Vidmantas Valiušaitis. Nuoširdžiai sveikinu estus ir Estiją Nepriklausomybės 106-ųjų metinių proga!

Veidaknygė

„Kokią Estiją Jūs įsivaizduojate ateityje?“ – kadais Deutsche Welle korespondentas paklausė Estijos Prezidento velionio Lenarto Merio.

Jis atsakė: „Mes turime geriausią kapitalą, koks begali būti pasaulyje, – savo intelektualus, kurie yra išauklėti europietiška tradicija. Be to, mes pažįstame Rusiją. Estija ateity – jei bus visiškai savarankiška – bus panaši į Šveicariją, Singapūrą ar Šiaurės Europą. Čia bus investuojama. Mes turime gerą kvalifikuotą darbo jėgą, kuri kol kas labai pigi. Mes visomis jėgomis skinamės kelią į Europą, tačiau ne tam, kad Europa mus apkabintų. Mes norime Europai pasakyti, ką ji turi daryti, jei nori likti Europa.“

Ar Lietuva irgi turi ką pasakyti Europai, „ką ji turi daryti, jei nori likti Europa“?

Nuoširdžiai sveikinu estus ir Estiją Nepriklausomybės 106-ųjų metinių proga!

* * *

2022 m. skelbtas tekstas:

Prieš 30 metų – 1992 m. spalio 6 d. – prisiekė Estijos prezidentas Lennartas Meri (1929–2006). Ryški asmenybė, palikusi įsimintiną pėdsaką, drįsčiau sakyti, platesniame nei vien Estijos gyvenimo politiniame lauke. Jis gerai suprato ir gebėjo įtikinamai pagrįsti Rusijos veiksnio, tiksliau – ten vyraujančių imperinės sąmonės žmonių, – keliamą grėsmę Europos raidai.

Vakarų Europos politikams tai suprasti neužteko dviejų Čečėnijos karų, skaldytojiškos Kremliaus politikos Kaukaze ir Moldovoje, Gruzijos užpuolimo ir jos teritorijų atplėšimo 2008 m., Donbaso ir Krymo aneksijos 2014 m. Reikėjo dar ir visaverčio karo Ukrainoje 2022 m. Dabar jau, regis, tai aišku. Prezidentui L. Meri, kaip tai matyti iš jo plataus interviu vokiečių dienraščiui „Die Welt“, tai buvo aišku jau 1993 m.

Verta tą jo pasisakymą prisiminti. Jis kalba beveik iš trijų dešimtmečių laiko perspektyvos, brėžia tendencijas ir kalba apie dabartį galbūt giliau, negu tai aprėpia kai kurios šiandieninės reakcijos į empyrinius faktus.

Priminsiu, kad Estijos prezidentas Lennartas Meri gimė 1929 m. kovo 29 d. Taline, Estijos diplomato ir rašytojo George Meri šeimoje. Dar būdamas vaikas kartu su tėvais išvyko į užsienį, mokyklą pradėjo lankyti Berlyne ir Paryžiuje. Kai 1940 m. tėvas tapo pasiuntiniu, šeima išvyko į Ameriką. Sovietinė okupacija nutraukė tėvo veiklą, o dar po metų šeima buvo ištremta į Sibirą. Tik 1946 m. sovietai leido grįžti į Estiją. Lennartas Meri studijavo istoriją. Įspūdžius taigoje jis aprašė savo knygose, filmų scenarijuose. Iš vokiečių, prancūzų, anglų, suomių kalbų vertė Vakarų autorių kūrinius. Būdamas Estijos užsienio reikalų ministras, 1991 m. daug prisidėjo, kad šalis būtų pripažinta tarptautiniu mastu. Estijos prezidento pareigas L. Meri ėjo 1992–2001 m. Mirė 2006 m. kovo 14 d. Taline.

L Meri interviu „Die Welt“ buvo perspausdintas dienraštyje „Lietuvos aidas“ 1993 m. balandžio 27 d.

Riigikogu nuotraukoje – Estijos prezidento Lennarto Meri priesaika 1992 m. spalio 6 d.

* * *

VAKARAI NESUVOKIA PROCESŲ RYTUOSE IR BERGŽDŽIAI VILIASI DEŠRELĖMIS IŠGELBĖTI RUSIJĄ

„Die Welt“ interviu su Estijos prezidentu Lennartu Meri

DW: Gana dramatiška forma Jūs perspėjote apie naują rusų imperializmą, kuris nukreiptas ir prieš Jūsų šalį. Ar manote, kad įvykiai Maskvoje patvirtina Jūsų žodžius?

L. Meri: Europoje vyrauja nuomonė, jog revoliuciniai pokyčiai buvusioje Sovietų Sąjungoje jau baigėsi. Ši iliuzija susidarė, kai dar valdė Gorbačiovas. Kai atėjo į valdžią Jelcinas, ji dar labiau sustiprėjo. Tačiau iš esmės kalbama apie du skirtingus revoliucinius procesus. Pirmieji pokyčiai prasidėjo tada, kai Gorbačiovas – vienas geriausių KGB šefo Andropovo mokinių – suprato, jog Sovietų Sąjungos ekonomikai gresia žlugimas. Jis norėjo ją kosmetiškai modernizuoti ir išlaikyti partijos aparatą. Buvo atskleista maža dalelytė tiesos: sovietinis žmogus nėra turtingiausias ir laimingiausias pasaulyje, o sovietinis režimas nėra pats žmoniškiausias. Gorbačiovas nenumatė, jog pro mažą plyšelį išsilies visas teisybės okeanas.

Tada atėjo ir ideologijos galas. Nomenklatūra buvo priversta žaibiškai persiorientuoti. Partijos sekretoriai tapo bankininkais ir gamyklų savininkais. Tačiau pati sistema išliko.

Šios antrosios fazės Vakarai išvis nesuvokė. Rusija nėra jokia valstybė – tai kontinentas, be to, imperinis. Ši imperija driekiasi nuo Bresto iki Korėjos sienos per 11 laiko juostų. Už jos spygliuotos vielos tvorų gyvena daugiau nei 100 įvairių tautų. Kai europietis kalba apie Egiptą, Alžyrą ar Pietų Afriką, jis neturi omeny viso Afrikos kontinento. Rusijos atžvilgiu elgiasi kitaip: kai kalba apie Rusiją, visuomet turi omeny visą kontinentą.

DW: Vakarų politikai mėgavosi atradę Maskvą.

L. Meri: Taip, didžiosios valstybės linkusios kalbėtis tik su sau lygiomis. Tiek amerikiečiams, tiek europiečiams sunku suvokti, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje kuriasi nacionalinės valstybės. Nėra garantijų, jog ši antroji fazė bus taiki. Be to, susikūrė naujų valstybių, kurios turi atominį ginklą. Tai paaštrina problemą.

DW: Kokį vaidmenį šiame procese Jūs skiriate tikrajai Rusijai?

L. Meri: Šiandien daug ką lemia klausimas: kaip Rusija nori save identifikuoti? Viena iš esminių problemų – sienos. Kur pagaliau driekiasi Rusijos sienos?

DW: Ar rusiškoji Rusija išsaugos savo integralumą? Ar irs toliau?

L. Meri: Aš nenorėčiau vartoti irimo sąvokos. Rusija turi pripažinti, kad ji gali egzistuoti tik kaip Europos valstybė. Tada ji turėtų prisiimti ir Europos mastelius. Sunku įsivaizduoti, kad Europai galėtų priklausyti valstybė, savo dydžiu lygi Afrikai.

Aiškus nusistatymas atitiktų rusų tautos ir rusų kultūros interesus. Yra labai puiki Rusija, tai Turgenevo, Čaikovskio ir Tolstojaus Rusija. Ši Rusija puikiai derinasi prie modernios, demokratinės Europos koncepcijos. Aš tikiu europietiškai mąstančia, demokratine Rusija. Ateity, galbūt būsimo amžiaus viduryje, tokia Rusija galėtų įeiti į Europos valstybių bendriją.

DW: Tačiau ar tai įmanoma, kol Rusijos rytinė siena eina kažkur Kamčiatkoje ar prie Vladivostoko?

L. Meri: Šiandien Japonija, Pietų Korėja ir Singapūras turi daugiau bendrų bruožų su Europa nei Rusija.

Jei Rusija, kaip atominį ginklą turinti šalis, bus priimta į Europos Bendriją, po kurio laiko ji susprogdins Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją. Pažiūrėkite, Sibiras turi daug daugiau bendrų bruožų su Kanada nei su europine Rusija. Šiandien Sibiro ir Maskvos santykius galima lyginti su Kanados ir Didžiosios Britanijos santykiais XIX a. Aš galiu įsivaizduoti, kad vieną dieną Sibiro ir europinės Rusijos santykiai bus tokie pat geri, kaip Didžiosios Britanijos ir Kanados santykiai šiandien.

DW: Kokį vaidmenį atlieka Jelcinas?

L. M: Aš norėčiau paklausti visiškai priešingo dalyko: kokį vaidmenį vaidina Vakarai? Jie elgiasi taip, lyg prieš juos būtų Miss Universum. Kalbama ne apie esminius dalykus, demokratiją ir judėjimą už reformas, o vien apie asmenybes. Vakarai mieliau kalbasi su simboliais, o ne su realiomis politinėmis jėgomis, ir Jelcinas – nori jis to ar nenori – tampa demokratijos simboliu. Bet abejotina, ar žmogus, dirbęs partijos aparate, gali būti demokratas. Galbūt Jelcinas yra išimtis. Tačiau politikos negalima grįsti išimtimis.

DW: Kaip Jūs vertinate Europos valstybių politiką Rusijos ir Baltijos valstybių atžvilgiu?

L. Meri: Mūsų ir Europos santykiai yra panašūs į Europos ir Amerikos santykius. Europiečiai daug ko nežino, daug dvilypės moralės, egoizmo, taip pat ir mūsų atveju. Žmogaus ir šalies elgesys labai panašus: visa, kas nauja, iš pradžių yra nauja jam pačiam. Vėliau naująją situaciją norima vertinti kaip anos, senosios, tęsinį. Tik tuomet, kada jau per vėlu, kada krizės nebeišvengsi, pradedama mąstyti, kaip šią krizę įveikti. Todėl šiandien ypač svarbu, kad Vakarai ir Europa užkirstų kelią ketvirtajam pasauliniam karui.

DW: Jūs kalbate ne apie trečiąjį pasaulinį karą, bet apie ketvirtąjį?

L. Meri: Nebuvo pastebėta, kad po 1945 m., kai buvo pastatyta Berlyno siena, jau vyko trečiasis pasaulinis karas. Jis vyko Korėjoje, Vietname, Kambodžoje, Laose, Afrikos kyšulyje, Angoloje, Namibijoje ir Nikaragvoje. Per šį karą žuvo milijonai žmonių – tik europiečių kraujo čia buvo mažai pralieta. Trečiajam pasauliniam karui tiesiogiai vadovavo Sovietų Sąjunga. Šiuo metu situacija kitokia.

Tačiau Vakarų pasaulis dar nesuvokė, kad, iškilus naujiems pavojams, susidarė nauja situacija. Aš pereinu prie Estijos ir jos problemų. Ši šalis tebėra teigiama išimtis. Estija yra Vidurio Europos dalis, kur po 50 metų sovietinės okupacijos atkurtas savarankiškumas ir priimta Konstitucija, kur vyko laisvi rinkimai ir iki šios dienos etniniuose konfliktuose nepralieta nė lašo kraujo. Po įvykių Rostoke to nebūtų galima pasakyti apie Vokietiją.

DW: Kaip Jūs paaiškintumėte vis kartojamus tvirtinimus apie rusų mažumos priespaudą Estijoje?

L. Meri: Tai nėra nauja. Kadaise vyko kampanija dėl prancūzų priespaudos Alžyre. Vyko tol, kol įsikišo de Gaulle’is (de Golis). Etninio gryninimo sąvoka Europai nebėra vien teorinio pobūdžio. Šiandien kiekvienas, patogiai įsitaisęs priešais televizorių, gali pasižiūrėti, kaip įgyvendinamas etninis gryninimas, pavyzdžiui, Balkanuose. Europa nežino, kad geležinės sienos laikais kasdien vyko panašus etninis gryninimas Baltijos šalyse – nuo 1940 m. birželio mėn., kai buvo okupuota Estija, iki tol, kai į valdžią atėjo Gorbačiovas. Estai masiškai buvo tremiami į Sibirą.

DW: Jūs pats buvote tokių trėmimų auka.

L. Meri: Tas tiesa, tačiau tai aš prisimenu be neapykantos, nes nenoriu kaltinti vienos tautos – kaltinu sistemą. Aš norėčiau priminti, kad Estijoje per vieną naktį iš lovų buvo pakelta 1 proc. visų gyventojų. Juos suvarė į prekinius vagonus ir išvežė į Sibirą. Tuo metu Estija prarado apie 30 proc. gyventojų. Likę tušti butai, namai ir kaimai buvo apgyvendinti rusų, kurie į Estiją atsikėlė iš rusiškų sričių. Pavyzdžiui, buvo įstatymas, pagal kurį sovietų karininkai prieš pat pensiją buvo perkeliami tarnauti į Baltijos respublikas. Išėję į pensiją jie turėjo teisę gauti butą ir pasikviesti iš Rusijos savo artimuosius.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Estija buvo homogeninė šalis, kaip Danija ir Suomija. 89 proc. jos gyventojų buvo estai ir 11 proc. tautinės mažumos: vokiečiai, rusai, švedai ir suomiai. Dabar teliko tik 59 proc. estų. Tai etninio gryninimo rezultatas.

DW: O kitų piliečių teisės?

L. Meri: Rusai turi savo rusiškų mokyklų, laikraščių, vadovėlių, sąjungų. Mes neribojame jų teisių važiuoti ten, kur jie nori. Čia jie turi tokių teisių, kokių iki šiol Rusijoje dar nėra. Yra dešimtys rusų pabėgėlių iš Tadžikistano, bet apie tai rusų spauda tyli. Nėra nė vieno ruso, kuris būtų priverstas bėgti iš Estijos.

DW: Kaip Jūs paaiškintumėte, kodėl Estijos kelias į nepriklausomybę buvo toks ramus ir, galima tvirtinti, civilizuotas.

L. Meri: Už tai mes dėkingi romėnų ir germanų teisinei sistemai, kuriai priklausome.

Įsišaknijusi vakarų civilizacija prisidėjo prie to, kad estų tauta niekuomet nenustojo tikėjusi, jog ateis laisvės diena. Kiekvieną kartą, kai po antrojo pasaulinio karo kildavo neramumų – turiu galvoje 1953 m. birželio 17 d. sukilimą Rytų Berlyne, 1956 m. Vengrijos sukilimą , Lenkijos įvykius ir, žinoma, didžiausių vilčių teikusį 1968 m. Prahos pavasarį – mūsų tikėjimas stiprėjo. Po tragiškos Prahos pavasario baigties žymus čekų režisierius Jiri Menzelis atsiuntė pas mane jauną čekų žurnalistą su užduotimi – atskleisti Čekijos visuomenei, kaip estams pavyko sovietų viešpatavimo laikais išsaugoti savo mentalitetą. Mums, kaip ir žydams, visą laiką skambėjo sakinys: „Kitais metais Jeruzalėje“. Prieš mūsų akis visuomet buvo žydinti Estija iki 1939-ųjų: tas pats gamtovaizdis, tos pačios gatvės, kurios tuo metu dar nebuvo išasfaltuotos, tos pačios ūkininkų sodybos, kurių durų nieks nerakindavo. Tačiau pasaulis per tą laiką labai pasikeitė ir mes buvome pažadinti iš erškėtrožėmis apvainikuoto sapno. Mes žinome, kad jau niekuomet neatkursime tos romantiškos Estijos, kurios ūkininkų sodybų durys nebuvo rakinamos.

DW: Kokią Estiją Jūs įsivaizduojate ateityje?

L. Meri: Mes turime geriausią kapitalą, koks begali būti pasaulyje, – savo intelektualus, kurie yra išauklėti europietiška tradicija. Be to, mes pažįstame Rusiją. Estija ateity – jei bus visiškai savarankiška – bus panaši į Šveicariją, Singapūrą ar Šiaurės Europą. Čia bus investuojama. Mes turime gerą kvalifikuotą darbo jėgą, kuri kol kas labai pigi. Mes visomis jėgomis skinamės kelią į Europą, tačiau ne tam, kad Europa mus apkabintų. Mes norime Europai pasakyti, ką ji turi daryti, jei nori likti Europa.

DW: Ką turi daryti Europa?

L. Meri: Estija yra Europos bandymų laukas. Tačiau dėl Rusijos, šalies, kurios sienų mes šiandien dar nežinome, aš galiu pasakyti tik tiek: jei Vokietija pakankamai pagamina dešrelių, tuomet ji gali šiuos 300 mln. gyventojų triskart per dieną pamaitinti. Paimkite geležinkelio atkarpą nuo Sankt Peterburgo iki Maskvos: pirmasis rusų disidentas Radiščevas parašė knygą „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“. Perskaičius šią knygą galima įsivaizduoti, kad ta kelio atkarpa prieš du šimtus metų buvo europietiška: kas du kilometrai buvo kaimas, pašto stotis, smuklė. Jei Jūs šiandien važiuosite traukiniu iš Peterburgo Maskvą, matysite tik brūzgynus. Kur ne kur tarp krūmokšnių pamatysite kyšančius kaminus be namų. Dar po Antrojo pasaulinio karo čia buvo kaimų. Dabar nebėra nė gyvos dvasios. Tai vienas iš rusiško neūkiškumo padarinių. Dabar Rusija vėl nori sukurti naują valstiečių sluoksnį. Jei tai pavyktų, būtų likviduota Rusijos vidaus politikos laiko bomba. Tačiau šios problemos negalima išspręsti viename G-7 valstybių posėdyje. Aš manau, G-7 valstybės šios problemos dar net nesuvokė. Kol Rusijoje valstietijos nėra, šalį turi maitinti kas nors iš šalies. Todėl Vakarai daro didžiausią klaidą, maitindami Maskvos nomenklatūrą salami. Paskolos, kurių taip sunku gauti, turėtų būti skirtos statyboms arba traktoriams nusipirkti. Vakarai turėtų padėti tiems, kurie didina Rusijos nacionalines pajamas. Tačiau tai dar sunkiau padaryti negu pertvarkyti karo pramonę taikiai produkcijai gaminti. Kitaip sakant, Vakarai siunčia Rusijai maišelius su saldainiukais ir dešrelėmis, o problema lieka neišspręsta.

DW: Tačiau Vakarai suteikė Rusijai didžiulių paskolų.

L. Meri: Aš manau, jog didžioji dalis šių paskolų turėtų jau būti Šveicarijos bankuose, nes procentai ten gaunami didesni nei pinigus investavus į Rusiją. Taigi reikia sukurti mechanizmą, kuris garantuotų, kad Vakarų paskolos tikrai padės Rusijos liaudžiai, kad vėl bus atkurta vidaus rinka. Tik tada, kai susikurs Rusijos vidaus rinka, Vakarai galės daryti įtaką Rusijai. Dabar, mano nuomone, Vakarų pinigai dingsta Rusijos statinėje be dugno.

Vieną dieną – tai irgi atitinka Europos interesus – turi gimti nauja Rusija, Rusija, kuri nuo Prancūzijos ar Vokietijos skirsis tik geresne rusiška virtuve, bet ne darbštumu ar darbo kokybe.

DW: Ar Jūs manote, kad Rusijos vadovaujantieji sluoksniai susitaikė su imperijos praradimu?

L. Meri: Jokiu būdu. Aš esu įsitikinęs, kad rusų demokratai dar mano – ir tai truks ilgai – kad reikia atkurti buvusią ar net didesnę Rusijos imperiją.

DW: Jūsų nuomone, ar gali Maskva savo politiką Estijoje įgyvendinti karine jėga?

L. Meri: Pavojus yra, nes Vakaruose visuomet atsiras politikų, kurie, kaip ir 1938 m. Miunchene, norės atverti kelią sutaikinimo politikai. Tada tai buvo trumpiausias kelias į Antrąjį pasaulinį karą. Rusija ir Vokietija, taip pat Prancūzija, Anglija ir Lenkija sumokėjo brangią kainą. Rusai visą laiką tikrina, ar stiprus Europos tikėjimas Europa.

DW: Ar priešinsis estai, jei Rusija vėl mėgins įvesti savo kontrolę?

L. Meri: Žinoma. Jūs galite būti tikri. Mes padarysime tai, kas nebuvo padaryta anuo metu Miunchene. Mes kovosime.