Kas tokie yra tie mūsų oponentai, pagal kokį požymį juos pirmiausiai atpažįstame dabartinės Lietuvos visuomeninio gyvenimo ir politinio vyksmo peizaže? Tai – žmonės, kurie, užkopę į valdžią, arba, valdydami žiniasklaidos priemones, turėdami galimybę dar ir kitaip daryti įtaką, pasirinko kovos prieš lietuvių tautą, kalbą, lietuvišką kultūrą, apkritai lietuvybės apribojimo ar net naikinimo kelią.
Laikmečio ypatybė yra ta, kad antilietuviška veikla ypač pasižymėjo valdžios postus užtūpę nelietuviško kilmės asmenys, iš kurių buvo laukiama jeigu ne lojalumo titulinei tautai, tai bent didesnio santūrumo populiarinant lietuvių tautos nutautinimo ar nusitautinimo raginimus, nepasidavimo suvereniteto atsisakymo ir savanoriško išsivalstybinimo vilionėms. Dar kartą kartoju, kad nustebino atviras, taigi, neįtikėtinai ciniškas, nelietuviškos kilmės žmonių valdžios postuose antilietuviškumo demonstravimas, dėl ko kitą kartą, formuojant valdžios sąstatus, tikriausiai bus verta pagalvoti ir apie lojalumo Lietuvos valstybei testą. Čia toli gražu nenoriu įpiršti išvados, kad politinėje kovoje dėl valdžios Lietuvoje turi teisę dalyvauti tik lietuviškos kilmės asmenys, taip tikrai nemanau, tačiau pasaulyje, kuris gyvena ne pagal lozungų dauginimo dėsnius, o atsiremdamas į kietą realybės pagrindą, kartas nuo karto pravartu yra pagalvoti ir apie tai, kad kiaulių nedera įsileisti į Bažnyčią.
Ar sakote, kad anie yra niekuo dėti, kad greičiu yra taip, jog, žmonės, neturintys lietuviškojo sentimento, buvo labiau imlūs prasidėjusiems Europos Sąjungos (ES) integracijos neva objektyviems ir tokiems pat neatšaukiamiems kaip žemės sukimasis aplink saulę procesams?
Kas be ko, ES institucijose vykstantys procesai tikriausiai nėra palankiausias faktorius tautiškumo puoselėjimui, tačiau bent aš čia matau greičiau atvirkštinio priežastingumo procesą, kai puolime prieš lietuvių tautą yra bandoma prisidengti ES stiprinimo ar net pažangizmo lozungais, demonstruojant nesveiką eurointegracinį entuziazmą. Labai liūdna tai pastebėti, bet, kaip atrodo, kartais net okupantams tarnavę Sniečkaus parankiniai buvo (tikriausiai dėl iš tėvų paveldėtos valstietiškos išminties) labiau rezervuotai nei šiandieniniai valdytojai nusiteikę nutarimų, atkeliavusių iš komunistinės imperijos centro, atžvilgiu, kai, rodydami tariamą paklusnumą, tų nutarimų nesilaikydavo arba net elgdavosi visiškai priešingai (šį komunistinių laikų paradoksą leiskite pavadinti „kukurūzų sėjimo“ paradoksu).
Jeigu šiandien Lietuvai svarbiausi yra saugumo ir gynybinių pajėgumų stiprinimo uždaviniai, ne pro šalį bus dar kartą pastebėti, kad pažangizmo lozungai pakerta iš pašaknų tautos kovinį pasirengimą gintis, tikriausiai dar labiau nei gali įsivaizduoti mūsų užbambusios vaizduotės oponentai demoralizuoja tautą, silpniną tarpusavio solidarumą.
Nesakau, kad lietuviai taip greitai, kaip norėtų mūsų kito flango oponentai, gali patikėti ir susižavėti Putino kiekvieną dieną skelbiamais pažadais, kad bent jo valdymo metais Rusijoje nebus bendrų moterims ir vyrams tualetų, tačiau drauge nereikėtų pernelyg ilgai bandyti tautos kantrybės, radus progą kuo greičiau pareiškiant, kad bendratualetininkų mąstysena, vaikiškų ar paaugliškų neurozių gydymas lyties pakeitimo operacijomis, kiti žmonių sudirgimą keliantys genderizmo marazmai turi būti išmesti į tą patį pasibaisėtinų nešvankybių šiukšlyną kaip ir nusususio putinistinio mentaliteto atliekos. (Įdomus ir galimai pamokomas dalykas nutiko vienoje bendrojo lavinimo provincijos mokykloje, kai mokinė, sakoma, simpatiška mergaitė, persiėmusi internete platinamų patarimų išmintimi, pareiškė apie savo teises lankytis berniukų tualete, dėl ko tie berniukai išspardė jai užpakalį, tvirtindami, kad mergaičių neskriaustų, bet su berniukais galima elgtis ir šiurkščiau, tačiau vis tiek nukreipę ją tualeto, pažymėto M raide, linkme; tai žinoma nereiškia, kad tokius klausimus reikia spręsti su fizinės jėgos pagalba).
Mūsų oponentų figos lapelis yra jų pritarimas ir pagalba kovojančiai Ukrainai, tačiau toks kuklesnis už kuklų lapelis vis tik negali pridengti jų antilietuviško nusiteikimo organų prasikišančio gremėzdiškumo (Ritos Miliūtės iš televizijos figos lapeliu yra ant jos kelių snūduriuojanti Meška).
O kas esame – „mes“? Labai apytikriai vertinant, tai lietuviškos populiacijos didesnioji ir vis didėjanti dalis. Sąlygine prasme tai vis tik yra milžinas, kuris bando pakirsti iš miegų ir prabudęs vaikštinėja svyruodamas, tarsi būtų truputėlį girtas.
Kažkada jam prisisapnavo gražus sapnas apie dainuojančią revoliuciją, bet ant to gražaus sapno užsiklojo kiti, ne tokie gražūs sapnai.
Jeigu norite, tai yra vienakis kiklopas milžinas, kurio vienintelę akį taikosi išdurti pasaulio perėjūnas odisėjas briuseliškis su savo pakalikų gauja.
SUDAIGINIMAS
1
iš visų pasviečio kampų rūkas netikėtai pakyla
dabar yra trobelė kur senutė kurpia tyla
ir nesvarbu jei kas triukšmauja už ribos negirdimas
ten mus įleidžia meškos veltininės truputėlį girtos
ir nuo tada beliks tik juokas tramdomas bet šiltas
vanduo ant rankų paslaugiai nematomos užpiltas
kur niekados per amžius nebeliks jokios nelaimės
nugarsintos jau ratais stojasi tolybių kaimenės
2
baigės romos gladiatorių kovos – o gloria!
daugėja drausmės draustiniuose liūtų
naujai kultivuojami fauna ir flora
laimingu jau tapti tau niekas nekliudo
išplito gandais pradžioje – po to įvyko
buvo liepta iškart visus pažindyt
baisiai daužės gimtinės vaizdai nuo tiko
išsipildė žadėtas rytojus kadais nors kažin
3
netolimoj sparnuotųjų malūnų šalyje
vanduo ir oras be perstojo pursloja
o važnyčioja musė es įmitusi žalia
perlamutru ten dengiasi laukai ir gojai
užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė
kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę
kitokie tos vietovės papročiai ir mastai
nes viskas čia priklauso musėm