Pozicija skelbia prisiminimų ciklą apie Lietuvos Helsinkio grupę ir jos steigėjus
Plačiai žinomas poetas, vertėjas, literatūros kritikas ir publicistas, Jeilio (JAV) universiteto profesorius Tomas Venclova:
Esu kalbėjęs apie Lietuvos Helsinkio grupės veiklą Čikagoje, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’ o) Seime. Tada minėjau faktą, kad Lietuvos Helsinkio grupė susilaukė viso demokratinio pasaulio, taip pat JAV senato ir atstovų rūmų, pritarimo. Sakiau, jog mano paties dalyvavimas grupėje buvo minimalus, mažesnis negu bet kurio kito, todėl man ši garbė absoliučiai nepridera. Antra vertus, todėl man ir ne gėda išreikšti pasididžiavimą grupės veikla.
Šiandien galiu tik pakartoti šiuos žodžius. Tada sakiau, kad Sovietų sąjungos valstybinė politika neabejotinai eina prieš srovę ir neturi ateities. Visagalė biurokratija netrukus pajus, kad jos aukso amžius negrįžtamai baigėsi. Jau dabar ji tai junta, kad nėra nebekontroliuojama, nors ją kontroliuoti kol kas ryžtasi tik maži nevengiančių kritikuoti žmonių būreliai.
Ateitis priklauso žmogaus teisių idėjai, kuri šiandien darosi nemažiau patraukli negu socialinės lygybės idėja. Kaip ir anoji, tikėkimės, ši sėkmingiau ir giliau pakeis istorijos bėgsmą. Su tuo mes ir siejome Lietuvos išsivadavimo viltį.
Ne tik eiliniam stebėtojui, bet ir istorikui kartais atrodo, jog pasipriešinimas totalitariniam režimui Lietuvoje kurį laiką buvo nutrūkęs. Tarp partizanų karo pabaigos ir Sąjūdžio esą plyti spraga, kurią užpildo nebent tylioji kultūrinė rezistencija, deja ne sykį paženklinta konformizmu ir prisitaikymu.
Iš tikrųjų taip nėra. Kad išliktų tauta ir normali visuomenė, o ji Lietuvoje išliko, nors buvo gerokai sužalota, pasipriešinimas neturi nutrūkti nė vieną akimirką.
Lietuvos Helsinkio grupė, šalia pogrindžio spaudos, buvo viena iš tokių pasipriešinimo grandžių. Ji gal net sėkmingiau už daugelį kitų bandymų įveikė tylos ir melo kiautą, dengusį tuometinę Lietuvą.
Tai, kad grupė surizikavo veikti atvirai, padarė itin didelį įspūdį už Lietuvos ribų. Pirmą kartą per daugelį metų buvo pademonstruota, kad Lietuvoje esama žmonių, kuriems demokratijos principai yra svarbiau už asmeninį saugumą, kitaip tariant, buvo pademonstruota, kad normali visuomenė Lietuvoje nėra nei mirusi, nei sutriuškinta, – tai pirmiausia, ką verta atsiminti kalbant apie Lietuvos Helsinkio grupę.
Mūsų programa buvo legalistinė ir pliuralistinė. Lietuvos pogrindyje egzistavo tautinės ir katalikiškos srovės, mes joms, be abejonės, simpatizavome, ir mūsų veikla su jųjų veikla neabejotinai siejosi. Tačiau svarbiausias mūsų veiklos akcentas buvo ne tautinis ir ne konfesinis. Mūsų prioritetas buvo žmogaus teisės, iš kurių logiškai išplaukia ir valstybinė nepriklausomybė, ir visavertis tautinis gyvenimas, ir mažumų plėtotė, ir sąžinės bei tradicinės ir netradicinės kultūros laisvė.
Tironija reiškia ne tik beviltišką pilkumą, ne tik akmeniu verčiančią baimę, bet ir teisinį bei moralinį chaosą. Stengėmės jai iškelti kaip priešpriešą žmogiškąjį orumą, įstatymų laikymąsi ir idealią naujų neginčijamai teisingų įstatymų valdžią. Mėginome parodyti, kad tas uždavinys vienodai svarbus kairiajam ir dešiniajam, tikinčiajam ir netikinčiajam, lietuviui ir nelietuviui.
Grupę sudarė skirtingi, kartais net priešingų pažiūrų žmonės, ir visi jie sugebėjo bendradarbiauti, neprarasdami pakantumo ir pagarbos vienas kitam. Taigi grupė buvo ne kokia nors partija, o veikiau mažytis demokratinio Seimo arba tiesiog demokratinės visuomenės modelis,- tai antras dalykas, kurį verta prisiminti, kalbant apie Lietuvos Helsinkio grupę, nes tai ypatingai svarbu šiandieninei Lietuvai.
Lietuvos Helsinkio grupė buvo ne tik Lietuvos reiškinys. Ji natūraliai virto bendro Rytų ir Centrinės Europos sąjūdžio dalimi. Ji buvo analogiška kiek vėliau už ją atsiradusiems lenkų darbininkų gynimo komitetui, čekų chartijai 77, taip pat vengrų ukrainiečių, latvių, estų, gruzinų, armėnų, baltarusių ir rusų demokratiniams sąjūdžiams.
Grupė stengėsi įveikti užsidarymą savo krašto ribose ir savo kambario rūpesčiuose, nes įveikti totalitarizmą, jau tada buvo aišku, galima tik bendromis visų jo aukų jėgomis. Pridursiu, kad pavojus demokratijai galima įveikti tik bendromis demokratinių šalių ir bendruomenių jėgomis,-tai trečia, ką verta prisiminti, kalbant apie Lietuvos Helsinkio grupę.
Šiandien mes reiškiame pagarbą tiems Helsinkio grupės nariams, kurių nebėra tarp mūsų – Onai Lukauskaitei-Poškienei i ir kunigui Karoliui Garuckui. Taip pat tiems, kurie sumokėjo už savo drąsą itin aukštą kainą, – pirmiausia grupės steigėjui ir vadovui Viktorui Petkui, grupės bendraminčiams ir rėmėjams, tokiems kaip velionis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ar kunigas Stanislovas Dobrovolskis, grupės įkvėpėjams ir bičiuliams kitose šalyse, tarp kurių Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, velionis Aleksandras Ginsburgas, Jurijus Orlovas, Anatolijus Šaranskis, Jacekas Kuronis ir Adamas Michnikas, taip pat šioje salėj e drauge su mumis esanti Liudmila Aleksejeva. Jų gyvenimas rodo, kad žmogus geriausiai pajėgia veikti istoriją ne politinėmis doktrinomis ar ideologijomis, ne valdžios ar turto galia, o tiesiog asmeniniu pavyzdžiu,- tai ketvirta, ką verta prisiminti, kalbant apie Lietuvos Helsinkio grupę.
Klaba pasakyta LR Seime konferencijoje Lietuvos Helsinkio grupei 30 metų” (2007 m.)
