Kas naujo mūsų aukščiausiųjų asmenų sveikinimuose, besikreipiant į tautą krikščioniškų švenčių proga?
Ir tikrai, daugelis iš mūsų net nepastebime kaip transformuojasi sveikinimai ir kokia kryptimi mūsų šalies vadovai eina patys ir kur veda mus. Juk dar visai neseniai tiek Atkuriamojo Seimo vadovą V. Landsbergį, tiek jo ekscelenciją Prezidentą Valdą Adamkų mes galėjome matyti transliacijose iš šventų mišių. O dabar?
Suprantu, kad mes visi nutolome nuo tikėjimo, religiją daugiau priimame kaip tradiciją, bet tam mes ir žmonės, kad į tradiciją žiūrėtume pagarbiai. Pavyzdžiui, jūsų nuolankus tarnas, šių eilučių autorius, buvo šventose mišiose tiek Kalėdų, tiek Velykų proga. Ir nuoširdžiai meldžiausi ir prašiau Aukščiausiojo palydėjimo ir palaikymo, prašiau jėgos ir drąsos savo darbuose.
Ir žmonės, kurie supo mane buvo iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Tai rodė jų apranga, dėmesys tam kas vyksta aplinkui ir nekantrumas palikti maldos namus kuo greičiau. Bet…
Bet jie atėjo. Atėjo gal pirmą, antrą ir paskutinį kartą metuose. Atėjo ir gali būti, kad dar ateis. Vadinasi jie kelyje ir jie palieka sau ir Aukščiausiajam viltį, kad vieną dieną jų siela pabus.
Bet grįžkime prie mūsų „elito“.
Jo Ekscelencijos Prezidento tiek kalėdiniai, tiek velykiniai sveikinimai panašūs. Kalbama apie eglutę, šventinį stalą, uždegtas žvakes. Be abejo pamini tikėjimą, meilę, viltį. Gražu. Kalbu be ironijos.
Toliau ne taip gražu. Prezidentas nė viename pasisakyme nemini Dievo, užtat viliasi, kad žmonėms didesnę viltį gali suteikti Kūčių vakaras arba Kalėdų rytas. Vos ne Šulija. Panašiai ir per velykinį šių metų sveikinimą, kurio pagrindinis leitmotyvas ir dėmuo galintis kažką pakeisti yra Velykų rytas. Vėl meteorologinio reiškinio sureikšminimas. Lyg švęstume ne krikščionišką, bet pagonišką šventę.
2023 metų kalėdiniame sveikinime Prezidentas pasidžiaugia, kad pagaliau Saulė pradės saulėgrįžos ratą (gal tai iš senovės Egipto Saulės dievo Ra garbinimo kulto?). Dar kalba apie užgimusį Kūdikį ir niekur neužsimena, kad tas kūdikis turi vardą ir yra vadinamas Jėzumi Kristumi.
Tai ką pasakiau apie Prezidentą buvo geriausia ką galėjau pasakyti apie šalies vadovų sveikinimus. Dabar einame giliau. Eilėje šalies premjerė.
2021 metų velykiniame sveikinime dominavo covido tematika. Premjerės sveikinimas daugiau priminė partijos programos sutrumpintą variantą nei velykinį sveikinimą. Kad kalba eina apie Velykas buvo galima suprasti tik iš bene du kartus sveikinime paminėto žodžio Prisikėlimas. Bet sutikite, šį žodį, be aiškaus įvardijimo galima paminėti švenčiant bet kokios religijos šventę.
2023 metų velykiniame sveikinime premjerė mini kažkokią mistinę Velykų šviesą, kurios reikia mums visiems. Jei nežinočiau kokia yra Velykų prasmė ir kas prisikėlė tą dieną, tai pamanyčiau, kad premjerė vėlgi, kalba apie egiptiečių saulės dievo Ra kultą.
Šiais metai premjerės velykinio sveikinimo nebuvo (matyt pabodo). Premjerė jau nebesveikina tautiečių net ir su Velykų šviesa. Trumpas įrašas FB apie „konservatorišką kiaušinių dažymą“ (reikia suprasti, kad kiaušiniai buvo dažomi tradiciniu būdu), daugiau priminė politinę agitaciją, o foto nuotrauka lydinti įrašą, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventę pavertė paprastais pusryčiais.
Kalėdiniuose premjerės sveikinimuose dominuoja toks astronominis dangaus kūnas kaip žvaigždė. Tik su metais jis kinta. Jei 2020 metais tai buvo Kalėdų žvaigždė, tai 2022 metų sveikinime ji tampa Vilties žvaigžde, kuri jau 2023 metais pavirsta į Kelrodę žvaigždę.
Trečias žmogus Lietuvoje ir tam tikroje situacijoje, vadovaujantis Konstitucija įgalinanti tapti pirmuoju šalies asmeniu, yra Seimo pirmininkės pareigybė. Kaipgi tautą sveikina Seimo pirmininkė?
2021 metų sveikinime Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė kalba apie mistinę Gerą valią, kuri pasaulį daro geresnį ir šviesesnį. Sveikinimas priminė įkvėpimą pagavusio psichologo darbą su pacientais, kuriais mes visi esame.
2022 metų V. Čmilytės sveikinime Gerą valią keičia Vilties žiburys, kuris turi visus sušildyti.
2023 metais Seimo pirmininkė savo sveikinime kalba apie gamtos pabudimą ir kažkieno pažadą sulaukti šiltos vasaros.
2024 metais tik kuklus įrašas Fb paskyroje.
Kalėdas ir Naujus metus 2021 metų sveikinime vadina žiemos šventėmis, per kurias yra „puiki proga ištarti gerus žodžius, kurių nespėjome pasakyti vieni kitiems per visus metus“. Iš tolesnio sveikinimo supranti, kad Seimo pirmininkei Kalėdos yra tokios metų užbaigtuvės, per kurias galima pasigirti nuveiktais darbais. Panašiai kaip kokia derliaus šventė žemdirbiams.
Nedaug kuo skyrėsi ir paskutinių metų kalėdiniai sveikinimai. Bet ne juose esmė. Apibendrinant noriu pastebėti tendenciją, kurią be išimties demonstruoja visi dabartiniai šalies vadovai.
Visų šventinių sveikinimų fone galime pamatyti ką tik norite: kalėdinę eglutę, girliandas, dažytus margučius, valstybių vėliavas, Seimo rūmus ar paprasčiausią judrią gatvę. Ir jokiu būdu ten nepamatysite bažnyčių kontūrų.
Tuo metu, kai tauta renkasi į maldos namus paminėti krikščioniškų švenčių (pabrėžiu krikščioniškų), mūsų šalies vadovai demonstratyviai vengia jų, savo sveikinimo kalbose renkasi neįpareigojančius o kartais pagoniškus ir net astrologinius simbolius bei mistika ir egzorcizmu persunktus išsireiškimus.
Tokių žodžių kaip Dievas, Aukščiausiasis, Jėzus Kristus nė su žiburiu jų kalbose nesurasite. Šie žmonės su krikščionybe neturi nieko bendro. Todėl visi tie, kurie šį Velykų rytą skubėjome į mišias pamąstykime apie tai. Ką tai galėtų reikšti.
Kai švenčių metu maldos namuose linkėjome vieni kitiems ramybės, jų ten nebuvo ir nebus.
Velykų rytą būdamas mišiose mačiau įvairių žmonių. Mačiau vaikinuką susikūprinusį nuo sėdėjimo prie kompiuterio, kuris paklusdamas mamos valiai atvyko į mišias. Bet atvyko. Ir aš jį gerbiu už tai. Mačiau vaikus, kurie iš nuovargio susėdo ant bažnyčios grindinio ir sėdėjo atsirėmę į koloną ir nesiklausė pamokslo. Bet jie atėjo. Mačiau merginas ir vaikinus, kurių stotas aiškiai rodė, kad jie čia reti svečiai. Bet jie atėjo. Nors vieną kartą metuose, o gal du, jie tapo visų mūsų bendruomenės nariais.
Leiskite paklausti kokios bendruomenės nariais save laiko šalies vadovai? Musulmonų, judėjų, kabalos…? O gal ateistų? Kokias ir kieno jie švenčia šventes?
Ar mane vieną apima toks jausmas, kad kuo toliau tuo labiau suprantu, kad mus ir juos skiria per didelė praraja?
