Kiekvienais metais kovo 8-ąją vyrai būriuojasi gėlių turgeliuose ir parduotuvėse, perka tulpes, dovanoja jas savo artimoms moterims. Tuo tarpu feministės ir joms prijaučiantys nepraleidžia progos priminti, kad moterims reikia ne tulpių, o teisių. Tik kad paskutiniu metu šių aktyvistų balsai vis tylesni. Turbūt patys susivokė, kad ši tema jau kaip ir išsemta, nes kaskart vis sudėtingiau pateikti konkrečių moterų teisių pažeidimo pavyzdžių.
Šiom dienom naujausias kovo 8-osios skeptikų ir įvairių kovotojų už žmonių teises trendas yra kvestionuoti lyties apibrėžimą. Ir ne tik kvestionuoti, bet ir proaktyviai skleisti pačias netikėčiausias idėjas. Ta prasme tiek vyrai, tiek moterys yra moterys, nes… „kiek žmonių, tiek moterų“, savo Facebook istorijoje parašė Akvilė Giniota – Norvegijos finansuojama lytiškumo ugdymo ekspertė, nepailsdama šviečianti vaikus ir jų tėvelius pačiomis intymiausiomis temomis. Į klausimą, o kas gi yra moteris, Akvilė atsakė pavyzdžiu: „Na pavyzdžiui, aš esu moteris“. Į tolimesnes diskusijas ši MOTERIS nebesivėlė ir atsakyti, o kaipgi ji žino esanti moteris, nesiteikė.
Dar taip neseniai žiūrėdami JAV politinio komentatoriaus Matt Walsh dokumentinę komediją „What is a woman?“ juokėmės iš keistuolių amerikiečių. Atrodė, kad dar nesame tokie „ku-ku“, kad taip susipainiotume elementariausiuose faktuose. Pasirodo, net ir mūsų „neprogresyvioje“ šalyje tereikia atitinkamo finansavimo ir kai kurie mūsų bendrapiliečiai galės rimtais veidais, net nemirksėdami, didžiausias nesąmones pamokslauti. Pasirodo, kad ir mūsų šalyje jau galima būtų susukti komediją: „O kas gi yra moteris?“
Stambulo konvencijos kariauna kovo 8-ąja taip pat išlenda iš savo urvų ir visiems primena, kad Lietuvoje moterys yra daužomos, verčiamos dažytis, tvarkytis ir gimdyti vaikus. Ir vien dėl to, kad Stambulo konvencija neįteisinta… Tik šita chebra turbūt taip pat neatsakytų, o kas gi moteris – šis beveik mistiškas reiškinys – yra, nes net tokiame gyvybiškai svarbiame dokumente vartojamas lyties apibrėžimas niekaip nepadeda to suvokti.
Žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė ir istorikas Bumblauskas šiemet netgi išrėžė, kad nesutinkantys su Stambulo konvencija turėtų būti prilyginti Bučios žudikams. Ir jau nesvarbu, kad iš tikrųjų konvencijos priešininkus neramina būtent lyties apibrėžimas, su visu kitu dokumento turiniu tikrai galima būtų sutikti. Bet juk paprasčiau yra apsivardžiuoti, klijuoti etiketes, manipuliuoti faktais negu pripažinti, jog socialinės lyties sąvoka tokios svarbos dokumente yra išties pernelyg miglota ir paliekanti per daug vietos interpretacijai.
Valstybinio lygio dokumentuose turėtų būti vartojama tik biologinės lyties sąvoka, kitaip visas dokumentas neteks prasmės. Juk moteris reikia ginti vien todėl, kad jos yra FIZIŠKAI silpnesnės, be to, dėl BIOLOGIJOS ypatumų būtent jos išnešioja, gimdo, žindo vaikus. Nėštumo ir pogimdyviniu laikotarpiu moterys yra itin pažeidžiamos, jos neturi galimybės ir rūpintis kūdikiu, ir užsidirbti pragyvenimui vienu metu (bent jau tai yra gan sudėtinga), todėl moterų teisių gynėjai turėtų didžiausią dėmesį skirti būtent šioms sritims. Tik kad Lietuvoje mes ir taip esame pasaulio lyderiai motinystės ir vaiko priežiūros sąlygų užtikrinime, galėtume sukurti Vilniaus konvenciją ir raginti kitas valstybes sekti mūsų pavyzdžiu.
Pagal Stambulo konvencijoje vartojamą socialinės lyties apibrėžimą „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“ tiek vyrais, tiek moterimis gali prisistatyti bet kas. Užtenka apsivilkti suknelę ar nusipiešti ūsus, kalbėti pastorintu balsu, t. y. atlikti socialiai susiformavusį VAIDMENĮ, užsiimti kokia nors stereotipine VEIKLA, nusipiešti ant veido tam tikrus BRUOŽUS. Gerai pagalvojus… O kas nusprendė, kad Bučos žudikai – vyrai? Gal jie viduje jaučiasi moterimis, bet dėl griežto Putino režimo negali laisvai savęs identifikuoti?…
Ta prasme… Tai vieni, tai kiti piktinasi tulpėmis, reikalauja teisių, apsaugos nuo smurto, bet kas tos moterys, kokių teisių joms reikia ir ką būtent turėtume ginti, neaišku…
Dar viena grupė žmonių, kurie, jeigu galėtų, turbūt, išbrauktų kovo 8-ąją iš kalendorių – tie, kurie kovo 8-ąją tapatina su sovietine sąjunga ir bjauriais netašytais stuobriais vyrais, kurie gėles moterims dovanoja tik kartą per metus, o visomis kitomis dienomis jas niekina. Teisybės dėlei tokių vyrų ir aš negaliu pakęsti, bet, laimei, juk toli gražu ne visi vyrai yra štai tokie. Juk tiek daug nuostabių vyrų yra mūsų šalyje, jie myli mus visomis dienomis, o kovo 8-ąją tik dar labiau. Sakyti, kad visi vyrai – kiaulės, klastingi smurtautojai-išnaudotojai, yra toks pats stereotipas, kas sakyti, jog moterys turi būti tvarkingos namų šeimininkės.
Taigi, moterys, džiaukimės, kad gauname gėlių, kad turime mums skirtą šventę. Kad pagaliau galime džiaugtis kažkada mums iškovotomis teisėmis. O visiems lyčių ekspertams linkiu biologijos mokytis iš biologijos, o ne filosofijos vadovėlių.
