Almantas Stankūnas. Žaliai raudona destrukcija pati nesustos

Almantas Stankūnas, partijos Nacionalinis susivienijimas Atsakingasis sekretorius, Vilniaus m. tarybos narys

Vis daugiau žinių iš įvairių pasaulio šalių signalizuoja, kad žaliosios energetikos plėtra lėtėja. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar elgiamės taip, lyg gyventume izoliuotoje saloje, teturinčioje atsiskaityti Briuseliui apie nuleistų užduočių įvykdymą.

Vokietijos federalinė audito tarnyba skelbia, kad elektros energetikos sektoriaus plėtra gali kritiškai sumažinti sistemos patikimumą. Kyla rimtų nuogąstavimų dėl elektros kainų priimtinumo, kai beatodairiškai siekiant žaliųjų tikslų teks dar daugiau investuoti.

Keliamas klausimas, ar uždarant akmens anglį deginančias elektrines, neturėtų būti vystomos patikimos elektrinės, deginančios kitą iškastinį kurą.

JAV, netgi prezidentaujant žaliajam Joe Bidenui, žaliosios energetikos plėtra lėtėja. „USA Today“ analizė rodo, kad vietos valdžios institucijos draudžia žaliąją energetiką greičiau nei ją kuria. Vis labiau atsiliekama nuo užsibrėžto žaliojo kurso įgyvendinimo grafiko.

Apie tai galima perskaityti šių metų kovo 11 d. „Verslo žinių“ portale publikuotame tekste. Tiesa, ši informacija yra prieinama tik turtingesniems skaitytojams – prenumeratoriams. Suprantama, nes juk negalima trikdyti plačiosios visuomenės žiniomis, kurios prieštarauja valdančiųjų politikai, o į jas niekaip nereaguoja valstybės vadovai.

globaliu mastu visos ES pastangos eliminuoti CO2 emisijas tiesiog pradingsta bendroje statistikoje

Tuo tarpu 1,5 mlrd. – daugiausia pasaulyje – gyventojų turinčioje Indijoje deginant anglį gaminama daugiau negu 80 proc. elektros energijos, o žaliosios energijos kiekis mažėja tiek santykine, tiek absoliučia išraiškomis. Tai reiškia, kad globaliu mastu visos ES pastangos eliminuoti CO2 emisijas tiesiog pradingsta bendroje statistikoje. Apie tai kovo 12 d. paskelbė „Reuters“, o Lietuvos žiniasklaida tyli.

Tuo tarpu Lietuvoje elgiamės taip, lyg gyventume nuo pasaulio izoliuotoje saloje, kurios gyventojai teturi karts nuo karto atsiskaityti Briuseliui apie nuleistų užduočių įvykdymą.

Kovo 14 d. tų pačių „Verslo žinių“ portale, vėl tik prenumeratoriams skirtame tekste, išdėstyta Lietuvos energetikos sektoriaus vystymo strategija, kurią sukūrė brangiai kainuojantys užsienio konsultantai. Joje dėstoma, kaip iki 2050, visiškai atsisakant iškastinio kuro vartojimo, įskaitant transportą ir pramonę, šešis kartus išaugs elektros poreikis. Toliau, kaip stebuklinėje pasakoje, dėstoma apie labai brangaus žaliojo vandenilio tinklus, mažuosius branduolinius modulinius reaktorius, kurių technologija vis dar nesukurta, o prognozuojama elektros, kurią jie turėtų gaminti, kaina nuolat auga. Taip pat apie pačią brangiausią elektrinę, kuri dirbs labai trumpai tam, kad gamintų elektrą esant kritinėms situacijoms, nes kai viskam reikalinga elektra, jos tiekimo sutrikimo padariniai būtų katastrofiški.

Vizionieriai sako, kad viskas kainuos labai daug. Tiek daug, kad net neįmanoma suprognozuoti. Ir net nesvarstoma, ar tikrai būtina sugaudyti tą paskutinį CO2 vienetą, kai Indija, Kinija, Rusija ir dar daug kitų šalių toliau didins emisijas.

Tuo tarpu Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius jau pratina prie naujų kainų – 3 EUR už benzino ar dyzelino litrą.

Tuo tarpu Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius jau pratina prie naujų kainų – 3 EUR už benzino ar dyzelino litrą. Dar jis pridūrė, kad tai neišvengiama, kaip vasaros ar žiemos atėjimas, nes visi sprendimai jau priimti ES.

Daugelį kartų diskutavau su Martynu apie tai, ką daryti su žaliąja energetika. Klausiau jo, ar vardan kovos su klimato kaita galime:

– Mažinti švietimo ir sveikatos apsaugos finansavimą?

– Sustabdyti Lietuvos ir visos ES gynybos sektoriaus stiprinimą augančios Rusijos agresijos akivaizdoje?

– Bloginti socialinių paslaugų kokybę?

– Mažinti Lietuvos ir visos ES ekonomikos konkurencingumą pasaulyje, darbo vietų skaičių?

– Didinti Kinijos, kuriai mažai rūpi klimato kaita, ekonominį ir karinį pranašumą pasaulyje?

Vietoj atsakymų į minėtus ir panašius klausimus buvo kartojamas teiginys, kad turime daug ko atsisakyti, nes reikia gelbėti pasaulį. Atrodo paradoksaliai, kai Vakarų valstybės, gelbėdamos pasaulį nuo klimato kaitos padarinių, yra pasirengusios užleisti savo dominavimą autoritariniams, agresyviems režimams, kuriems klimato kaita rūpi mažiausiai.

Dar Martynas minėjo, kad mažindami naftos ir dujų naudojimą silpninsime Rusiją, nors ES sudaro tik nedidelę pasaulinio vartojimo dalį. Martynas taip pat pritaria JAV prezidento Joe Bideno sprendimams apriboti suskystintų gamtinių dujų eksportą iš JAV – nepaisant, kad tokie ribojimai didins dujų kainą ir tuo pačiu Rusijos pajamas, kurios keliaus karinės mašinos finansavimui.

Suprantama, kai taip kalba žaliojo kurso lobistas. Tačiau atrodo, kad žalioji hipnozė paralyžiavo ir Seimo narius, įskaitant ir opoziciją.

Kovo 13 d. įvyko Seimo Energetikos ir darnios plėtros posėdis, kuriame buvo pristatyta žaliojo vandenilio plėtros strategija. Neseniai rašiau apie tai, kokia papildoma ekonomine našta gali tapti žaliojo vandenilio gamyba Lietuvoje ir ES. Paminėjau, kad remiantis viešai skelbiamia informacija, žaliojo vandenilio gamyba gali būti rentabili tik tuo atveju, jeigu jo gamybai naudojama elektra kainuotų ne daugiau 2 ct/kWh. Tuo tarpu vėjo ir saulės elektrinių pagamintos elektros kaina yra 7-8 ct/kWh. Todėl kyla klausimas, kas ir kaip sumokės gamintojui milžiniškas dotacijas, kurios būtinos finansinio pelno užtikrinimui.

Tuo tarpu minėtame Seimo komisijos posėdyje po įvykusio Energetikos ministerijos atstovės pristatymo neatsirado nė vieno Seimo nario, įskaitant ir vadinamos opozicijos atstovus, kuris paklaustų, kas sumokės didžiules sumas žaliojo vandenilio gamybos rėmimui.

desperatiškai siekiant atpiginti žaliojo vandenilio gamybai reikalingą elektrą, ES gali papildomai įsukti Kinijos ekonomiką.

Paradoksalu, kad žaliojo vandenilio ir kartu vykdoma metanolio gamyba gali būti ir ekologinės katastrofos priežastimi, jeigu gamykloje įvyktų avarija ir gaisras. Minėjau ir apie tai, kaip, desperatiškai siekiant atpiginti žaliojo vandenilio gamybai reikalingą elektrą, ES gali papildomai įsukti Kinijos ekonomiką.

Klimato kaitos klausimai tapo nauja ES religija, ir tai patvirtina nustatytų ekstremalių tikslų siekimas, nepaisant gresiančių pražūtingų padarinių ES valstybėms. Lietuvos politikai, tęsdami servilistinio įsiteikimo Maskvos įgeidžiams tradicijas, uoliai puola vykdyti Briuselio keliamus tikslus. Tik taip galima paaiškinti ketinimus įvesti nematyto dydžio papildomus mokesčius suskystintoms dujoms.

Kadangi šiais metais vyksta rinkimai, audringi protestai išgąsdino valdančiuosius ir priimti sprendimai buvo atšaukti. Tai tik patvirtina siūlyto sprendimo ideologinį pobūdį.

Žaliasis kursas, individualių namų šildymo ir transporto srityse keičiant iškastinį kurą ir medieną į elektrą, verčia klausti apie tai, kaip tokie pokyčiai atsilieps valstybės ir jos piliečių pažeidžiamumui karo atveju. Galime pasvarstyti, kaip, palyginti su dabartine situacija, sumažėtų mūsų mobilumo galimybės karo atveju, jeigu imtų dominuoti elektromobiliai.

Tačiau Briuselyje apie tai nesvarstoma, nes Rusija negrasina Vakarų Europai ir netgi yra linkusi su ja draugauti. Tačiau Lietuva ir kitos Centrinės Europos šalys, besipriešinančios neomarksistinei ideologijai ir siekiančios išsaugoti nepriklausomas nacionalines valstybes, gali tapti sandorio tarp Vakarų ir Rusijos objektais, todėl jų politikams atsparumo didinimas karinės agresijos atveju turėtų būti vienas iš prioritetų.

ES valstybėse, spaudžiant rinkėjams, jau prasidėjo intensyvios diskusijos apie žaliojo kurso tikslų pagrįstumą ir jų atitikimą ES gyventojų interesams. Lietuvoje tik retas politikas kelia šiuos klausimus.

Daugiau skaitykite LRT.LT