Žinia, truputėlį jau pasenėjęs, bet vis dar kūdikiško veido Vovka Nuodytojas skeltanagių ordų karinę invaziją į Ukrainą teisina iškilusiu poreikiu denacifikuoti Ukrainą.
Kaip Putinas supranta tą „denacifikaciją“? Štai europeanconservative.com rašo: Denacifikacija čia reiškia ukrainiečių tautinės tapatybės ir visų jos atributų: kalbos, kultūros, simbolių, istorijos ir t. t., panaikinimą.
Savo ruožtu Ingridos Šimonytės suburta šutvė, nekukliai pavadinta Valstybės pažangos taryba, jau pirmajame susitikime paskelbė programinį pareiškimą, kad neva lietuvių tautinės tapatybės puoselėjimas ir dėmesys etninei kultūrai yra pažangos stabdis. Ta pati Taryba paruošė šalies raidos strateginių gairių projektą „Lietuva 2050“, kuriame numatomos lietuviškos tautinės tapatybės, taigi iš esmės ir Lietuvos valstybės sunaikinimo ar susinaikinimo pagrindinės gairės. Kaip žinome, toks Lietuvos susinaikinimo strateginis planas buvo patvirtintas Seime kaip praktinės veiklos, žiūrint į ateitį, programa.
Truputėlį užbėgdamas prieš akis pasakysiu, kad, kaip atrodo bent man, strateginis planas „Lietuva 2050“ arba net jo paminėjimas pozityviame kontekste kelia nepalyginamai didesnį pavojų Lietuvos išlikimui nei totalitarizmo simbolių eksploatavimas viešojoje erdvėje.
Totalitarizmo simbolių iškišimas į viešumą rodo taip besielgiančio žmogaus moralinį ir psichologinį nevalyvumą, drauge nepagarbą demokratinės tvarkos idealams, o programos „Lietuva 2050“ vadinamosios idėjos yra mirties kultūros užkrato tiražavimas dar kol kas kažkokius gyvastingumo požymius teberodančioje tautoje, Lietuvos nutautinimo generalinei iniciatorei ir jos bendražygiams galimai tikintis, kad užteks to paskutinio stumtelėjimo, siekiant pražudyti tautą, viliantis ją palaidoti bedugnės krateriuose.
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Putinas denacifikaciją supranta dar ir kaip ukrainiečių tautos genocidą, planuodamas fiziškai išnaikinti visus šios didvyriškos tautos atstovus, kurie nesutiks tapti klusniais vergais. Tačiau, kaip sakoma, tai yra brangus malonumas, naikinimo technologijos ne pigiai atsieina, o ištekliai – riboti. Taigi Lietuva galimai yra numatyta kaip pigesnis projektas, grobikams puoselėjant planus, kad pati Lietuva morališkai nusiginkluos iš vidaus, atsisakydama tautos orumo idėjos ir tautinio tapatumo atributų, taigi bus sunokinta nukristi į Rusijos skreitą kaip persirpęs ir jau pradedantis pūti obuolys.
Nenorėdamas užgauti taurių žmonių Lietuvoje (ginkDie), kurie pagalbą kovojančiai Ukrainai pavertė savo egzistenciniu rūpesčiu arba net kaunasi šalia ukrainiečių už Ukrainos laisvę mirtinoje dvikovoje su orkų ordomis, drauge jau negaliu nuslėpti savo abejonių dėl tų propagandistų nuoširdumo, kurie, iš vienos pusės, skelbia, kad Kremliaus į karą išvaryti rusai yra baisūs pirmiausiai dėl to, kad iškėlė uždavinį sunaikinti ukrainiečius kaip tautą, iš kitos, įrodinėdami, kad savo ruožtu lietuvių tautos išlikimo ir tautinės savimonės išsaugojimo koeficientas yra nepažangumo rodiklis (sic). Kažkas čia ne taip, galai, kad ir kaip žiūrėtume, nesueina, ar ne?
Kita vertus, čia svarbu bus pastebėti ir tai, kad toli gražu ne visi taip skalambijantys puikiai žino ką daro, yra vedami į priekį nemeilės Lietuvai. Kaip atrodo bent man, tokį prieštaringumo toną užduoda keli asmenys, o pamėgdžiojančiųjų balsai pasidaugina pasąmoniniu lygiu, lunatikais klaidžiojant patamsiais. Todėl taip svarbu ir yra ištraukti šį neįtikėtiną prieštaravimą į dienos šviesą, įsisąmoninti jį kaip nešvankų paradoksą, tada ir akyse turėtų stipriai prašviesėti.
Jeigu toliau bent prabėgomis prisiminsime šutvės nuveiktus konkrečius darbus, naikinat lietuvybę, vietoj Lietuvos kuriant anti-Lietuvą, greitai nuo arenos jau nueisianti valdančioji koalicija tikriausiai į istoriją įeis kovos prie lietuvių kalbą koalicijos pavadinimu. Nekartosiu to, kas mums jau yra gerai žinoma ir ne kartą buvo aptarta, dabar, jeigu leisite, paryškindamas tik tą detalę, kad Armonaitės kraštutinai piktybiškas užsispyrimas užblokuoti ES struktūrų skirtus pinigų srautus lietuvių kalbos skaitmeninimo reikalui, turėtų būti kuo greičiau, netempiant laiko, įvertintas pagal baudžiamojo kodekso paragrafus (gaila, kad Lietuvoje panaikinta mirties bausmė).
Pagal piktybiškumą Armonaitei nenusileidžia, o gal ją ir pranoksta Čmilytė-Nielsen, paskutiniais metais valdžioje savo dėmesį sukoncentravusi į tai, kad būtų panaikintos emigrantų kvotos darbo rinkos papildymo pretekstu. (Galima guostis nebent tik tuo, kad svetimšaliai į Lietuvą yra viliojami, siūlant jiems fūrų vairuotojų, o ne tankistų, vairuojančių prie Lietuvą, darbą).
O simboliai, kas liko iš mūsų simbolių?
Tikriausiai labai simboliška laikmečio dvasiai yra tai, kad Nacionaline meno ir kultūros premija buvo apdovanotas nacionalinės Lietuvos vėliavos simbolinio išniekinimo performansas, bandantis įpiršti nesimbolinę mintį, kad mūsų trispalvė yra tinkama tik … nusivalyti. Sakoma, kad tokių apdovanojimų pasirinkimams didelę įtaką paprastai daro Kultūros ministras, su kuriuo neva komisijai reikia derinti sprendimus dėl apdovanojimo ar garbės vardo suteikimo. Tačiau jeigu tos aplinkybės net nežinotume, toks pasirinkimas, kaip atrodo bent man, dera prie šiandien Lietuvoje veikiančio antikultūros ministro veido, gali būti atpažįstamas pagal pėdsakus.
Kaip čia dabar neprisiminsi ir Šimašiaus žygdarbių vietoj nepastatyto Vyčio paminklo centrinėje miesto aikštėje, piktybiškai nevykdant tą padaryti įpareigojančio Vyriausybės nutarimo, įsteigiant iškrypėlių pliažą. Kaip atrodo, Šimašius net pranoko, užskubėdamas į priekį, aną liūdną precedentą, kai iškili cerkvė, pastatyta tėvynainių krikščioniškų kartų, Maskvoje buvo nugriauta, išvalytoje nuo šventumo griuvėsių vietoje įsteigiant atviro baseino, pirčių ir viešųjų tualetų kompleksą.
Tačiau mūsų neapleidžia viltis, kad nežiūrint didžiojo laikmečio sumišimo, istorikai prisėdę ant savo akmeninių objektyvumo užpakalių archyvuose, tikslina faktus ir bent tuo prisideda prie istorinės atminties puoselėjimo…
Tačiau šiandien, kaip atrodo, garsiausiai Lietuvoje skamba išgamėlei Gočinui antrinantys ir tiksliai į oficialios politikos ritmiką pataikantys, gelžbetoninės konjunktūros lūkesčius tobulai užganėdinantys Vinokuro žodžiai, kad lietuviai neturi teisės tyrinėti savo istorijos, tai esą geriau už lietuvius padarys ne-lietuviai, kaip galima suprasti iš konteksto, žydai. Be visa ko kito, Visuomenės informavimo etikos komisija nenustatė, kad tokie Vinokuro pareiškimai gali pažeisti kokius nors etikos kodeksus. Kaip matosi jau iš pirmo žvilgsnio, Visuomenės informavimo etikos komisiją apie etiką išmano kažką nepalyginamai daugiau nei, tarkime, jūsų nuolankus tarnas bandydavo perteikti studentams universitete skaitytuose etikos kursuose.
Ratas užsidaro, kai toks Lupšicas jau skelbia, kad tai žydai sukūrė Lietuvos valstybę. Beveik neabejoju, kad kitais metais Vasario 16-osios proga anas už netrivialų požiūrį į valstybę ir istorinės įžvalgos genialumą bus apdovanotas Lietuvos didvyrio karininko kryžiumi arba kokiu nors kitokiu kavalieriaus, tinkančio Šimonytei į parankę, ordinu.
Denacifikacija + „depavardizacija”:
Bent jau VAKARŲ šalims visais karų ir okupacijų padarinių klausimais veikia Tarptautinė Teisė. VISOMS šioms šalims! Ji NEPRIPAŽĮSTA TEISĖTOMIS PRETENZIJŲ ĮTEISINTI OKUPACIJOS LAIKŲ PALIKIMĄ!!! Įdomu, kuo remdamasi MŪSŲ (ne okupanto – MŪSŲ!) vyriausybė leido sau IGNORUOTI šiuos Tarptautinės Teisės įstatymus??? Pagal juos po deokupacijos viskas turi būti grąžinta į padėtį, buvusią IKI okupacijos! T.y., teritorija turi grįžti tautai, kurios valstybei ta teritorija priklausė. Privati nuosavybė (namai, ūkiai, verslas, įmonė, mokyklos ir t.t.) turi grįžti tam, kam priklausė IKI okupacijos. Okupanto nutautintų pavardžių rašybai turi būti grąžintas ikiokupacinis jų pavidalas, t.y.:
pagal šiuos įstatymus po deokupacijos viskas turi būti grąžinta į padėtį, buvusią IKI okupacijos! T. y., teritorija turi grįžti tautai, kurios valstybei ta teritorija priklausė (kartu su toje valstybėje galiojusiais įstatymais, jos konstitucija). Privati nuosavybė (namai, ūkiai, verslas, įmonės, įstaigos, mokyklos ir t.t.) turi grįžti tam, kam priklausė IKI okupacijos. Okupanto nutautintų pavardžių rašybai turi būti grąžintas ikiokupacinis jų pavidalas.
Ar ne keista, kad kai kuriuos tarptautinius net ne įstatymus, o rekomendacijas mūsų elitas puola įgyvendinti su komjaunuolišku įkarščiu, o kai kurių Tarpt. įstatymų (kurių nevykdymu suinteresuotas buv. okupantas) apsimeta nematanti. NELYGIOS GALIMYBĖS?