Dominykas Vanhara. Pasirodė nauja serialo „Nacionalinis stadionas ir draugai“ serija

Serialas geresnis nei „Santa Barbara“ gaunasi, tik va bėda, kad labai jau brangus.

Pirmasis naujas siužeto vingis yra buvusio Baltcap partnerio Š. Stepukonio, kuris yra įtariamas, jei neklystu, itin didelės vertės turto pasisavinimu, sulaikymas. Nors informacija pateikiama itin dozuotai, tačiau tarp eilučių buvo pasakyta, kad jo, Š. Stepukonis iki šiol buvo Ukrainoje. Bet sulaikytas Vilniuje, FNTT patalpose.

Į akis krenta ir sąlyginai trumpas jo suėmimo terminas – vos 14 dienų. O toks trumpas suėmimo terminas, greičiausiai, ir reiškia, kad grįžo pats ir nesislapstė. Viena iš suėmimo, kaip kardomosios priemonės, taikymo sąlygų yra ta, kad „yra duomenų, kad įtariamasis bėgs arba slėpsis“. Jei būtų grįžęs ne pats, o ir toliau bandęs slapstytis Ukrainoje, greičiausiai, suėmimas būtų skirtas gerokai ilgesniam terminui. Antra, toks trumpas suėmimo terminas, greičiausiai, reiškia ir tai, kad įtariamasis davė išsamius parodymus. Nes antroji alternatyvioji suėmimo, kaip kardomosios priemonės, skyrimo sąlyga yra ta, kad „yra duomenų, kad įtariamasis trukdys ikiteisminiam tyrimui“. Jei įtariamasis iš karto pradeda duoti išsamius parodymus, kurie, ikiteisminio tyrimo institucijų duomenimis, atitinka ikiteisminio tyrimo medžiagą, duomenų apie galimą įtariamojo ikiteisminio tyrimo trukdymą irgi nelabai yra.

O tai, kad Š. Stepukonis, skirtingai nei manyta anksčiau, nebandė Ukrainoje imituoti „herojiškos žūties fronte“, o grįžo ir, galimai, davė išsamius parodymus, spėju, daug kam gali kaip reikiant sumaišyti kortas kaladėje. Bet tą mes dar, tikėtina, sužinosime ateityje. Tikėtina, bus ir naujų serialo serijų.

O antrasis naujosios serijos siužeto vingis yra vakar įvykusi LRT forumo laida apie Nacionalinį stadioną, kurioje taip pat dalyvavo visų vilniečių bei miesto svečių dj gerbiamas meras, minties gigantas V. Benkunskas.

Kaip teisingai pastebėjo laidoje taip pat dalyvavęs savivaldybės tarybos narys A. Nemunaitis, ponas meras yra akivaizdžiai iškalęs „PR‘ščikų“ paruoštukus, ir į kiekvieną konkretų klausimą atsakinėja būtent šiais paruoštukais. Pvz. jei koncesininkas Baltcap dar spalio pradžioje kreipėsi „dėl kainos indeksacijos“, kodėl su šiuo koncesininko raštu neleidžiate susipažinti tarybos nariams, net ir jiems atskirai to reikalaujant? Atsakymas: „Čia užsiiminėjate manipuliacijomis ir klaidinate žiūrovus“. Tai kodėl, visgi, neduodate? Bus duota reglamento nustatyta tvarka.

O A. Nemunaičio klausimas yra net labai legit. Nes jei koncesininko Baltcap raštas yra teisiškai pagrįstas ir sąžiningas, tai su juo turėtų ne tik kiek įmanoma skubiau būti supažindinti tarybos nariai, kuriems reikės priimti sprendimą balsuojant, bet ir visa visuomenė. Nes čia būtent jai reikės papildomai „susimesti“ kuklius keliasdešimt mln. EUR. O va kodėl šis raštas iki šiol guli po devyniais užraktais, jei šis raštas jau toks pagrįstas ir teisėtas?

Antras klausimas ponui Benkunskui – tai kodėl norite indeksuoti kainą? Nes sutartis taip numato. Net dvi sutarties vietos. O kurios konkrečiai sutarties vietos, nes visi, intensyviai sutartyje tų vietų ieškodami, randa tik punktą apie galimybę indeksuoti kainą, jei procesai užsivilkina dėl pačios savivaldybės kaltės, ir tai net ne tiek, kiek reikalaujama? Nesvarbu, pasakiau, kad yra dvi sutarties vietos, numatančios savivaldybės pareigą indeksuoti kainą, vadinasi, yra. Taškas.

Aišku, ponas meras ir toliau malė kažką apie „force majeure“, tik šį kartą, priešingai nei anksčiau, force majeure jau tapo nebe COVID-19 pandemija ar karas Ukrainoje, bet jau „bendras infliacijos kilimas“. O tai kaip yra iš tikro? Tai karas ar bendras infliacijos kilimas? Nes tai tikrai ne vienas ir tas pats. Aš turiu tokią profesinę savybę, kad aš labai puikiai atsimenu, kada, kas, kur ir ką sakė. Nes kai bylos metu kuri nors šalis bando, liaudiškai tariant, „kabinti makaronus“, nėra geresnio būdo tokius veiksmus išgaudyti, kaip tik perklausti: o va tada ir tada sakėte, kad buvo taip ir taip. Dabar jau sakote, kad buvo taip ir anaip. O tai kaip iš tikųjų buvo? Tai ką, pone mere, tarp paruoštukų pasiklydote?

Beje, dar kartą priminsiu, kad jei koncesininkas bando kažkur remtis force majeure, pagal koncesijos sutarties 41.4. papunktį, jis privalėjo iš karto, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, apie force majeure įvykį pranešti savivaldybei. Jei neklystu, savivaldybė turi dokumentų valdymo bei registravimo sistemą, kurioje visi pranešimai iš koncesininko privalėjo būti registruoti. Buvo toks pranešimas apie force majeure iš koncesininko? Jei nebuvo, vadinasi, ir force majeure nebuvo, o šią temą galime uždaryti kartą ir visiems laikams.

Dar gerbiamas meras laidos metu nuolat operavo teiginiais, kad „šiuo atveju brangiausias yra laikas, o to komplekso Vilniui reikėjo jau vakar“. Suprask, nesigilinkite į jokias kainas, jų didinimą bei kitas sąlygas. Jei pasakiau, kad objekto reikėjo vakar, vadinasi, reikėjo vakar. Nesvarbu, už kiek. Beje, kaip ne keista, vakar laidoje tikrai stipriai pasirodė ir prof. R. Kuodis, kuris į tą aplinkybę irgi atkreipė dėmesį, kad kažkaip projekto sėkmė laikoma, kad objektas stovi. Nesvarbu už kiek, ir nesvarbu, kaip. Stovi, vadinasi, sėkmė. Kaip pvz. Balsių mokykla, kai vietoje 40 mln litų sumokėjome 200 mln., bet objektas stovi, vadinasi, sėkmingas.

Na ir jau visai laidos pabaigoje, matyt, pasibaigus paruoštukams, merui teko improvizuoti ir skelti dar vieną „legendinį“. Meras pareiškė, kad koncesijos sutartis yra labai geras ir tinkamas teisinis instrumentas, kadangi padeda suvaldyti dvi dideles rizikas: kad objektas nebus pastatytas, o kol nepastatytas, tol pareiga mokėti savivaldybei ir nekils, o taip pat viso šio komplekso, jau pastatyto, operavimo riziką.

Tokia savo „improvizacija“ meras visaip bandė, liaudiškai tariant, „nueiti“ nuo jį vis badančio klausimo, kad pagal koncesijos sutartį statybos darbų pabrangimo rizika, jei nėra savivaldybės kaltės, yra koncesininko rizika. Ir tai būtent ir yra koncesijos sutarties esmė – kad koncesijos sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią visas arba bent jau daugumą rizikų prisiima koncesininkas. Būtent už tai jis gauna papildomus apmokėjimus ir būtent todėl koncesijų sutartys būna brangesnės nei, tarkime, statybos rangos sutartys (kurios yra ne rizikos, o ekvivalentinės sutartys).

Tai jei mūsų minties gigantas ir asmuo, artimas imperatoriui – p. Benkunskas, sako, kad labai svarbi rizika yra objekto pastatymas, tai šią riziką kuo puikiausiai galima suvaldyti ir su mano daug kartų siūlyta statybos rangos sutartimi. Kiek man savo profesinėje praktikoje yra tekę vertinti viešųjų pirkimų būdu sudaromų statybos rangos sutarčių, nemačiau nei vienos, kurioje būtų numatytas avansinis apmokėjimas. Beveik visose mano matytose sutartyse buvo numatytas apmokėjimas po darbų atlikimo. Atlieki sutartyje numatytus statybos rangos darbus, juos priduodi, pasirašai perdavimo – priėmimo aktą, ir va tuomet tau atsiranda teisė išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už atliktus darbus bei reikalauti jos apmokėjimo. Kai kuriose sutartyse, tiesa, buvo numatytas etapinis apmokėjimas, bet visuomet būdavo apmokama tik jau už realiai atliktus, o ne būsimus darbus. Tai jau gal šeštą kartą kartoju savo klausimą – kurių galų mums reikalinga itin brangi koncesijos sutartis, jei vis tiek galiausiai išaiškėja, kad visas rizikas vis tiek prisiima mokesčių mokėtojai, o ne koncesininkas, jei visas šias problemas kuo puikiausiai spręstų statybos rangos sutartis, kuri būtų gerokai pigesnė?

Na o dėl objekto operavimo rizikos, tai ponas meras, teigdamas, kad stadionų operavimas yra labai nuostolingas, todėl už šią veiklą reikia mokėti, kaip tai nutyli kelias smulkmenas: visų pirma, taip, stadiono operavimas yra labai nuostolingas (nes didžiąją dalį laiko jis stovi tuščias), bet tik tuomet, kai už savo pinigus pasistatai stadioną ir tuomet jį operuoji. Šiuo gi atveju, stadionas būtų pastatomas už mokesčių mokėtojų pinigus, o koncesininkas jį tik operuotų. Kai nėra objekto statybos kaštų, o yra tik operaciniai kaštai, stadiono operavimas tampa net labai pelningu.

Visų antra, ponas meras pamiršta, jog operuojamas būtų ne tik stadionas. Ten dar planuojama krūva kitų objektų. Ir papildoma arena (kurią pastačius, Vilnius turės lygiai dvigubai daugiau krepšinio arenų, nei Vilniuje yra krepšinio komandų, nes „Vilkai“ taip pat planuoja statytis naują mažą areną), o mokesčių mokėtojų klausimai, kuriems galams miestui dvigubai arenų, nei yra krepšinio komandų, yra paliekami šone. Ir visokie darželiai, bibliotekos, muziejai, kt. Kurių operavimas, net ir esant statybos sąnaudoms (kurių šiuo atveju nėra) yra pelningas. Karalienės Mortos mokykla jums už pavyzdį.

Jau ne kartą tą kartojau, bet, kaip sakoma, repetitio est mater studiorum (lot. kartojimas yra mokslų motina) – šios koncesijos esmė yra tokia, kad koncesininkui už mokesčių mokėtojų pinigus yra sukuriama infrastruktūra, tuomet tie mokesčių mokėtojai už savo pačių pinigus sukurtą infrastruktūrą iš privataus koncesininko nuomosis ir nuomosis už rinkos kainą, ir dar koncesininkui papildomai mokės už objekto operavimą. Sakykite, gal žinote, kuriame tiksliai kabinete tokias puikias koncesijas dalina? Ateičiau ir aš kelių koncesijų paimti. Ar čia tik „nusipelniusiems“ tokias koncesijas dalina? Nes, kaip visuotinai žinoma, niekas Lietuvoje taip stadiono nepastato, kaip Hanner nepastato. Khe khe… Žalgirio stadionas… khe.

Bet kuriuo atveju, spėčiau, kad šiame seriale dar bus ne viena serija, taip kad likit įsijungę!