respublika.lt
Trečiadienį Seimo Konstitucijos salėje vyko renginys „Prisimenam Romualdą Ozolą“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, parlamentaro, pirmosios Vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, filosofo Romualdo Ozolo 85-osioms gimimo metinėms.
Būtent sausio 31-oji ir yra šios iškilios asmenybės, deja, prieš beveik 9 metus palikusios šį pasaulį, gimtadienis. Prisiminimais besidalinę R. Ozolo bendražygiai jį prisimena kaip tikrą valstybės sargybinį, kuriam labai rūpėjo Lietuvos ateitis.
Renginyje prisiminimais apie R. Ozolą dalinosi sąjūdiečiai, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, pirmosios Vyriausybės ministrai. Buvo demonstruojami ir archyviniai vaizdo kadrai, kuriuose įamžinti R. Ozolo pasisakymai įvairiomis temomis.
„Aš negaliu klausytis, kai net labai aukšto rango žmogus apie Lietuvą sako: „Šita valstybė“. Ką nori pasakyti tuo „šita“? Ji ne tavo valstybė? Deja, apie valstybę kaip kažką tokio, kas žemiau tavęs, ant ko tu gali atsistoti, ką tu gali išnaudoti, parduoti, išduoti, šnekama su dideliu širdies ramumu, visiškai nesusimąstant. 1990-aisiais mes gavome tai, apie ką kokiais 1970-aisiais negalėjome net pagalvoti.
Ir gavome tokiu pavidalu, kaip antroji Lietuvos Respublika. Visiems reikia prisiminti, kad valstybės atkūrimas buvo pats didžiausias XX amžiaus pabaigos Lietuvos nuveiktas darbas, lietuvių nuveiktas darbas. Atkurta Lietuvos valstybė, ji įgyvendino visas mintis, kurios plaikstėsi Lietuvoje Atgimimo laikotarpiu. Ko netekome per 20 metų, kokios viltys sužlugo – kitas klausimas. Bet tai nereiškia, kad su panieka galima kalbėti apie „šitą“ Lietuvą – tarsi ji nebūtų tavo Lietuva, tavo valstybė“, – taip 2012-aisiais kalbėjo R. Ozolas.
Signatarą kamavo mintis, kad į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą išėjome nepasirengę, daugybę dalykų darydami ekspromtu, improvizuodami pagal aplinkybes.
„Žinoma, revoliucijos planuoti, projektuoti kaip kokio socialinio projekto negalima. Bet kad būtų nuoseklesnis valstybės atkūrimo planas, valstybės statybos planas – šito šiandien stokojame. Ir daugeliu atvejų tai tapo labai nekokiomis pasekmėmis. Atsimenu Sąjūdžio suvažiavimą ir jo programos priiminėjimą. Tokio visuotinio Tautos susirinkimo, kuriame būtų apsvarstytas toks dokumentas, kaip Sąjūdžio programa, daugiau niekada ir nebebuvo. Daugeliu atvejų ir šiandien fundamentaliausias dokumentas yra Sąjūdžio programa, kurioje matomi nacionalinės valstybės kūrimo metmenys“, – pridūrė R. Ozolas.
Tais pačiais 2012-aisiais jis samprotavo, ar išsipildė viltys, susijusios su valstybės atkūrimu.
„Nemaniau, kad Lietuvoje atsiras toks skurdo sluoksnis ir toks negailestingo turto sluoksnis. Tas susipriešinimas yra rezultatas, kurio tikrai nesitikėjau. Galvojome, kad bus gerovės valstybė, gyvensime kaip švedai. Gyvename su švediškais bankais, bet ne kaip švedai. Tikrai nemaniau, kad turėsime tokius pūdymų laukus, tikrai negalvojau, kad mes taip naikinsime miškus, tikrai negalvojau, kad turėsime tokia emigraciją, kuri turbūt yra baisesnė už visas buvusias emigracijas ir tremtis, ko gero, kartu sudėjus.
Ir tokį kultūros surogatą, kokį regime kiekvieną mielą dieną per savo masines transliacijas, per savo geltonąją spaudą… Kultūros tikrosios vertybės beveik pogrindyje. Ir, žinoma, nesitikėjau, kad bus tokia apatija, neviltis, tokia nemeilė savai valstybei. Tai ne tai, ko maniau sulauksiąs, kai atkūrinėjome savo valstybę“, – sakė R. Ozolas.
PRISIMINIMAI APIE R.OZOLĄ
Prof. Vytautas RADŽVILAS, filosofas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys
„Šio renginio pavadinimas savaime rodo, kad tai nėra įprastas akademinio žanro pokalbis apie R. Ozolo pažiūras. Pirmiausia, be abejo, politines pažiūras. Ir jo istorinį vaidmenį. Tokie pokalbiai ir toliau bus būtini, bet vis dėlto jie turi vieną ypatybę. Kai įžengiame į politikos mokslo arba istorijos sritį, dalykus, apie kuriuos kalbame, tarsi objektyvuojame, žvelgiame į juos iš šalies. O šios dienos renginio žanras atveria galimybę pradėti naują pasakojimų giją. Mes pradedame kurti moderniosios, atkurtosios Lietuvos valstybės valstybininko mitą.
Šitas mitas yra tiesiog egzistenciškai svarbus pasikeitusiomis sąlygomis, kai visi, kas turi tautinę ir valstybinę pajautą, turbūt supranta, jog esame dar vieno pasirinkimo kryžkelėje. Mums iškyla iššūkiai ir uždaviniai, apie kuriuos R.Ozolas neabejotinai pasakytų: „Jie yra ne mažesni negu tie, su kuriais teko susigrumti ir kuriuos teko spręsti prieš 30 metų“.
Taip, tai yra geopolitinės sumaišties laikas. Dabar Lietuvos likimas priklausys, kaip ir tada, tik nuo to, ar mes sugebėsime dar kartą susiorientuoti toje sumaištyje, sutelkti savo protą ir valią, kad išeitume iš beatsiveriančio chaoso labirintų“, – per R. Ozolui skirtą renginį kalbėjo V. Radžvilas.
Pasak jo, pirmiausiai R. Ozolas buvo žmogus valstybininkas.
„R. Ozolo vaidmuo pirmiausiai yra unikalus vienu atžvilgiu: jis turbūt arčiausiai iš Lietuvoje veikusių politikų priartėja prie to idealo, kuris yra aprašomas Platono „Valstybėje“. Tai – filosofas mąstytojas ir kartu valstybės sargybinis. Taip jau yra, kad yra žmonės, kurie mąsto, užsiima įvairia kultūrine kūryba ir tai daro labai gerai. Lygiai taip pat yra žmonės, kurie užima aukštas pareigas valstybėje, ją administruoja.
Bet valstybininkas, kaip taikliai pasako Platonas, yra panašus į savos rūšies sarginį šunį. Būtent tai yra ypatingos rūšies žmogus, kuris visą savo gyvenimą matuoja valstybę. Paprastai kaip paprastas mirtingasis savo išganymo perspektyvą matuoja nuolatiniu stovėjimu Dievo akivaizdoje ar šeimos žmogus matuoja savo vertę ir darbus pagal tai, kiek jis įkūnija šeimos idealą, taip šitame pasaulyje yra žmonių, kurie yra valstybės sargybiniai giliausia ir fundamentaliausia to žodžio prasme.
Todėl jie jaučia pavojus, kilsiančias problemas ne tada, kai jos iškyla. Ir padaro daugiau, nei duoda tikslius, aiškius atsakymus į tas problemas. Tikrojo valstybininko menas yra pamatyti iššūkius tada, kai jų dar niekas nemato. R. Ozolas turėjo šitą unikalią dovaną“, – akcentavo V. Radžvilas.
Jis daug kalbėjęs su R. Ozolu fundamentaliais klausimais, nes judviejų draugystė užsimezgė dar studijų laikais.
„Su R. Ozolu kalbėdami apie politiką niekada nešnekėdavome apie tai, kas vadinama politinio dvarelio intrigomis. R. Ozolas buvo politikas ir mąstytojas būtent todėl, kad net konkrečias Lietuvai iškylančias problemas matė valstybės išlikimo perspektyvoje“, – pabrėžė V. Radžvilas.
Viena skaudžiausių temų R. Ozolui buvo kruvinieji sausio įvykiai.
„Ir ne todėl, kad jie susiję su milžiniška asmenine Romualdo tragedija (1991 m. sausio 1 d. buvo užmuštas vienintelis filosofo sūnus, – aut. past.). R. Ozolas labai gerai suprato, kokia buvo tikroji tų įvykių reikšmė būsimajam Lietuvos valstybingumui. Pirmosios valstybės atsistatydinimas jo požiūriu (aš jam pritariu) reiškė tai, kad pasikeitė valstybės pobūdis ir jos galutinis tikslas. Pirmoji Vyriausybė buvo socialiai orientuota Vyriausybė. O tai reiškia, kad jos veiklą grindžianti pamatinė nuostata buvo vieningos ir solidarios Tautos idėja.
Kuomet po jos pakeitimo atėjo žaibiškų reformų metas, iš tikrųjų šitaip suprantamos valstybės jau nebebuvo. Prasidėjo kova už turto pasidalinimą. Valstybė pradėjo virsti įrankiu, leidžiančiu susikurti ypatingai gerą, privilegijuotą padėtį šitos kovos sąlygomis. Kai šiandien kalbame apie neįtikėtinai didelę socialinę bei turtinę padėtį, to pradžia buvo tada. To beveik niekas negalėjo pamatyti, nes visų pirma rūpėjo apginti pačią valstybę. Bet už viso šito gynimo vyko tylus procesas: viena Tautos dalis buvo pasiruošusi paaukoti gyvybes už Lietuvą, kiti tuo metu kabinetuose jau dalinosi Lietuvos valstybės turtą“, – prisiminė V. Radžvilas.
R. Ozolas labai dažnai kalbėdavo ir apie santykį su ES.
„Labai giliai suprato šitos problemos mastą. Jokiu būdu nebuvo ES priešininkas. Bet prieštaravo stojimui (tai tuo metu buvo labai nepopuliari ir rizikinga pozicija), nes suvokė: išėjus į Nepriklausomybę su absoliučiai suniokota tautine ir valstybine jausena, ES gali būti suvokiama tik kaip išteklių skirstytoja, kaip aruodas, turėjęs pakeisti kadaise aruodu laikytą Maskvą. R. Ozolas netikėjo, kad mūsų politikai sugebės valingai ginti Lietuvos interesus, kaip, pavyzdžiui, iki šiol gynė Lenkijos Vyriausybė, kuri suprato, kaip svarbu gauti ES paramą, bet kartu suprato tokį dalyką, kaip Tautos ir valstybės išlikimas ir kad yra klausimų, kuriais kompromisų negali būti“, – dėstė V. Radžvilas.
R. Ozolas gerai suprato, kad stojame į menševikinę Europą.
„Jis visada suprato, kad pas mus ateina šiek tiek modifikuota neomarksistinė Europa: tos pačios idėjos, kurios atėjo atviros visuomenės pavidalu. Nors jis buvo karščiausias Europos vienybės šalininkas, sakė, kad tokia Europa neišsilaikys. Nes ji kuriama ne ant to pamato. Nes frazės apie europines vertybes… Jei į tai įsigiliname, tai yra neomarksistinės ideologijos vertybės. Jos turi nepašalinamų trūkumų, todėl šiandien matome ES struktūrinę krizę“, – reziumavo V. Radžvilas.
