Virginija Kochanskytė. Pilietybės dokumentai

Veidaknygė

Unė Babickaitė-Graičiūnienė (Unė Baye, g. 1897 Laukmimniškių k., Kupiškio r. – m. Kaune 1961, palaidota Palėvėnėje, Kupiškio r.), aktorė, režisierė.

Gyveno, vaidino, režisavo – Kupiškyje, Panevėžyje, Peterburge, Kaune, Čikagoje, Holivude, Londone, Paryžiuje.

„Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“ (Scena, Vilnius, 2001):

„Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“.

– Ar būtinai turiu pasiimti?

– Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą.

Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilnų pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį.

Susigėdusi sėstelėjau čia pat prie durų. Vyrai taip pat, atrodo, nemažiau nustebę mano atsiradimu tarp jų, atsisukinėjo, šnibždėjosi ir vėl spoksojo į mane.

Pradžioj salės ant pakylos už ilgo stalo, apkrauto didelėmis knygomis sėdėjo daug valdininkų.

Beviltiška buvo tikėtis tą dieną gauti tuos dokumentus, bet nusprendžiau valandėlę pasėdėti, pasiklausyti. Staiga pasigirsta:

– Oh miss! – iš už stalo atsistojęs šaukia mane vienas valdininkų.

– I?! – labai nustebusi atsiliepiu.

– Yes, you. Ateikite čia, prašom.

– Vaje, vaje… – nukaitau aš, šitaip netikėtai išskirta, pagerbta. – Tik pamanykite, kokia šalis Amerika! – galvojau eidama, – kaip subtiliai ji moka pagerbti moteris. Net darbo metu nėra joms eilės. Jos niekur nestovi, jos niekur nelaukia. Visur visada ladies first (pirma ponios). Gražu gyventi džentelmenų šalyje!

Priėjau ir užlipau ant pakylos. Valdininkas nusišypsojo, o mane vėl nuplieskė raudonis, – šypsena taip netiko jo veidui ir salės rimtumui.

– You, miss, atėjote išsiimti „naturalization papers“ (natūralizacijos dokumentų)?

– Jūsų vardas?

– Jūsų paskutinis vardas, pavardė?

– How do you spell? Kaip tai rašoma? Sakykite paraidžiui.

– Kada atvykote į mūsų šalį?

– Kokiu laivu?

– Iš kokios šalies?

– Lithuania?! – skiemenimis kartoja valdininkas. – Tokios šalies nėra.

– Tokia šalis yra.

– Kaip ji anksčiau vadinosi?

– Visada ji vadinosi Lithuania.

Pauzė.

– Koks didžiausias jūsų šalies miestas?

– Kaunas.

– ?! – nepajėgė ištarti valdininkas. Kiti valdininkai pakėlė galvas nuo savo popierių.

– O kaip anksčiau tas miestas vadinosi? – Aš dvejojau, bet reikėjo atsakyti.

– Anksčiau, kai mano tėvynė buvo pavergta, jį vadino „Kowno“, – pašaipiai ištariau rusišką žodį.

– Oh, Kowno – Russia! – nudžiugo valdininkas.

– No, Kaunas – Lithuania.

– Betgi aš sakau jums, kad tokios šalies nėra, – spyrėsi valdininkas.

– O aš atvykau iš tos šalies su pirmąja diplomatine misija.

– Salėje sėdintieji ir visi valdininkai nustoję dirbti klausėsi mudviejų ginčo.

– Kaip jūs mane matote čia stovinčią, taip tikrai yra tokia šalis – Lithuania.

„Mano“ valdininkas jau spėjo atsiversti kelias žemėlapių knygas, visur pieštuku pabrėždamas rodė man parašytą Kowno – Russia.

– Mano šalis laisva jau penkeri metai. Jūsų žemėlapiai pasenę, – sakau. – Atsiklauskite jūsų prezidento ir ištaisykite juos.

Valdininkai lyg susitarę visi nusišypsojo ir vėl įniko dirbti.

Mano valdininkas rašė į kelis lapus iš karto, vis šypsodamasis, protarpiais purtydamas galvą.

– Pasirašykite čia, miss, ir čia, miss, ir dar čia, miss.

Antrąjį popierių pasirašydama norėjau paskaityti, ant ko čia pasirašau, bet valdininkas nedavė atsikvėpti. Jis vis šypsojos ir nardė tarp stalų, piupitrų labai gerai nusiteikęs.

– Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv. Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss.

– Ar turėsiu prisiekti?

– Yes, miss.

– Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man.

– All right, – truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius:

– I call God to witness, – šaukiuosi Dievą liudininku, kad atsižadu savo šalies Lietuvos… Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances end fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignty, and particularly anarchist; I am not a polygamist nor a believer in the practice of polygamy; and it is my intention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God. (Mano bona fide ketinimas – visiems laikams išsižadėti lojalumo ir ištikimybės bet kuriam iš užsienio valdovų, monarchų, bet kuriai iš užsienio valstybių ar suverenų, o ypač anarchistinių poligamas ir nepraktikuoju daugpatystės; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. Tepadeda man Dievas).

– Negaliu prisiekti, – sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau.

– Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas.

– Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su Jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, – pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau.

Labai labai suglumo valdininkas; atrodė, net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko.

Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs. Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą.

Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko:

– Miss, we want you to be our citizen (panele, mes norime, kad būtumėte mūsų pilietė). Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv. Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čiagi viskas tik proforma.

Jis švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie Biblijos krašto.

O aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.

– Aš negaliu prisiekti. – Ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai. – Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu.

– .

Mano žodžiai nuaidėjo kapų tyloje. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va, tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs.

Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdamas net atsisveikinti su Vytautu?!! – Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu.

– I respect you, miss! Give me your hand (Gerbiu jus, panele! Duokite man savo ranką). – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė:

– All of you (visi jūs) paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti.

– Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv. Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl – Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios nė žemėlapyje nėra!!!

– You are free, miss (jūs laisva, panele), – tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką.

– O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up (stokitės)! – sušuko jis įsakmiu, niekinamu balsu.

Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba rimtais veidais stovėjo vyrai.