Pilietybė nėra tautybė. Niekas negali prarasti tautybės, netekdamas pilietybės

„Europos Valstybių sąjungoje – lietuviška Lietuva!“ – su tokiu šūkiu Nacionalinis susivienijimas žengia į Europos Parlamento rinkimus. Vasario 14 d. Vilniuje vykusiame partijos suvažiavime buvo priimta rezoliucija dėl nepritarimo daugybinės pilietybės įteisinimui

REZOLIUCIJA

Kartu su Prezidento rinkimais 2024 metų gegužės 12 d. Lietuvoje vėl vyks referendumas dėl daugybinės pilietybės įteisinimo ir jį vėl palaikys visos parlamentinės partijos. Nacionalinis susivienijimas, pasisakydamas prieš daugybinės pilietybės įteisinimą, tokią nuostatą grindžia šiais argumentais:

Lietuvos valstybės tikslas – išsaugoti kuo daugiau piliečių Lietuvoje ir paskatinti grįžti jau išvykusius. Dvigubos pilietybės įteisinimas skatina ne grįžti, o likti emigracijoje, kurti ten savo gyvenimą.

Kitos šalies pilietybė emigracijoje įgyjama natūralizacijos būdu. Tai ilgas, dažniausiai 7–10 metų trunkantis procesas, kurio metu laikomi kalbos ir Konstitucijos egzaminai, prisiekiama kitai valstybei. Visa tai daroma ne tam, kad toks žmogus grįžtų į Lietuvą, o būtent jam ketinant toliau pasilikti emigracijoje ir siekiant tam patogesnių sąlygų. Toks pasirinkimas – kiekvieno asmens teisė. Tačiau jis aiškiai rodo valią toliau likti emigracijoje ir ten kurti savo gyvenimą. Lietuvos valstybė neturi lengvinti ir skatinti tokio pasirinkimo, leisdama nieko neprarandant išsaugoti ir Lietuvos Respublikos pilietybę. Kuo ilgiau žmogus gyvena kitoje šalyje, tuo statistiškai mažesnė jo grįžimo tikimybė.

Daugybinės pilietybės įteisinimas kuria trejopą iliuziją: 1) emigrantams – kad jie ir likdami užsienyje išsaugos stebuklingą ryšį su Lietuva, gyvendami mitinėje „globalioje Lietuvoje“; 2) Lietuvos visuomenei – kad nenykstame kaip tauta, nors iš tiesų nykstame greičiausiai pasaulyje; 3) politikams – kad jie iš tiesų išsprendė tautos nykimo problemą, nors iš tiesų tik paslėpė ją po geresne (su daugiau emigrantų) piliečių statistika. Šių iliuzijų būtina išvengti.

Klaidinga manyti, kad Lietuva praranda savo piliečius, kai šie, tapę kitos šalies piliečiais, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuva praranda savo piliečius tada, kai jie apsisprendžia kurti savo gyvenimą svetimoje šalyje ir nebegrįžti į Lietuvą. Nes Lietuva kuriama čia, Lietuvoje, o emigracijoje per kelias kartas neišvengiamai perimama svetima kultūra. Formalus pilietybės praradimas tik įtvirtina jau įvykusį pasirinkimą.
Statistika akivaizdžiai rodo, kad kitos šalies pilietybė emigrantų daugumai nėra svarbi. Ją priėmė mažiau nei 10 procentų emigravusių Lietuvos piliečių, dar mažiau emigrantų apskritai dalyvauja referendumuose dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Išvykę Lietuvos piliečiai galėtų lemti referendumo rezultatus, bet nedalyvauja nei referendumuose, nei rinkimuose.

Skiriamoji piliečių teisė yra balsavimas. Nėra teisinga, kad pasirinkę gyventi kitose šalyse, jas kurti ir būti jų piliečiais žmonės toliau spręstų Lietuvos likimą už čia pasilikusius – rinkdami Lietuvos valdžią, balsuodami jos referendumuose. Asmuo gali ir turi lemti vienos politinės bendruomenės likimą – tos, kurioje gyvena.

Pagrindinė pareiga, skirianti piliečius ir ne piliečius, yra karinės tarnybos prievolė. Emigracijoje esantys piliečiai dažniausiai šią pareigą atlieka vangiau, nei gyvenantys šalyje. Tačiau valstybės gali tiek šaukti į karinę tarnybą, tiek drausti įsitraukti į karo veiksmus. Nors referendumu siūloma įteisinti dvigubą pilietybę tik su „draugiškomis“ šalimis, tačiau išlieka rizika, kad Lietuvoje kilus karo grėsmei, kurios nors draugiškos šalys neleis savo ir kartu Lietuvos piliečiams dalyvauti kare, vengdamos taip įsitraukti į konfliktą. Lietuva negali užtikrinti, kad jos „dvigubi“ piliečiai net ir norėdami galės atlikti savo kaip piliečių pareigą.

Pilietybė nėra tautybė. Niekas negali prarasti tautybės, netekdamas pilietybės, kaip dažnai manipuliatyviai teigiama. Lietuvos valstybė turi užtikrinti tokią tvarką, kad apsisprendę grįžti į Lietuvą jos pilietybę praradę asmenys galėtų kuo palankesnėmis sąlygomis vėl pasirinkti būti Lietuvos Respublikos piliečiais.

Pilietybė prarandama ne išvykstant į užsienį ir ne už tai, kad buvo išvykta. Lietuvos pilietybės netenkama ne kaip bausmės ir ne „už akių“. Pilietybė prarandama laisvu pasirinkimu, apsisprendžiant sieti save su kita valstybe ir natūralizacijos keliu įgyjant kitos šalies pilietybę. Dėl šio pasirinkimo niekas nesmerkia, jis priimamas laisva valia, bet turi atitinkamas pasekmes.

Lietuva yra čia, savo žemėje, o ne globali. Valdžiai reikia rūpintis, kad Lietuvos piliečiai imtų svarstyti grįžti į Lietuvą, gerinti socialines sąlygas ir psichologinį klimatą Lietuvoje, plėtoti nefasadinius ryšius su pasaulio lietuviais, numatyti už jų kvietimo į Lietuvą ir darbo radimo programas atsakingas struktūras ir atsisakyti į išnykimą vedančių „globalios Lietuvos“ iliuzijų.

Daugybinės pilietybės įteisinimas devalvuos pilietybės instituto politinę ir teisinę reikšmę, sukurs privilegijuotų, turinčių tik teises, bet neturinčių pareigų Lietuvos valstybei, piliečių grupes. Niekaip nesustiprindamas kitos šalies pilietybę turinčių asmenų ryšio su Lietuvos valstybe, kels grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, tapdamas pretekstu masiškai ir sparčiai įpilietinti imigrantus iš ne Europos Sąjungos šalių, kaip tai vyksta Vokietijoje ir kai kuriose kitose Vakarų šalyse.

Atsižvelgdamas į aptartus argumentus ir aukščiau individualių poreikių vertindamas Lietuvos nacionalinius interesus, Nacionalinis susivienijimas nepritaria referendumo siūlymui įteisinti daugybinę pilietybę ir kviečia Lietuvos Respublikos piliečius šiame referendume balsuoti „prieš“.