propatria.lt
Prezidento Džo Baideno (Joe Biden) užsienio politika žlugo. Nacionalinio saugumo patarėjas Džeikas Sulivanas (Jake Sullivan) vasario 4 d. tai faktiškai pripažino CNN žurnalistei Danai Baš (Dana Bash).
„Jūs jau porą kartų šioje laidoje ir daug kartų anksčiau sakėte, kad administracija stengiasi neleisti, kad tai išplistų į regioninį konfliktą“, – D. Bash sakė D. Sulivanui laidoje „Sąjungos padėtis“, turėdama omenyje karą Gazos ruože.
CNN laidų vedėja išvardijo keletą vietų, į kurias dabar išplito Gazos konfliktas. Tada ji paklausė štai ko:
Mano kolega Peteris Bergenas gudriai pastebėjo, kad šiame konflikte dalyvauja 10 šalių, mažiausiai keturios pagrindinės teroristinės grupuotės, taigi ar tai jau nėra regioninis konfliktas?
„Na, Dana, norėčiau pasakyti, kad tai skirtingi, bet susiję iššūkiai“, – atsakė Baideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Tada jis stengėsi kuo geriau apibūdinti vykstančią katastrofą:
Pavyzdžiui, akivaizdu, kad tai, kas vyksta Raudonojoje jūroje, tam tikru mastu yra susiję su tuo, kas vyksta Gazoje, tačiau tai nėra tas pats. Hutai smogia ne tik su Izraeliu susijusiems laivams; jie smogia daugybei įvairių laivų iš daugybės skirtingų šalių. Todėl bandoame spręsti laivybos laisvei Raudonojoje jūroje kylančias problemas. Tai yra aiškus iššūkis. Irake ir Sirijoje veikiančios sukarintos grupuotės smogia mūsų pajėgoms. Mes į tai reaguojame. Ir, žinoma, Izraelis susiduria ir su „Hamas“ iššūkiu Gazoje, ir su „Hezbollah“ grėsme šiaurėje.
D. Sulivanas, nors to ir neketino daryti, patvirtino, kad karas Gazoje jau išplito už šios neramios juostos ribų.
Iš tikrųjų padėtis yra blogesnė, nei jis leido suprasti. „Hamas“ lyderiai pabėgo iš Kataro ir dabar slapstosi Kataro diplomatinėse atstovybėse Maroke, kur jų nepageidauja karalius, ir Alžyre, kur jie laukiami režimo.
Todėl Iranas iš tikrųjų turi savo agentų vakarinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Gruodžio mėn. režimo Islamo revoliucijos gvardijos korpusas (IRGC) viešai pagrasino uždaryti šį vandens telkinį, kaip ir iš esmės paralyžiavo laivybą Raudonojoje jūroje. Kadangi teroristai yra netoli Gibraltaro sąsiaurio, IRGC gali būti pajėgi įgyvendinti tai, kas kitu atveju atrodo kaip drąsus pasigyrimas.
Iš Kataro į Turkiją, kuri kontroliuoja prieigą prie Juodosios jūros, ir Libaną taip pat pabėgo „Hamas“ veikėjai.
Taigi karas išplito toliau, nei rodo Danos Baš klausimas. Po 2021 m. rugpjūčio mėn. įvykusios Baideno nesėkmės Afganistane greitai sekė Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, Kinijos ir Rusijos kurstomi sukilimai Šiaurės Afrikoje ir Irano išpuoliai prieš Izraelį iš Gazos ruožo ir Golano aukštumų.
„Dabar trijų žemynų žeme teka kraujas“, – šį mėnesį „Gatestone“ sakė „InfraGlobal Partners“ energetikos konsultantas ir Persijos įlankos valstybių politikos ekspertas Džonatanas Basas (Jonathan Bass). „Kraujo bus pralieta dar daugiau. Agresoriai dabar žudo.“
Amerikos politika žlunga ir toliau žlugs, nes yra pagrįsta iš esmės klaidinga prielaida. D. Baidenas, atrodo, tiki, kad pasaulis iš esmės nepasikeitė nuo Šaltojo karo laikų, todėl į taisyklėmis grindžiamą tarptautinę sistemą įmanoma integruoti beveik visas valstybes.
Tačiau pasaulis jau susiskaldė ir sukietėjo į frakcijas, o viena iš šių frakcijų, susitelkusi aplink Kiniją ir Rusiją, negerbia kitų valstybių suvereniteto.
Kitaip tariant, Pekinas ir Maskva nepripažįsta prielaidų, kurios apibrėžia pasaulį nuo 1648 m. Vestfalijos taikos, įtvirtinusios dabartinę tarptautinę sistemą. Kinijos ir Rusijos vadovai nesutaria, kas turėtų pakeisti Vestfalijos taiką, tačiau vis dėlto jie kartu siekia ją sugriauti.
Tačiau D. Baidenas stengiasi dirbti su Kinija kaip su partnere. Jo nelaimei, šios šalies režimas propaguoja idėją, kad jis privalo valdyti – ne tik dominuoti – visą pasaulį. Trumpai tariant, Xi Jinpingas mano, kad Jungtinės Valstijos yra daugiausia Kinijos kolonija. Be to, Komunistų partija paskelbė Amerikai „liaudies karą“. Tokiomis aplinkybėmis ilgalaikis bendradarbiavimas su Kinijos režimu neįmanomas.
Vakarų demokratijos dažnai mano, kad gali bendradarbiauti su blogiu – tai akivaizdu iš atkaklių britų bandymų XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje „civilizuoti“ ir „nuraminti“ Trečiojo reicho žvėris. Amerikos lyderiai, po Šaltojo karo veltui bandę integruoti Kinijos komunistų partiją į tarptautinę sistemą, nepasimokė iš ankstesnės nesėkmės.
D. Baidenas bandė suvaldyti konfliktą Ukrainoje ir ieško kompromiso Artimuosiuose Rytuose. Vietoj to jis turėtų suvokti, kad negali būti jokio susitaikymo su režimais, kurie arba siekia sunaikinti Jungtines Valstijas, pavyzdžiui, Kinija ir Iranas, arba su režimais, padedančiais tokiems priešams, visų pirma su Rusija. D. Baidenas turėtų visokeriopai remti Amerikos draugus ir siekti visiškos Ukrainos ir Izraelio pergalės.
Analitikai teigia, kad siekti visiškos pergalės yra pavojinga. Taip, taip ir yra. Tačiau sakyti, kad kažkas yra pavojinga, nebėra prasmingas prieštaravimas. Po tris dešimtmečius trukusios tikrai klaidingos Amerikos politikos – nesėkmę sukūrė abi partijos – kiekvienas veiksmas yra nepaprastai pavojingas.
Tęsti esamą politiką, ko gero, yra pavojingiausia iš visų galimybių. Tokia politika gali skambėti protingai, konstruktyviai ir maloniai, bet iš tikrųjų ji sukūrė katastrofišką padėtį, kuri yra dabar.
Dabar blogi veikėjai atvirai veikia išvien. Prieš pat vasario 2 ir 3 d. amerikiečių kontrsmūgius dėl žūčių „Tower 22“ bazėje Jordanijoje Irano žvalgybinis laivas „Behshad“ pabėgo iš Raudonosios jūros ir rado prieglobstį prie pat Kinijos karinio jūrų laivyno bazės netoliese esančiame Džibutyje – tai ženklas, kad Pekinas remia Jungtinių Valstijų priešus.
Kodėl Kinijos visapusiška parama Iranui yra svarbi? Tarptautinės strateginių studijų asociacijos prezidentas Gregory Copley gruodį portalui „Gatestone“ sakė, kad daugiau nėra „regioninių karų“, nes „visuose juose tam tikru mastu dalyvauja didžiosios valstybės“.
Prisiminkime, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje buvo atskiri karai, kurie susijungė į tai, ką dabar vadiname Antruoju pasauliniu karu. Ta pati dinamika vyksta ir dabar.
Baidenas atvėrė pragaro vartus. Nors niekas nėra neišvengiama, sparčiai artėjame prie taško, kai jis praktiškai negalės sutrukdyti Kinijai ir Rusijai, tiesiogiai ir per įgaliotinius, sujungti esamų konfliktų ir paversti juos kitu pasauliniu karu.
