Svarbios istorinės datos galėtų būti ne tik jau nusistovėjusio jų šventimo ritualo įkaitės, bet ir proga pažvelgti į mūsų valstybę giliau, iš praėjusio laiko perspektyvos.
Taigi, kas yra Kovo 11-oji ir ar jos kūrėjų siekiai buvo išpildyti?
Pirmiausia, paskelbdama nepriklausomybę nuo sovietų imperijos dar 1990 m. pradžioje Lietuva smarkiai rizikavo – anaiptol nebuvo aišku, kiek dvesiantis milžinas molinėm kojom dar turi galios prievarta sustabdyti dezintegraciją. Nors Estija buvo pirmoji, pradėjusi sąjunginių respublikų „suverenitetų paradą“ dar 1988 m. lapkričio 16 d. (žr. visą įvykių chronologiją nuorodoje), Lietuva greitai perėmė „nacionalinių pakraščių“ laisvinimosi lyderės vaidmenį, kuris, be abejo, kilo ir iš koncentruotos prabudusios tautos valios.
Tik kas pažadino tą per sovietizacijos dešimtmečius nupolitintą ir prie svetimųjų įvestų taisyklių jau gerai prisitaikiusią liaudį – inteligentija, disidentai, to meto politikai, neišvengiamai sutampantys su vietine partine nomenklatūra?
Kitas klausimas – ko siekė Sąjūdis ir ar buvo įgyvendinta jo programa (žr. nuorodą)? Ir galiausiai, kokių išties rezultatų per tuos 34 metus buvo pasiekta?
Neseniai išgirdau mintį, kuri iki šiol neduoda ramybės.
O kas, jei mes ir toliau gyvename LTSR? Modifikuotoje, 1990 m. kovo 11-ą d. atsiskyrusioje nuo Maskvos (nors neturime jokių galimybių įvertinti, kiek jos neakivaizdžios įtakos iš tiesų esama ir per kuriuos kanalus ir asmenis ji veikia) ir pakeitusioje geopolitinę bei ideologinę orientaciją LTSR? Juk pati pusiau juokais andai siūliau iššifruoti šią santrumpą kaip Lietuva Tik Saviems Rūpestinga / Lietuva Tik Svetimiems Rūsti.
Pasvarstykime, kas buvo „ana“ LTSR ir kiek jos liko šioje, kurią patogumo dėlei pavadinkime LTSR 2.0?
Valstybingumo forma – priklausomybė nuo stambesnių geopolitinių darinių, dalinis ar imituotas politinis subjektiškumas.
Valdymo forma – deklaruota respublika, iš tiesų – partokratinis valdymas.
Valdančioji partija – epochos Protas, Garbė ir Sąžinė su vienvaldžiu lyderiu priešakyje.
Visuomenė – nei tuomet, nei dabar neturi galimybės tiesiogiai veikti politinių procesų ar politikų priimamų reikšmingų sprendimų, nes, išskyrus neilgą laikotarpį turbulencijų metu, praktiškai negali rengti referendumų.
Politinis režimas – deklaruota demokratija (sovietmečiu – liaudies demokratija), suskliausta iki rinkiminių procedūrų ir formalumų laikymosi. Savarankiškos demoso iniciatyvos nepageidautinos, kylant pavojui jų nesukontroliuoti preventyviai slopinamos masyvia propaganda ar represijomis. Propaganda, beje, kaip ir anksčiau, sutapatina valdžią su valstybe, iš čia kyla ir garsioji „agentų ir išdavikų medžioklė“, nes „kas ne su mumis, tas valstybės, t. y. mūsų priešas“.
Propaganda – skleidžiama per nacionalinį transliuotoją ir didžiąją žiniasklaidą. Viešoji erdvė griežtai kontroliuojama, alternatyvios nuomonės nugrūstos į pogrindį.
Intelektualinė valstybės būklės ir raidos analizė – suakademinta ir paprastai liaudžiai nesuprantama ir nereikalinga. Kritika ir partokratiškai neangažuoti viešųjų reikalų svarstymai baudžiami, ignoruojami, išjuokiami, laikomi „sąmokslo teorijomis“ arba kliedesiais.
Konstitucija – gerai parašyta ir atliepianti visuomenės poreikius, tačiau neveiksni. Niekas negali ja tiesiogiai pasiremti, o joje deklaruotos žmogaus teisės ir laisvės lieka tik popieriuje.
Teisėsauga – suaugusi su partine nomenklatūra ir ją aptarnauja. Klesti korupcija, nes… (žr. valstybės pavadinimo iššifravimą).
Patriotizmas – nuosaikus, pasyvus, valstybės kontroliuojamas, fasadinis. Mosuoti vėliavomis per šventes leidžiama, bet nesankcionuotos ir nevaldomos jo apraiškos slopinamos, represuojamos ar išjuokiamos medijose. „Daugiau patriotizmo“ siejama su nacizmu.
Ideologija – importinė, skleidžiama iš viršaus, aktyviai kovoja su „praeities atgyvenomis ir prietarais“. Jos tikslas – sukurti Naujajį Žmogų. Vietos kalba, papročiai, tradicijos, vertybės, tikėjimas, paveldas laikomi nepažangiais ir įveiktinais, keistinais pažangesnėmis nuostatomis. Svarbiausia jų – įsitikinimas, kad tikrasis gyvenimas ir laimė yra ne šioje varganoje ir nepilnavertiškoje provincijoje, o kitur, civilzacijos centre.
Švietimas – nuosekliai diegiamos ideologinės nuostatos vaikams ir jaunimui ilgainiui, per kartais, tampa savaime suprantamybe. Alternatyvios nuomonės ir pasaulio aprašymas nepriimami arba net sutinkami agresyviai, nes savarankiški mastymo įgūdžiai suformuoti nebuvo arba atrofavosi. Įsivyrauja „juodai baltas pasaulio suvokimas, formuojamas ir reikiama linkme nukreipiamas įtakotukų.
Kultūra – turi atitikti pažangos reikalavimus, mėgdžioti ir atkartoti Centre vyraujančias madas, šiukštu, nesiremti ir netęsti „atsilikusių“ vietos tradicijų. Kultūrininkai ir menininkai turi kūrybiškai įgyvendinti dominuojančias ideologines nuostatas, kitaip liks be pašaro arba bus su trenksmu išguiti lauk – ir smagu, ir likusiems pamokymas.
Ir t.t.
Laukite tęsinio.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroji programa http://tauta.info/…/lietuvos-persitvarkymo-sajudzio…
Parade of sovereignties – Wikipedia https://en.m.wikipedia.org/wiki/Parade_of_sovereignties
