pasieks didelių laimėjimų.
Jau kelias savaites ES Parlamento koridoriuose šnabždamasi, kad į Parlamento nario vietą gali netikėtai kandidatuoti Fabrice’as Leggeri. Šis prancūzas galėtų dalyvauti kovoje kaip griežtosios linijos migracijos klausimu šalininkas, kaip oponentas savo įpėdiniui „Frontex“, atstovaujantis dešiniąją partiją. Jis galėtų žaisti tuo, kad jo byla taip pat galėjo būti politiškai motyvuota. Leggeri, kairiosios politikos auka – o dabar vėl sugrįžta.
Ar jis kandidatuos? Šį vakarą Paryžiuje vyras nenori atsakyti į šį klausimą. Jis tik šypsosi.
Šaltinis welt.de
jie tokie sargai prie vartų tai „vargas tau Jeruzale”