Vytautas Sinica. Būtina laidoti „Nacionalinio stadiono“ projektą

delfi.lt

Lietuvoje verda diskusijos apie Nacionalinio stadiono aferą ir į viešumą kyla vis nauji skandalingi šios istorijos faktai. Projektą šiandien jau aršiai kritikuoja tie, kas patys už jį balsavo. Kaip ne vienus metus nuosekliai pasisakęs prieš koncesijos sutartį ir prieš daugiafunkcio centro statybas, pasinaudoju teise priminti, kas padaryta ir kaip reikėjo (ir vis dar galima) šį fiasko spręsti dabar. Pagaliau paaiškinti, kodėl Vilniaus miesto taryboje Nacionalinis susivienijimas balsuos prieš stadiono koncesijos sutarties gelbėjimą. Ją būtina nutraukti.

Ištakos

Nacionalinio stadiono istorija – tai klaida po klaidos vis giliau grimztant į viešiesiems interesams visiškai priešingą liūną. Šios istorijos šaknys siekia sovietmetį, bet atsekime tik tiek, kiek tai liečia dabartinį projektą. Pirmoji baisi klaida – daugiafunkcis centras vietoje tiesiog stadiono statybų. Vilnius galėjo pasistatyti tik stadioną, atitinkantį UEFA reikalavimus, ir nieko daugiau. ES to nefinansuoja, tad prieš daugiau nei dešimtmetį sumanyta aplipdyti stadioną biblioteka, sporto aikštelėmis, muziejumi, kultūros centru ir kuo tik nori, kas gal leistų gauti paramą. Paramos negavo, bet prie daugiafunkcio centro kvailystės liko.

Dauguma dalykų, kurie būtų statomi projekte, iš tiesų naudingi Vilniui. Tačiau ne vienoje vietoje. Dešimtmečių senumo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studijos aiškiai rodė, kad šioje vietoje vienas pats stadionas sukeltų neišsprendžiamas spūstis ir jam reikalinga kita vieta. Juo labiau vienoje vietoje negali būti sutelkta visa galybė paslaugų.

Mero teigimu, vienas stadionas šiandien kainuotų apie 50 milijonų. Gi jo neva labai gerai susiderėta naujoji sutartis, dabar jau su Arvydu Avuliu, kainuos per 150 milijonų, kuriuos išmokėsime per dvejus metus. Mažiausiai šimtas išmestų milijonų.

Koncesija

Kas ta koncesija, kurią dar praėjusią mero kadenciją Remigijus Šimašius ir konservatorių valdoma Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pasirašė su „BaltCap“? Tai susitarimas tarp viešojo („valdžios“) ir privataus („verslo“) subjekto, kuriam perleidžiama vykdyti kokią nors veiklą, dažniausiai perimančią viešąsias funkcijas, ir gauti iš jos pajamas ir pelną. Stadiono koncesijos atveju, ministerija ir savivaldybė sutarė „BaltCap“ mokėti už daugiafunkcio centro pastatymą ir jo valdymą daugybę metų po to. Kam to reikia? Įprastai pagrindinis privalumas viešajam subjektui tas, kad verslui atiduodamos ir rizikos. Tačiau stadiono atveju taip nenutiko. Pagal pasirašytą sutartį verslui atiduotas pelnas, garantijos – viskas, tik ne rizikos. Rizikas prisiėmė savivaldybė ir ministerija. Neįmanoma suprasti, kam reikėjo koncesijos sutarties, kai nepalyginamai naudingiau miestui ir valstybei stadioną statyti ir neabejotiną naudą (meras kartoja, kad ji bus) taip pat pasiimti patiems.

Sutartis

Blogas šiuo atveju ne tik pats koncesijos žanras, bet ir konkreti savivaldybės ir ministerijos pasirašyta sutartis. Nacionalinis susivienijimas ją viešai išanalizavo, įvardijo grėsmes ir pateikė išvadą jos nepasirašyti dar 2021 metais. 2021 metais! Išvados buvo aiškios: visuomenė pagal šią sutartį skolinsis už palūkanas, gerokai didesnes nei tos, už kurias sutarties pasirašymo metu skolinosi valstybė. Iš esmės „BaltCap“ pagal šią sutartį gavo teisę skolintis iš banko už mažesnes palūkanas ir po to atgauti iš mokesčių mokėtojų didesnes. Ir ne tik. Cituoju 2021 metų Nacionalinio susivienijimo išvadas:

„Remiantis Sutartimi, privatus koncesininkas už Daugiafunkcinio objekto eksploatavimą visą Sutarties galiojimo trukmę, t. y. 25 metus, gaus metinį atlyginimą iš visuomenės lėšų. Toliau, privačiam koncesininkui visą Sutarties galiojimo trukmę, t. y. 25 metus, bus neatlygintinai (be jokio nuomos mokesčio) perduota dalis Daugiafunkcinio objekto, už kurio naudojimąsi visuomenės poreikiams visuomenė privačiam koncesininkui mokės atlyginimą, kuris atitiktų rinkos kainą, t. y. visuomenė už savo pačios turto naudojimąsi mokės privačiam subjektui rinkos kainą atitinkantį atlyginimą.“

Indeksavimas

Visą žiemą netyla skandalas dėl koncesininko „BaltCap“. Iš pradžių paaiškėjo, kad sustojo stadiono statybos. Dabar jau aišku, kad Vilniaus meras apie tai žinojo nuo gruodžio vidurio, bet tylėjo. Pasklido kalbos, kad „BaltCap“ prašo indeksavimo, t. y. perskaičiuoti kainą. Tarybos nariams reikalaujant administracija to „BaltCap“ prašymo niekam niekaip nepateikė, jis išlieka mistinis. Bet administracija kartojo svarstanti indeksavimą. Pagal koncesijos sutartį indeksavimo a) reikia prašyti; b) jo pagrindu gali būti tik force majeure; c) apie tokią force majeure koncesininkas privalo pranešti per penkias dienas nuo jos užfiksavimo. Nieko panašaus nebuvo ir neįvyko. Tiek karas, tiek „Covid-19“ pandemija, į kurias aptakiai apeliuota viešumoje, įvyko seniai ir jokia prasme neatitaisomai nepaveikė „BalCtap“ galimybių. Dar svarbiau, savivaldybė ir pats „BaltCap“ dvejus metus kartojo, kad vystytojas prisiima visas rizikas dėl galimo brangimo, kaina tikrai nekils, indeksavimų nebus. Rezultate viskas priešingai.

Ar svarbu Stepukonis?

Nacionalinis susivienijimas sausio pradžioje kreipėsi į administraciją, reikalaudamas atlikti „BaltCap“ finansinio pajėgumo auditą. Mat „BaltCap“ jau buvo paduotas į teismą dėl menkų 100 tūkstančių eurų neatsiskaitymo ir tai kėlė įtarimų. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad problema kito masto ir – kaip dabar aišku – savivaldybei buvo žinoma: „BaltCap“ buvęs partneris Šarūnas Stepukonis dingo, kazino pralošęs 16 milijonų fondo lėšų. „BaltCap“ tapo nemokus ir neįgalus pasiskolinti, taigi ir negalėjo tęsti darbų. Nebereikėjo jokio tyrimo. Vilnius ir ministerija liko ant ledo, bet administracija atkakliai slėpė visa tai nuo visuomenės ir kartojo, kad projektas bus tęsiamas, tuo tarpu galvodama, kokį sukurpti ir parduoti sprendimą. Š. Stepukonio pralošti milijonai prikaustė visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį, tačiau tiesiogiai viešajam interesui nebuvo itin svarbūs. Iš jo istorijos galima tik pasimokyti, kad būtina griežtinti lošimų ir jų reklamos kontrolę ar apskritai juos drausti. Tačiau kaip „BaltCap“ tapo nepajėgus įvykdyti įsipareigojimus, tėra įdomu, bet ne svarbu. Miestui ir Lietuvai svarbu, kokius sprendimus renkasi miesto valdžia šioje savo sukurtoje situacijoje.

Tikrasis nugalėtojas – Avulis

Meras galiausiai pristatė sprendimą – rado naują koncesininką, kuris esą perims sutartį, su sąlyga, kad indeksavimas visgi įvyks ir bus padovanoti dar 40 papildomų milijonų. Kad viskas atrodytų geriau, meras paskelbė, kad projektas brangs tik 2,3 milijono eurų. Statybos brangsta 40 milijonų, bet sutartis tik 2 milijonais? Kaip? Nes nuo 25 iki 2 metų sutrumpinamas jų išsimokėjimo terminas. Faktiškai ne išsimokėtinai, o iš karto sumokėsime daugiau, nei būtume mokėję išsimokėtinai su palūkanomis per 25 metus. Meras visuomenę laiko visiškais kvailiais.

Tuo tarpu Arvydas Avulis yra tikrasis šios situacijos nugalėtojas. Matydamas savivaldybės administraciją bejėgiškoje situacijoje ir negalinčią iš jos išeiti, jis pasiūlė savo kaip „turinčio patirtį ir pajėgumus įgyvendinti šį projektą pagalbos ranką.“ Taip tai ir parduodama visuomenei – kaip kilni A. Avulio pagalba. Tačiau A. Avulis tik raško savivaldybės bejėgystės vaisius. Koncesijos sutartis buvo auksinė jau ją pasirašant, apskritai ciniška ji tampa pridėjus indeksavimą (kurio, kaip aptarėme, pati sutartis neleidžia). Bet A. Avulis griežtas ir sako, kad be indeksavimo nebus ir jo. Meras linkęs sutikti ir nori gelbėti projektą bet kokia kaina tiesiogine prasme.

Avuliui „ne“

Problemų su šia schemute begalės. Pirma, Koncesijos sutartis neleidžia perleisti koncesininko statuso kitai įmonei, nebent kita įmonė nupirktų buvusį koncesininką (taigi „BaltCap‘ą“). Antra, koncesijos sutarčiai turi būti skelbiamas konkursas, o ne pasirenkama pagal gražias akis. Trečia, A. Avulis yra turbūt didžiausią miesto plėtros skandalų šleifą velkantis vystytojas mieste. Ironiška, jis jau turi savo sąskaitoje Žalgirio stadiono projektą, kurį išvystė vietoje stadiono pastatydamas daugiabučių ir biurų kvartalą. Nuo teisės rinkti rinkliavas savivaldybei pagal sutartis priklausančiose aikštelėse iki teisės statyti arčiau gatvės, nei numato miesto planavimo dokumentai – A. Avulis Vilniuje gyvena kaip jo tikrasis šeimininkas. Atiduoti stadiono statybas būtent jam – reto įžūlumo pasirinkimas.

Išeitis. Ką sakėm?

Koncesijos perdavimas A. Avuliui pristatomas kaip išeitis, projekto išgelbėjimas. Iš tiesų tai būtų tragedija. Koncesijos sutarties ir paties daugiafunkcio centro projekto nereikia gelbėti. Jam reikia leisti kuo greičiau numirti ir statyti tai, ką ir reikėjo statyti – tik stadioną už kelis kartus mažesnę sumą. Kitaip nei, pavyzdžiui, už koncesijos sutartį balsavęs Artūras Zuokas, Nacionalinis susivienijimas ir aš, kaip jo kandidatas Vilniaus mero rinkimuose, visada kartojau, kad turi būti statomas tik stadionas, o ne daugiafunkcis centras. Taip pat, kad koncesijos sutartis yra nuostolinga miestui, naudinga tik koncesininkui, net neteisėta ir neturi būti pasirašoma. Galiausiai, kai meras kartojo, kad dabar jau tikrai bus, aš kartojau, kad stadionas šia sutartimi niekada nebus pastatytas. Viskas pasitvirtino su kaupu ir greičiau, nei tikėjomės.

Išeitis. Ką daryti?

Nereikia išradinėti to, kas jau atsakyta. Advokatas Dominykas Vanhara plačiai aprašo, kaip savivaldybė gali minimaliais nuostoliais išeiti santykine nugalėtoja iš šios situacijos: „Šiuo metu mes turime švarų ir išvalytą žemės sklypą. Taip pat turime įsipareigojimų nesugebantį įvykdyti koncesininką – sutarties šalį. Remiantis koncesijos sutarties 31.1.2. papunkčiu, dabartiniam koncesininkui nesugebant vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, piliečiai ir mokesčių mokėtojai jau dabar turėtų teisę į 5 (penkių) procentų Pasiūlyme nurodytos Investicijų vertės (be PVM) prievolių įvykdymo užtikrinimą. Berods, tai būtų netoli 10 mln. EUR. Ir šią sumą gautumėme ne iš „BaltCap“, bet iš draudimo bendrovės, pateikusios laidavimo raštą. Atitinkamai, turėtumėme jau finansinę pradžią naujam stadionui ir galėtumėme nebetęsti šios išsigimusios koncesijos.“

Meras teigia, kad tektų ilgai bylinėtis. D. Vanhara atsako, kad „[s]varbu ieškinyje suformuluoti reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, o ant viršaus – dar 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo. Jei laidavimo raštą pateikusi draudimo bendrovė norės pasibylinėti, kad ir 3 metus, dėl draudimo išmokos išmokėjimo, problemos čia nėra. Imsime po keliolika procentų metinių palūkanų nuo reikalaujamos sumos. Kuo ilgiau norės bylinėtis – tuo mums geriau.“

Belieka paskelbti naują statybos rangos darbų pirkimo (nebe koncesijos) viešąjį konkursą su normaliais reikalavimais. Sutarus su Vyriausybe, kad ši prisidėtų statant stadioną sumokėto PVM grąžinimu miestui, pačiai savivaldybei stadionas mero įvardytomis kainomis kainuotų tik 44 mln. eurų. Atėmus „BaltCap“ ir jo draudimo bendrovės sumokėtas sumas už sutarties įvykdymo užtikrinimą bei baudas ir netesybas, telpame į 30 milijonų. Taip siūlo vienas iš nedaugelio koncesijos sutartį skaičiusių žmonių ir tai visiškai atitinka viziją, kurią kartojome bent trejetą metų. Vasario 7 dieną Nacionalinio susivienijimo atstovas ir mano kolega Vilniaus taryboje Almantas Stankūnas kreipėsi į merą, reikalaudamas nutraukti koncesijos sutartį, išsiteisti netesybas ir skelbti stadiono statybos darbų konkursą. Tai ir yra vienintelis teisingas kelias į priekį.

Sutaupytus šimtą milijonų galite panaudoti slėptuvėms ir evakuacijos keliams, jei – kaip aš – manote, kad karo grėsmė reali ir civilinė sauga yra prioritetas. Galite panaudoti mokykloms, darželiams, gatvių asfaltavimui, šaligatviams ir daugybei kitų reikmių, kurioms amžinai pritrūksta, jeigu karu netikite. Balsuočiau už pirmąjį variantą. Svarbu nepaleisti lėšų vėjais, permokant už nereikalingų projektų išsaugojimą. Todėl visų pirma Nacionalinis susivienijimas balsuos prieš koncesijos sutarties perdavimą ir indeksavimą. Ši sutartis privalo būti nutraukta dėl koncesininko kaltės, o lėšos panaudojamos ten, kur yra reikalingiausios.